Pakutuvėnų broliai praeitą vasarą vėl priglaudė šeimų stovyklą ir trečiąkart Lietuvoje viešėjusią Marie Maquaire (Marija Maker). Apie šią prancūzę misionierę, tarpusavio santykių konsultantę, jau pasakojome skaitytojams 2009 m. birželio „Artumoje“. „Viešpatie, dėkojam, kad mokei mus tapti taikdariais“, – taip melstasi užbaigiant M. Maquaire seminarus Pakutuvėnuose. Tad kokią taikdarišką žinią skleidė viešnia mūsų krašte, kur žmonės ir patys negaili smurto vienas kitam, ir drauge kenčia aplinkinių agresiją, o būdami sužeisti neretai pasilieka savo kančioje kad ir visą gyvenimą?

Skaitytojų dėmesį vertėtų atkreipti į „ginkluotę“, kurią M. Maquaire atsivežė į Lietuvą trokšdama gydyti sužeistas širdis bei nugalėti tai, kas kaip stūksantis kalnas užstoja visavertį, sveiką buvimą su kitu. Misionierės lagamine plaikstėsi pusšimtis įvairiaspalvių skirtingo ilgio kaspinų, daugybė, iš šalies žvelgiant, vaikiškų žaislų pradedant ne visai simpatiškais rykliais ar vorais, baigiant bežadėmis dryžuotomis žuvytėmis ar šauniaisiais kareivėliais. Kam visa tai? Kovoti su smurtu? Ar ne per menki ginklai prieš taip smarkiai aplinkoje ir žmogaus širdyje išsikerojusias blogybes?

Kas yra santykis?

M. Maquaire netruko atskleisti tų įvairiaspalvių kaspinų prasmės. „Kas yra santykis su kitu? Šis kaspinas – simboliškas pavyzdys. Mane su kiekvienu žmogumi sieja tam tikras santykis. Šių santykių daug, su kiekvienu jie esti vis kitokie. Tačiau kai kas yra bendro. Kiekvienas kaspinas turi du galus. Vienas jų – tas, kurį aš laikau, antras – tai tas, kurį laiko kitas žmogus. Svarbiausia – aš esu atsakingas už tai, ką laikau savo rankose – atsakingas už savo santykio su kitu dalį. Niekada nesu atsakingas už tai, kas yra kito žmogaus rankose“, – teigė misionierė atkreipdama dėmesį, jog daugeliu atvejų mes norime paveikti tai, kas nėra mums skirta. Ir tam išeikvojame daug laiko bei energijos. Mums turėtų rūpėti ne įsiskverbti į kitų ryšius, bet labiau rūpintis kurti savuosius – taip ir neapsunkintume savęs. Įsiklausykime į Marijos pasakojimą.

Anyta pyksta ant manęs dėl jai brangaus sūnaus – mano vyro. Ji norėtų sūnų išlaikyti savo rankose, bet jis pasirinko mane, nors anyta ir sako, kad aš nesu jam skirta moteris. Mano ir anytos santykis sunkus, o vyro su savo mama – ne. Ji išlieka savo sūnaus motina. Tai jų santykis. Kai mums gimė duktė, prisidėjo dar krūva santykių: mano ir dukters, vyro ir dukters, dukters ir močiutės. Tačiau kad ir kiek būtų kaspinų, aš vis tiek esu atsakinga tik už savo dalį – negaliu įsiskverbti į jų tarpusavio bendravimą.

Tiesti ranką – Dievui ar piktajam?

Kaip tai susiję su mūsų tikėjimu? M. Maquaire, kviesdavusi seminaro dalyvius pasirinkti jų santykius galinčius atspindėti tam tikros spalvos ir ilgio kaspinus, santykiui su Dievu išreikšti išsirinko gražiausią iš jų: „Štai simbolis – auksinis ryšio su Dievu kaspinas. Viešpats laiko savo santykių pusę ir siūlo man kitą pusę tiesdamas savo kaspiną. Kai aš esu susijusi su juo malda, sakramentais, žinau, ką norėčiau įterpti į santykius su kitais.“ Tačiau ar visų ir visada santykis su Dievu yra „auksinis“? O gal mūsų laikomas šio kaspino galas labai apskuręs? Juk tiek daug savo gyvenimo situacijų išgyvename, tarsi Dievo ir nebūtų. „Nuo amžių jis siūlo man ryšį su savimi, o toliau viskas priklauso nuo manęs: paleidžiu šį galą arba jį palaikau. Viena yra tikra: Dievas jo niekada nepaleidžia“, – priminė M. Maquaire.

Deja, greta šio gražaus „auksinio“ santykio savąjį „kaspiną“ mums tiesia ir piktasis, nuolat gundydamas: nebendrauk su Dievu, nemanyk, kad gali gražiuoju su kitais sutarti, palaikyti taiką pasaulyje. Tu negali to, tai tik svajonės, neįveikiamos žmonėms! Piktasis, pasak misionierės, siūlo greitą santykį ir tuoj pat mus ištiksiančią sėkmę bei dažnai stengiasi atimti iš mūsų drąsą. Jei pasiduodame, net nepajuntame, kaip netrunka piktojo siūlomas sandėris tarsi apsivynioti aplink mus ir prismaugti. „Tačiau aš esu laisvas rinktis ryšį su piktuoju arba su Dievu. Viską nusprendžiu pats“, – sako M. Maquaire, primindama, jog žmogaus laisvė taip apibrėžiama ir Katekizme.

Asmuo ir jo veiksmai – netolygu

Taigi kas svarbiausia žmogui, nuolat esančiam prieš tokio egzistencinio pasirinkimo iššūkį? M. Maquaire pabrėžia: 1) svarbu suprasti, ką turiu rankoje kalbėdamas apie santykius, kokius – juodus ar rožinius akinius renkuosi žvelgdamas į kitą; 2) tik rinkdamasis rožinius akinius ir Evangelijos šviesą paleidžiu santykį su piktuoju.

Dažnai tiesiog purtau savo anytą ar vyrą – tai todėl, kad patiriu smūgių nuo jo motinos. Tačiau tai neveiksminga, pykčiai tik tęsiasi. Kai anyta renkasi ginklą savo pykčiui – pistoletą prieš mane, tada aš, nieko nesuprasdama apie žmogiškus santykius, pasirinksiu dar galingesnį pistoletą. Bet anyta nori padaryti didesnį įspūdį, todėl pasiims automatą. Aš tada irgi nenusileisiu ir apsiginkluosiu durtuvu. Ir taip... visiškai apsunkinsiu bendravim1. Nemanau, kad dukra ar vyras, parėję namo, norėtų matyti mus taip apsiginklavusias.

Bet gal geriau man pramokti į savo bendravimą su anyta žvelgti kitaip, pro rožinius akinius – pro santykį su Dievu? Visų pirma tai padarytų mane laimingesnę. Tada dažniau norėtųsi šypsotis, tai pastebėtų ir mano artimieji.

Betgi šypsotis – tai nusileisti ar netgi pritarti anytos smurtui? Ir giliai savyje užgniaužti nuoskaudą širdyje? Gal ne vienam atrodytų, jog tai atneštų ramybę namams. O mums patiems, mūsų širdžiai? Ką tai duotų anytai, jos supratimui? Kaip turėtume laikytis atvirai smurtaujančiojo atžvilgiu?

M. Maquaire atsako žodžiais, kuriuos beveik kalte kaltė beveik viso seminaro metu: aš atsakau už savąją santykių dalį! O kaip krikščionis taip pat atsakau už tai, ką įdedu į žmogiškus ryšius! Taigi turiu atskirti anytą kaip asmenį nuo jos veiksmų. Ji kitame santykių gale – kaip krikščionė esu kviečiama likti santykyje su ja kaip su asmeniu ir atitinkamai elgtis. Tik bėda – mūsų niekas to nemoko. „Mane mokykloje mokė Pitagoro teoremos, tik aš jos nenaudoju savo gyvenime. Jei mane būtų mokę žmogiškųjų santykių, man lig šiol praverstų. Tada mažiau kankinčiau aplinkinius ir mažiau nukentėčiau nuo kitų puolimo“, – apgailestavo M. Maquaire, pristigusi Prancūzijos mokyklose esminės ugdymo dalies (to neabejotinai, gal netgi dar labiau, stokojame ir Lietuvoje).

Patys renkamės, ką daryti su kito smurtu

Beje, M. Maquaire nekalba apie kokius nors makabriškus smurto proveržius. Savo pavyzdžiais ji subtiliai teigia, jog smurtas šalia mūsų gali būti įgijęs ir labai rafinuotas formas, gali būti vos pastebimas, iš šalies gal ir neatrodantis grėsmingas, bet iš tikrųjų gana giliai pagraužiantis net kelių kartų gyvenimą. Pasak jos, didžiausias smurtas ne fizinis, bet psichinis, moralinis.

Ir vis dėlto – ką reiškia „atitinkamai“ elgtis? Kaip toliau laikytis smurtautojo atžvilgiu, kai, atrodo, ir sugebame atskirti žmogų – išties neprilygstamą asmenį Dievo akyse, taigi juolab tokį turintį būti ir mums – nuo jo veiksmų? Grįžkime į pateikiamą pavyzdį.

Jei atsakysiu smurtu anytai, mes niekada nesutarsime. Ir mano vyras bus draskomas tarp manęs ir savo motinos. Tai bus perduota ir mūsų dukrai. Netgi tada, kai anyta mane užsipuola, galbūt galėčiau paieškoti būdų, kaip jai gražiai atsakyti... juk esu atsakinga už savo santykių dalį?

Misionierė įsitikinusi: mes patys renkamės, ką su kito agresyviais veiksmais toliau daryti. Neabejotina, kad daugumos nuomonės čia išsiskirtų. Vieniems atrodytų, jog geriausia – akis už akį, dantis už dantį. Juk net savo ikimokyklinukus mokome: reikia kovoti už save! Kiti manytų – geriausia pasitraukti iš kelio, kitaip sakant, duoti kelią... O tada? Tyliai kentėti iki niekam nereikalingo įsikalbėto aukos didvyriškumo arba sprogti nuo patirtų nuoskaudų įskeliant naują pykčio ir smurto ugnį žemėje? Būtų nedrąsu už kitus taip modeliuoti numanomą fiziškai ar dvasiškai užgauto, nuskriausto žmogaus elgesį, bet ar ne taip elgiamės dažniausiai? Deja, kentėdami ir tuo nesirūpindami, paskui, kaip teigia M. Maquaire, nukreipiame patirtą smurtą į save ir kitus. Dėl to galime nusiminti, pulti į depresiją, netgi pajusti norą nusižudyti. M. Maquaire nuomone. beveik šimtu procentų pasitvirtina, kad smurto auka savyje nešiojasi užtaisytą ginklą. Jo nesimato, jis viduje, glūdi pasąmonėje. Esantis auka kada nors gali tapti budeliu. Patyręs smurtą, dažnai ir pats vėliau jo griebiasi Jei žmogus supranta, kad tai neteisinga, gali imtis gelbėtojo vaidmens, pvz., dosnaus aukotojo parapijoje. Taip jis suksis budelio-gelbėtojo rate, ir tai sukels kančią. Bet iš to uždaro rato galima išeiti.

Nusileisti iki savo kančios

„Kai mus skaudina, mes liūdime ir pykstame“, – sako M. Maquaire ir pataria: svarbu priimti faktą – tą apmaudą, pyktį, kaltę, nusivylimą, bet dar svarbiau – neįsileisti jo. O jei jau įsitvirtino mumyse, reikia rasti jėgų tuos jausmus iškelti iš pačios savo gilumos.

Motina troško mergaitės, o gimė sūnus. Jis jaučia, kad motina troško ne jo – juk mama tada būtų taip jį mylėjusi! Taigi sūnaus jausmai neapgauna. Jis yra mamos smurto auka.

Jam, kaip sakė M. Maquaire, labai svarbu panirti į pačias širdies gelmes ir pajusti tą nuoskaudą, kurią sukėlė negalėjimas atsiliepti į mamos troškimą: „Reikia nusileisti iki giliausios kančios savyje. Ir šis perėjimas, kai klausausi to, kas yra giliai manyje, be galo sunkus. Tačiau be to neįmanoma, nes šitos patirtys gali netgi iškreipti santykį su Dievu. Galbūt sūnus meldžiasi, kad atleistų mamai, bet santykį pakeis ne tik Viešpats. Per maldą santykis su Dievu turi išmokyti mus užimti tam tikrą poziciją, kad turėtume drąsos būti tiesūs ir aiškūs santykiuose su kitais.“ Taigi ką galime padaryti su smurtu? Nustoti būti budeliais ir aukomis. Misionierė atkreipia dėmesį, jog buvimas auka suteikia lyg malonumą, pasitenkinimą ir pagundą likti šiame vaidmenyje – skausmingu veidu tempti tą smurtą, susikaupusį per visą gyvenimą, begalę ir visokių rūšių. „Velku šį maišą per gyvenimą laukdamas, kad kiti manęs gailėtų. Netgi įsivaizduoju, kad taip esu panašus į Jėzų, kuris neša savo kryžių. Bet čia pamirštama kai kas svarbaus. Juk Jėzus po kryžiaus mirties prisikėlė ir prisikėlęs prašo mūsų nusimesti tas naštas ir persiimti dievišku džiaugsmu bei ramybe“, – teigia M. Maquaire.

Atleidimas – tai procesas

Misionierė neguodžia ir atvirai sako: nusimesti naštas nelengva. Bet tai ir yra mūsų šventumo kelias – labai asmeniškas, individualus – atleisti tiems, kurie mus kankino. Užuot pasilikus užburtam pragariškame rate, kai nuoskaudas ir smurtą toliau perduodame sau ar kitiems, vertėtų pabandyti tapti suaugusiems, atsakingiems, laisviems. Atleidimas vyksta ne galvoje, o širdyje – ten, kur glūdi mūsų patirtos kančios. Tik taip galėsime išsivalyti savo širdies namus. Juk kol patys kenčiame, verčiame kentėti ir kitus. Ypač blogai, kai į savo santuokinį ryšį atsinešame visa, ką per savo gyvenimą būname negero sukaupę.

Galbūt mano patirtas smurtas galėjo būti mamos, kuri laukdamasi norėjo manimi atsikratyti. Užuot jautusis laukiama, dar įsčiose jutau tai, nors buvau vos kelių savaičių ar mėnesių. Paskui vis dėlto gimiau kaip gražus kūdikėlis, bet ta žaizda liko pasąmonėje. Aš gyvenu su tėvais, tėvas smurtauja. Jis alkoholikas, vakarais girdžiu tėvų ginčus. Man treji, aš siaubingai bijau, kai jie tarpusavyje ginčijasi. Tėvas mane devynmetę bučiuoja ilgiau nei įprasta. Bet jis smurtauja dar labiau – išeina į darbą ir niekada daugiau negrįžta. Mokytoja pastebi, kad nesusikaupiu, svajoju. Mama labai verkia, po kelerių metų susiranda kitą. Ji vėl pradeda šypsotis. Vieną šeštadienio rytą  išvažiuoja apsipirkti, o jis užlipa į mano kambarį. Mane sukrečia žodžiai: „Nesiskųsk mamai, nes  nužudysiu.“ Patiriu dvigubą smurtą. Jį laikau nukišusi sielos gelmėj. Toliau gyvenu. Sutinku jauną vaikiną, mes galvojam apie santuoką ir vaikus.

M. Maquaire dvejoja: o jeigu tas vaikinas nebuvo gerai išauklėtas tėvų, galbūt jis augo globos namuose arba buvo įvaikintas? Gal jį mušė, prievartavo? Ar jis irgi atsineš patirtas skriaudas į šeimą? Taigi liksime kiekvienas savo kančioje ir prieš kitą trauksime savo slaptus ginklus, pvz., tada, kai vyras užtruks darbe ir pažadins manyje apleistumo jausmą, gerai pažįstamą iš vaikystės?

Tik išsigydžius vidinius sužeidimus, patyrus atleidimą įmanu būti tikrame meilės santykyje su kitu. Pasak M. Maquaire, privalome ištuštinti savyje patirtas kančias, kad būtume laisvi su mylimu žmogumi kurti gyvenimą, atsiduoti savo vaikams, o ne perkelti ant jų ir savo sutuoktinių patirtų skriaudų. „Kartais galime pagalvoti, kad būtume laimingesni, jei turėtume kitą vyrą, moterį, tačiau juk gyvename būtent su šituo. Vadinasi, būtent su juo turime nueiti savo šventėjimo kelią. Labai nelengva, bet tik taip gimsta džiaugsmas“, – sako M. Maquaire.

Taip prancūzų misionierė tolydžio atveria savo žinios esmę – atleidimą, kuris, bent jau krikščionims, regis, tikrai nenaujas ir daugsyk girdimas. Bet, jos akimis, tai – procesas. Skausmingas, užtrunkantis, bet negrįžtamai nuritinantis skriaudų naštą.

Spaudai parengė Dalė GUDŽINSKIENĖ

"Artuma", 2010 Nr. 1