Šią savaitę Vilniuje atsidarė dvi personalinės parodos, kurių bene didžiausia intriga – patys autoriai. Ryškių asmenybių Lietuvos gyvenime nedaug, todėl kalbant apie šiuos menininkus dažniau kreipiamas dėmesys į asmenis nei į jų kūrybą. Šiais laikais tokia situacija neišvengiama – menininkui nebeužtenka tiesiog kurti, jis ir pats turi būti ypatingas ir intriguojantis. Tai – vienas iš sėkmės ingredientų. Juk talentingų, įdomių menininkų yra nepalyginamai daugiau nei garsių...

Trečiadienį Savicko paveikslų galerijoje atidaryta Lino Cicėno tapybos, objektų ir instaliacijų paroda „Industrinis Pinokis ir Jokūbo kopėčios“. L. Cicėną mėgsta žurnalistai. Jį galima sutikti ir populiariuosiuose blizgančių žmonių žurnaluose, televizoriuje (realybės šou „Artotlonas“) pastaruoju metu rečiau – kultūrinėje spaudoje. Neformalių pokalbių metu prisiminus šį menininką pasipila vienas kitą pertraukiantys, papildantys ar neigiantys pasakojimai – juokingos, keistos, neįtikėtinos istorijos apie L. Cicėno nuotykius.

Kūrybiškumo ar energijos stoka L. Cicėno negalėtų apkaltinti niekas. Parodos atidarymo metu mažytėje galerijoje siautėjo Senamiesčio teatro aktoriai, nepaisydamos nuo šalčio mėlstančių rankelių šoko jaunutės mergaitės, gitara grojo liūdnas bardas, o pats autorius leido muziką ir su dideliu malonumu, virtuoziškai dirigavo visam veiksmui.

 

Atmosferai nesipriešino ir parodos ekspozicija – dideli ir maži paveikslai čia sudėlioti pabrėžtinai chaotiškai ir gausiai. Įspūdis – tarsi ekspozicija parengta paklūstant akimirkos įkarščiui. Tas pats pasakytina ir apie kiekvieną paveikslą atskirai.

„Groteskiškas monumentalumas, savita stilizacija ir dekoratyvumas, religinių paveikslų, ikonų personažai, ironiškos konstruktyvizmo, naujojo realizmo dailės parafrazės, popmeno blizgesys ir rimti istoriniai, politiniai, socialiniai ekskursai. Tarsi laisvoje džiazo improvizacijoje, menininkas nardo po įvairiausius kultūros, istorijos ir dabarties gyvenimo sluoksnius,“ – sako galerijos pranešimas spaudai. Skamba gražiai ir sodriai. Tačiau kur baigiasi begaliniai ekskursai ir kur prasideda tiesiog chaosas? Eksponuojami paveikslai – tarsi impulsai, idėjos, kurių net nemėginama suvaldyti. Improvizacijai taip pat reikalingas pasirengimas. Žinojimas, apie ką ir dėl ko ji vyksta. Trankymas puodais ir šaukštais gali būti ritmingas ir net labai žavus, jei tai vyksta savoje kompanijoje kur veiksme dalyvauja visi. L. Cicėnas kurdamas linksminasi. Matydama paveikslus tikiu, kad jis kuria su malonumu. Tai didžiulis privalumas neretai akivaizdžiai „nukankintame“ lietuviškame kontekste. Tačiau nesuvaldytas energijos srautas tėra paviršius.

Todėl L. Cicėno paveikslai neperžengia dekoratyvumo ribos, ir šią parodą pristatanti menotyrinė terminija, kalbanti apie įvairiausius ekskursus ir parafrazes skamba kaip dar vienas puošnus ornamentas. Drąsus ir savimi pasitikintis menininko kalbėjimas apie viską gali įtikinti, tačiau pažvelgus atidžiau neišvengiamai pritrūksta emocinio ar intelektualaus gilumo. L. Cicėno kūryba kaip visuma – šių dienų atvaizdas. Įdomu, smagu, spalvinga. Tačiau likus tyloje ir susikaupus supranti, kad likai vienas.

Grafikė Jūratė Rekevičiūtė nesmagina publikos skandalais. Tačiau ją taip pat mėgsta žurnalistai. Pamatęs kartą šią moterį, lengvai atpažinsi ir išskirsi iš minios. Šiai menininkei rūpi „meno socializavimo“ klausimas. Ji nebijo savo parodų rengti prekybos centruose (buvo Gedimino 9, šį kartą – Panoramoje), nebijo flirtuoti su populiariais įvaizdžiais ir temomis. Prieš keletą metų ji kartu su Ignu Kazakevičium organizavo labai vykusią – interaktyvią ir plačiąją visuomenę įtraukiančią, bet, deja, jau nebevykstančią grafikos bienalę „Now Art Now Future“. Keli paskutiniai J. Ekevičiūtės projektai buvo susiję su rūbais. Garsiai nuskambėjo jos spausti žymių žmonių rūbai, vėliau Kaune ji surengė parodą „Intymus J. Rekevičiūtės gyvenimas“, kurioje eksponuojami atspausti jos pačios rūbai. Vakar atsidariusi paroda „Lėlė viena namuose“ taip pat atsispiria nuo rūbo atspaudo.

Parodos anotacijoje menotyrininkas I. Kazakevičius rašo: „Eksperimentiniai Jūratės kūriniai, intriguojantys tiek forma, tiek novatoriška koncepcija primena – niekada nepamirškite savo pradėto žaidimo, kad niekas nepakeistų jo taisyklių. Koks tas žaidimas? Toks, kad galėtum suspausti ji menamam glėby, kalbėtis su juo nefamiliariai ir be akibrokštu kalbėtis apie artimus ir paprastus dalykus. Apie angelus ir kakavą. Apie naujas mados tendencijas ir asmeninį credo. Apie tai kas įkvepia ir stimuliuoja. Verčia kurti ir gyventi.”

Vis dėlto bendras parodos įspūdis – nevienareikšmiškas. Dalis paveikslų – tarsi jau matyti prieš tai vykusiose parodose. Ta pati kompozicija, tas pats rūbo „įkurdinimas“ baltoje erdvėje.

Tačiau nusivylimą ties pirmaisiais eksponatais pakeitė džiaugsmas išvydus, kad menininkė vis dėlto nesustojo ir juda tolyn. Keletas paveikslų parodoje jau turi kitokią išraišką bei nuotaiką. Kiek dramatiškesni, tačiau ir atviresni, tarsi nustoję lengvabūdiškai flirtuoti darbai, pasislėpę pačiame salės gale iš tiesų įdomūs ir paveikūs. Toks akivaizdžiai regimas judesys intriguoja ir leidžia tikėtis, kad kita J. Rekevičiūtės paroda vėl taps įdomiu įvykiu.

 

L. Cicėnas, „Industrinis Pinokis ir Jokūbo kopėčios“, Savicko paveikslų galerija, iki vasario 18 d.

J. Rekevičiūtė, „Lėlė viena namuose“, Prekybos centras „Panorama“, antras aukštas.