Redakciniame straipsnyje, pavadintame „Talibanas pritartų“, „New York Times`as“ sausio 27-ąją rašė: „Nesunku įžvelgti, jog pažeidžiamos moters žmogaus teisės, kuomet valdžia jai liepia kūną ir veidą apgaubti viską dengiančia skraiste, kaip tai darydavo Talibanas, kada valdė Afganistaną.

Nemažiau lengva įžvelgti pažeidimą, kuomet Prancūzijos parlamento komitetas rekomenduoja neleisti moterims, kurios tokius apdangalus – burką ir nikabą – nešioja, naudotis viešosiomis paslaugomis, įskaitant mokyklas, ligonines, viešąjį transportą.  

Tokius sprendimus turi būti leidžiama daryti patiems žmonėms, jie neturi būti primetami vyriausybės ar įgyvendinami policijos.

Užuot šią rekomendaciją pasmerkęs, prezidentas Nicolas Sarkozy netgi ryžosi ją sugriežtinti. Jis jau paskelbė, kad viso kūno apdangalai Prancūzijoje „nepageidaujami“. Jo partijos vadovas parlamente nori prastumti įstatymą, kuris draustų moterims nešioti burkas ir nikabas gatvėje.

Talibanas būtų patenkintas. Likęs pasaulis turėtų pareikšti savo pasišlykštėjimą.

Deja, Prancūzijos politikai, atrodo, sąmoningai akli individualių teisių pažeidinėjimams. Kovo mėnesį numatyti regioniniai rinkimai, ir N. Sarkozy bei jo sąjungininkai desperatiškai ieško būdų kažkur nukreipti visuomenės pyktį nuo didelės bedarbystės. Sunku kurti darbo vietas, daug lengviau kurstyti antimusulmoniškas nuotaikas.  

Prancūzija turi per penkis milijonus gyventojų musulmonų, daugiau negu bet kuri kita Vakarų Europos šalis. Spėjama, kad mažiau nei du tūkstančiai moterų nešioja viso kūno apdangalus, o tai tikrai negresia prancūziškajai tapatybei ar šalies saugumui. Tačiau kadangi jų tiek nedaug, tos moterys viliojančiai pigus taikinys rinkimų kampanijoje.   

Musulmonų koneveikimas jau seniai surenka daug balsų kraštutinės dešinės politikams, visų pirma Jean-Marie Le Penui. Aiškiai norėdamas šiek tiek tų balsų nusilupti sau, N. Sarkozy vadovaujama centro dešinės valdžia jau kelis mėnesius propaguoja kartais kvailą, o kartais grėsmingą „nacionalinę diskusiją“ dėl prancūziškojo identiteto.

Tačiau jokia politinė nauda negali pateisinti neapykantos skleidimo“, – baigė savo straipsnį „New York Times`o“ redaktoriai, dar vedamajame priminę, jog „nuo 2004 m. Prancūzijos valstybinėse mokyklose uždraustos musulmoniškos skarelės“.

Tame pačiame laikraštyje Nacionalinio Airijos universiteto teisės fakulteto vadovas Sandeepas Gopalanas   klausia: „Iš kur ta prancūzų obsesija dėl burkos? Juk, kaip pripažino pati Prancūzijos vyriausybė, tik apie tūkstantį ir devynis šimtus moterų nešioja viso kūno apdangalą. Tai kodėl daugiau negu pusė respondentų neseniai atliktoje apklausoje pasisako už jo uždraudimą?

Atsakymas paprastas. Esmė – ne madai nusikalstanti apranga ar moterų teisės, bet žinia, kurią reikia musulmonams nusiųsti.   Susirūpinę dėl vis didesnio, savo gyvenimo būdą atvirai praktikuojančių musulmonų matomumo tuo pat metu, kai šie   džiaugiasi gyvenimo Vakaruose privilegijomis, Prancūzijos piliečiai ir politikai jaučia poreikį į gatves ir skverus grąžinti „prancūziškumą“.

Ką tai reiškia, nevisiškai aišku, tačiau, matyt, sutariama, jog tai reiškia daugiau ar mažiau homogenišką visuomenę arba, mažų mažiausiai, daugiakultūrinę visuomenę su gerai integruotais svetimšaliais. Ir, nepaisant to, ar tokia visuomenė pageidautina ar ne, burkos uždrausdimas nėra būdas tokią visuomenę sukurti“.

Toliau Sandeepas Gopalanas rašo, kad „jeigu mažiau nei du tūkstančiai musulmonių gali respublikai sudaryti iššūkį, tai Prancūzija stovi ant silpnų pamatų.

Draudimo šalininkai sako veikią lygybės vardu, kadangi burka esanti moterų priespaudos simbolis. Prezidentas Sarkozy 2007-aisiais sakė, kad „Prancūzija neapleis moterų, kurios pasmerktos burkai“.

Ironiška, kad su priespauda kovojama draudimu. Tai, kas siūloma, yra rimtas asmens laisvės ribojimas be pakankamo pateisinimo“. Teisininkas mano, kad šiuo atveju tokio pateisinimo nėra.

„Kur nubrėšime liniją? Ar toliau sąraše bus turbanai, jarmulkės, sariai, salvarai, ilgi sijonai? Daugelis grupių, įskaitant kai kuriuos feministes, teigia, jog krucifiksai ir kryžiai   yra patriarchalinės priespaudos pavyzdžiai. Ar valstybinis papuošalų su krucifiksais draudimas būtų pateisinamas? Tai nuožulni pakalnė.

Jeigu palaikysime burkos draudimą tuo pagrindu, kad tokio aprėdo nemėgstame, kad jis žeidžia mūsų laisvės supratimą, kad jis verčia mus jaustis nepatogiai, tuomet atsivertume daugybei kompromisų dėl savo kasdien daromų nepopuliarių asmeninių pasirinkimų.

Laisvė daryti tai, kas nepopuliaru arba negražu, tačiau nedaro niekam žalos arba nepažeidžia įstatymu, yra kaip tik tai, kas sudaro civilizuotos visuomenės esmę. To neturėtume lengvai atmesti“

Užuot burkas uždraudusi, „Prancūzija turėtų investuoti į musulmonų bendruomenės įtikinėjimą jų savanoriškai atsisakyti. Privalomas švietimas, musulmonų motyvavimas, jiems prieigos prie lygių galimybių suteikimas yra geresnis būdas žengti į priekį. Draudimai tik kursto piktą apmaudą ir nesantaiką“, – baigia savo straipsnį „New York Times`e“ teisininkas Sandeepas Gopalanas.