Šių metų sausio 27 dieną, kaip ir daugelyje Europos ir pasaulio miestų, Lutone (Anglija) buvo minima Holokausto diena. Lutonas yra vienas iš didžiausių Anglijos miestų, kurio tautų ir religijų įvairovė lenkia daugelį kitų, ne tik Didžiosios Britanijos, bet ir viso pasaulio miestų. Čia gyvena daugiau nei šimtas tautybių, tarp jų nemažai lietuvių. Lutone susidaro įspūdis, jog čia susirinko viso pasaulio rasių ir religijų atstovai. Tačiau ne tie aukštų institucijų atstovai, kurie turi daug įtakos ir galios, bet paprasti žmonės dėl įvairiausių priežasčių atsidūrę būtent čia.

Daugelio nuomone, Lutonas nėra vienas prašmatniausių miestų šalyje. Mieste vyksta daug priešpriešų ir nepasitenkinimo akcijų. „Šaltasis“, o kartais ir tiesioginis pasipriešinimas tarp vakarų ir rytų pasaulių čia vyksta nuolat. Požiūris, jog rytai ir vakarai niekuomet nesutars ir nesupras vieni kitų, yra labai ryškus. Dažni ekstremistinių grupių protestai būna nepagrįsti, vedami neapykantos tiesiog vakarų civilizacijai. Taip įvyko ir 2009 kovo mėnesį per britų karių grįžimo eiseną miesto centre. Buvo girdėti šūksniai kaltinantys karius esant „bailiais“, „ekstremistais“, „žudikais“ ir panašiai. Nors šių „epitetų“ pagrįstumas yra tikrai abejotinas, militarizmo šlovinimas taip pat kelia tam tikrų klausimų. Tačiau tai jau kita, ir be galo plati tema.

Verta paminėti tai, kad nepaisant šių vertybinių nesutarimų, Lutonas (kaip ir visa ‚multikultūrėjanti‘ Didžioji Britanija), palyginti, labai gerai „tvarkosi“ su šiomis priešpriešomis. Pagal naujus statistikos duomenis mieste, aštuoni iš dešimties Lutono gyventų mano, jog skirtingos kilmės ir tautybės žmonės čia moka sutarti vieni su kitais (Bendruomenės saugumo apklausa, 2009 Birželis).

Na, bet grįžkime prie Holokausto atminimo vakaro. Kadangi praeitais metais per šį minėjimą vyko musulmonų ekstremistų protestai prie rotušės pastato, šiemet svečiai taip pat buvo įspėti apie tokius galimus nedidelio masto pasipriešinimus, tačiau laimei, nieko panašaus neįvyko. Policijos atstovai, dalyvavę renginio metu, leido jaustis šiek tiek saugiau.

Nepaisant to, kad Holokausto atminimo diena skirta visoms aukoms, „nepritapusioms“ prie Arijų koncepcijos Nacių valdymo laikotarpiu, daugiausia dėmesio buvo skirta žydų tautai. Renginys pavadinimu „Vilties palikimas“ (The Legacy of Hope) buvo jaudinantis bei puikiai koordinuotas nepaisant mažų kompiuterinių-techninių kliūčių. Minėjime dalyvavo bei trumpą vaidinimą pristatė Lea Manor vidurinės mokyklos mokiniai, kurie taip pat pasidalino savo įspūdžiais iš ekskursijos Osvencimo koncentracijos stovykloje. Renginio simboliu tapo tuščias butelis, kuris pabaigoje buvo pripildytas svečių žinutėmis su jų mintimis. Žvakių uždegimo ceremonija, kurią pradėjo miesto meras ir prie kurio prisidėjo kiti Lutono miesto visuomenės nariai, vyko visiškoje tyloje, kas suteikė ceremonijai dar daugiau jausmingumo ir didingumo. Video projektorius parodė keletą trumpų filmų apie žydų, kurie dar būdami vaikais išgyveno nacių režimą, atsiminimus.

Verta paminėti, kad renginys nebuvo visiškai nukreiptas retrospektyviai - išgirdome Marilyn, moters iš Zimbabvės pasakojimą apie jos tikrus išgyvenimus prašant politinio prieglobsčio, kur jos žmogaus teisės buvo šiurkščiai pažeistos ir žmogaus orumas paniekintas. Muzikinis video montažas pavadinimu „Pasaulis kenčia... miestas – viltis“ (A world of suffering... A town of hope) parodė kiek daug atvykusių žmonių iš viso pasaulio kampelių, kur vyksta politiniai nesutarimai, riaušės ir badas, rado savo namus būtent čia, Lutone.

Bene labiausiai sujaudinęs video siužetas buvo ištrauka iš Ukrainos talentų šou konkurso laimėtojos Ksenijos Simonovos (Kseniya Simonova, gim. 1985) „gyvo“ smėlio piešinio, kuris jai 2009 metais atnešė sėkmę. Ksenija savo rankomis ir smėliu „pasakoja“ istoriją apie nacių pamažu užkariaujamą Ukrainą antrojo pasaulinio karo metu. Šį video galima bet kada pasižiūrėti per Youtube interneto portalą. Šis video intarpas buvo neatsitiktinai įtrauktas į renginio programą, nes originalumas ir minčių interpretacija labai dažnai verčia praeities įvykius susieti su dabartimi.

Programoje taip pat buvo paminėtos tokios šalys kaip Kambodža, Bosnia, Ruanda bei Darfuras - vakarinis Sudano regionas, kuriame gyvenantys afrikiečiai kenčia rasinę diskriminaciją iš vietos arabų iki šių dienų.

Kadangi šio renginio-minėjimo tikslas buvo ne tik paminėti holokausto aukas, kentėjusias nacių režimo metu, bet ir susieti šią žiaurią patirtį su dabartimi, buvo pristatyta akcija „Lutonas Harmonijoje“ (Luton in Harmony), kurios idėja atsirado visai neseniai. Šios akcijos metu Lutono gyventojams bus dalijami specialaus dizaino ženkliukai, kuriuos jie turės segėti bei pasirašyti „pasižadėjimą“, kuriuo skleis šią harmonijos idėją bei pažindins kitus su šio ženkliuko reikšme; susidraugaus su kitos tautybės ir kilmės žmonėmis bei susipažins su jų vertybėmis; sieks savo tikslų ir skleis savo įsitikinimus taikingai. Ši akcija ir šiandieninė situacija Lutone liudija, kad tautinė diskriminacija ir kitos bėdos susijusios su ja vis dar gyvuoja, nepaisant to, kad nuo 2005-ųjų metų Jungtinės Tautos paskelbė sausio 27-ąją Holokausto atminimo diena, bei ir tai, kad žmonija žino galimas baisias tokios diskriminacijos pasekmes.