Mykolas Drunga. Kodėl prancūzai nori uždrausti burkas?
Redakciniame straipsnyje, pavadintame „Talibanas pritartų“, „New York Times`as“ sausio 27-ąją rašė: „Nesunku įžvelgti, jog pažeidžiamos moters žmogaus teisės, kuomet valdžia jai liepia kūną ir veidą apgaubti viską dengiančia skraiste, kaip tai darydavo Talibanas, kada valdė Afganistaną.
Nemažiau lengva įžvelgti pažeidimą, kuomet Prancūzijos parlamento komitetas rekomenduoja neleisti moterims, kurios tokius apdangalus – burką ir nikabą – nešioja, naudotis viešosiomis paslaugomis, įskaitant mokyklas, ligonines, viešąjį transportą.
Tokius sprendimus turi būti leidžiama daryti patiems žmonėms, jie neturi būti primetami vyriausybės ar įgyvendinami policijos.
Užuot šią rekomendaciją pasmerkęs, prezidentas Nicolas Sarkozy netgi ryžosi ją sugriežtinti. Jis jau paskelbė, kad viso kūno apdangalai Prancūzijoje „nepageidaujami“. Jo partijos vadovas parlamente nori prastumti įstatymą, kuris draustų moterims nešioti burkas ir nikabas gatvėje.
Talibanas būtų patenkintas. Likęs pasaulis turėtų pareikšti savo pasišlykštėjimą.
Deja, Prancūzijos politikai, atrodo, sąmoningai akli individualių teisių pažeidinėjimams. Kovo mėnesį numatyti regioniniai rinkimai, ir N. Sarkozy bei jo sąjungininkai desperatiškai ieško būdų kažkur nukreipti visuomenės pyktį nuo didelės bedarbystės. Sunku kurti darbo vietas, daug lengviau kurstyti antimusulmoniškas nuotaikas.
Prancūzija turi per penkis milijonus gyventojų musulmonų, daugiau negu bet kuri kita Vakarų Europos šalis. Spėjama, kad mažiau nei du tūkstančiai moterų nešioja viso kūno apdangalus, o tai tikrai negresia prancūziškajai tapatybei ar šalies saugumui. Tačiau kadangi jų tiek nedaug, tos moterys viliojančiai pigus taikinys rinkimų kampanijoje.
Musulmonų koneveikimas jau seniai surenka daug balsų kraštutinės dešinės politikams, visų pirma Jean-Marie Le Penui. Aiškiai norėdamas šiek tiek tų balsų nusilupti sau, N. Sarkozy vadovaujama centro dešinės valdžia jau kelis mėnesius propaguoja kartais kvailą, o kartais grėsmingą „nacionalinę diskusiją“ dėl prancūziškojo identiteto.
Tačiau jokia politinė nauda negali pateisinti neapykantos skleidimo“, – baigė savo straipsnį „New York Times`o“ redaktoriai, dar vedamajame priminę, jog „nuo 2004 m. Prancūzijos valstybinėse mokyklose uždraustos musulmoniškos skarelės“.
Tame pačiame laikraštyje Nacionalinio Airijos universiteto teisės fakulteto vadovas Sandeepas Gopalanas klausia: „Iš kur ta prancūzų obsesija dėl burkos? Juk, kaip pripažino pati Prancūzijos vyriausybė, tik apie tūkstantį ir devynis šimtus moterų nešioja viso kūno apdangalą. Tai kodėl daugiau negu pusė respondentų neseniai atliktoje apklausoje pasisako už jo uždraudimą?
Atsakymas paprastas. Esmė – ne madai nusikalstanti apranga ar moterų teisės, bet žinia, kurią reikia musulmonams nusiųsti. Susirūpinę dėl vis didesnio, savo gyvenimo būdą atvirai praktikuojančių musulmonų matomumo tuo pat metu, kai šie džiaugiasi gyvenimo Vakaruose privilegijomis, Prancūzijos piliečiai ir politikai jaučia poreikį į gatves ir skverus grąžinti „prancūziškumą“.
Ką tai reiškia, nevisiškai aišku, tačiau, matyt, sutariama, jog tai reiškia daugiau ar mažiau homogenišką visuomenę arba, mažų mažiausiai, daugiakultūrinę visuomenę su gerai integruotais svetimšaliais. Ir, nepaisant to, ar tokia visuomenė pageidautina ar ne, burkos uždrausdimas nėra būdas tokią visuomenę sukurti“.
Toliau Sandeepas Gopalanas rašo, kad „jeigu mažiau nei du tūkstančiai musulmonių gali respublikai sudaryti iššūkį, tai Prancūzija stovi ant silpnų pamatų.
Draudimo šalininkai sako veikią lygybės vardu, kadangi burka esanti moterų priespaudos simbolis. Prezidentas Sarkozy 2007-aisiais sakė, kad „Prancūzija neapleis moterų, kurios pasmerktos burkai“.
Ironiška, kad su priespauda kovojama draudimu. Tai, kas siūloma, yra rimtas asmens laisvės ribojimas be pakankamo pateisinimo“. Teisininkas mano, kad šiuo atveju tokio pateisinimo nėra.
„Kur nubrėšime liniją? Ar toliau sąraše bus turbanai, jarmulkės, sariai, salvarai, ilgi sijonai? Daugelis grupių, įskaitant kai kuriuos feministes, teigia, jog krucifiksai ir kryžiai yra patriarchalinės priespaudos pavyzdžiai. Ar valstybinis papuošalų su krucifiksais draudimas būtų pateisinamas? Tai nuožulni pakalnė.
Jeigu palaikysime burkos draudimą tuo pagrindu, kad tokio aprėdo nemėgstame, kad jis žeidžia mūsų laisvės supratimą, kad jis verčia mus jaustis nepatogiai, tuomet atsivertume daugybei kompromisų dėl savo kasdien daromų nepopuliarių asmeninių pasirinkimų.
Laisvė daryti tai, kas nepopuliaru arba negražu, tačiau nedaro niekam žalos arba nepažeidžia įstatymu, yra kaip tik tai, kas sudaro civilizuotos visuomenės esmę. To neturėtume lengvai atmesti“
Užuot burkas uždraudusi, „Prancūzija turėtų investuoti į musulmonų bendruomenės įtikinėjimą jų savanoriškai atsisakyti. Privalomas švietimas, musulmonų motyvavimas, jiems prieigos prie lygių galimybių suteikimas yra geresnis būdas žengti į priekį. Draudimai tik kursto piktą apmaudą ir nesantaiką“, – baigia savo straipsnį „New York Times`e“ teisininkas Sandeepas Gopalanas.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Jei norima išvengti diskusijos patartina ją triviliazuoti. Rimtesniems diskusantams tada noras diskutuoti praeina. Nežiūrint to, pabandysiu dar syki. Nemaniau jog reikia pabrėžti kad Prancūzai ir Sarkozi susirūpine ne del 'dviejų tūkstančių' burkų, taip pat ir Šveicarai referendume nebalsavo dėl kelių metru aukštesnių minaretų, ir tikrai nesusijaudintumėm pamate Laisvės Alėjoje 'du ar trys juodaodžius'. Priežastys kitos, jos giluminės ir Mykolas tai puikiai supranta. Truputėli išplėsiu vieną savo iškeltą temą, (kad New Yorke gyventantys, New York Times redaktoriai šią problematiką supranta skirtingai). New Yorkas yra 12 milijonų (berods, gal daugiau?) žmonių konglomeratas, tokio sutvėrimo kaip New Yorkiečio (palyginus daleiskim su Kauniečiu) nėra. Gyvena ten daugelis viena nuo kitos ganėtinai atsiribojusių žmonių grupių. Kai kurios atsiribojusios labai griežtai kaip ortodoksai žydai, kinai, vietnamiečiai, juodieji, meksikonai, rusai ir taip toliau, ne taip griežtai, bet šių visuomenių egzistavimas pabrėžią giluminį daugelio žmonių pageidavimą - būti tarp 'savųjų'. New Yorkas pakankamai didelis miestas jog šitai jiems daugiau mažiau pavyksta. Iš tos patirties New Yorko redaktoriai rašo. Ar šią patirtį galima tiesioginiai pritaikyti Prancūzijai, tuo labiau Lietuvai? Jei negalima pilnai, tai kokiu laipsnių? Klausimas rimtas. Nederėtų jį triviliazuoti.
Manau, kad prancūzai tikrai ne nuo to galo pradėjo.
Jeigu jie nori apsaugoti savo tapatumą, tai reikia ne burkas drausti, o imigracijos ir demografinę politikas peržiūrėti iš esmės. Burkų uždraudimas įsitikinimų žmonių galvose nepakeis, o priešingai, tuos įsitikinimus dar labiau radikalizuos.
Dabar prancūzai elgiasi gudriai bet neaišku ar išmintingai: iš vienos pusės supranta poreikį kad visuomenė pasipildytų jaunais imigrantais tam kad atsverti visuomenės senėjimą, iš kitos pusės jie reikalauja kad imigrantai atvyktų tik kaip idealūs mokesčių mokėtojai, be savo nuomonės ir savų įsitikinimų.
Beje, Lietuva neužilgo susidurs su tokia pačia problema. Norėsime, kad kažkas čia atvažiuotų ir dirbtų, aptarnautų pensininkų Lietuvą, tačiau piktinsimės, kad žmonės atvažiuos su savo kalba, savo įsitikinimais ir pradės daryti savo kitonišką tvarką.
Kad to nebūtų jau dabar turim galvoti apie demografiją, ko užuomazgos yra (per ilgesnes vaikų priežiūros atostogas), ir apie tikrosios demokratijos formavimą (o ne jos parodijos, kai yra naudojamasi rinkėjų neišmanymu, tą neišmanymą visaip palaikant ir stiprinant, stengiantis skelbti kuo daugiau melo, kad būtų sunkiau atsirinkti).
burkos demokratineje visuomeneje turetu nykti jos nariams svieciantis, inegruojantis, priimant bent jau pacias bendriausias visuomenes, kurioje gyvenama, kulturos normas. Bet ne burkas draudziant - toks draudimas taip pat yra savotiska "burka"
Man kaip moteriai labai savotiškai atrodo, kad valdžia imasi spręsti, kokius rūbus man nešioti ar ne. Po to gal nuspręs, ką galima valgyti ir kur miegoti...
M. Drunga teisus kritikuodamas netoliaregiškus populistinius Prancūzijos valdžios veiksmus. Neteisingai traktuojamos grėsmės verčia priimti neprotingus sprendimus. Draudimai - tikrai pats prasčiausias variantas.
Manau, prancuzai pradejo ne nuo to galo - pirma reikejo uzdrausti islama. Reikejo todel, kad tai greiciau yra totalitarinis rezimas nei religija, be to, islamas tiesiogiai skatina smurta. Sios baisios ideologijos demoratineje Europoje visai neturetu buti!
Autorius komentuoja, kad pora tukstanciu moteru nekelia gresmes Europos kulturai. Kaip ten bebutu, burka rodo ultraradikalu fanatiska tikejima. Del sios problemos Prancuzijoje jau dabar(!) yra apie 300 kaimu ir nedideliu miesteliu, kuriuos kontroliuoja panasus radikalai. Tose ,,islaisvintose terotorijose" veikia sariato teise, islamo teismai; policija i vietos gyvenima nebesikisa. Apskritai visa salis eina i ta puse, mat nebegimsta etniniu prancuzu vaikai, o gyventoju skaicius dideja del nezmonisku imigracijos tempu. Apie 70-80% Prancuzijos imigrantu musulmonu remia ar/ir propaguoja dzihada ir sariata, vykdo nusikaltimus. Todel visi tie asmenys privalo buti deportuoti jau dabar. Ie kuo mes ilgiau leisime imigracija, tuo didesnes deportacijos vyks ateityje - kalba eina apie milijonus.
Daugiau apie Prancuzijos islamizacija galite suzinoti mano bloge sioe.blogas.lt
paaskinkit prasom ,kas tos: - burkos, nikabos, obsesija , turbanai, jarmulkės, sariai, salvarai, krucifiksas
Kazys klausia: ar visuomenės, tokios kaip mūsų ar prancūzų turi kokias teises bandyt išlaikyti savo istoriškai susiklosčiusį tapatumą?
Taip, turi, tik ar burkų draudimas yra geras būdas tai daryti? Kol kas 65 milijonus turinčioje Prancūzijoje burkas dėvi vos du tūkstančiai moterų. Nematau čia jokios grėsmės prancūzų tapatumui. Du ar trys juodaodžiai ar turbanuoti Laisvės alėjoj irgi sudaro pavojų ne mūsų lietuviškumui, o sau patiems - dėl, deja, lietuviškųjų nacių galimų išpuolių prieš juos.
Nelabai aišku ar Mykolas čia pristato tik New Your Times nuomonę, ar tuo pat ir savo. Skirtumas nemenkas. Amerika, o tuo labiau New Yorkas yra 'ne tautinė' visuomenė. Naudoju sąvoka 'tauta', mūsų, Europos, ne New Yorko prasme. New Yorkui, bent tiems kurie rašo New York Times, išties nesvarbu ar Times Square vaikščios balti, geltoni ar ružavi žmonės, ar jie nešios burkas ar turbanus, ar jarmulkes. Nenoriu šios temos šaržuoti, nes ji rimta, ir manau daugumas supranta apie ką kalbu. New Yorkiečio tapatybė ir savijauta nepriklauso (arba nedaug tepriklauso) nuo to kokia žmonių aplinka jį supa. Tautinėje visuomenėje gyvenantiems yra kitaip, ir nėra mums ko vaizduot kad nėra kitaip. Daugumas Kauniečių jaustų nemenką diskomfortą, jei išėjus į Laisvės alėja juos suptu didele dalim juodi ar turbanuoti žmonės. Nejaugi reikia pabrėžti jog tai teigdamas nemenkinu nei juodų nei turbanuotų? Klausimo esmė ne tame, klausimo esmė: ar visuomenės, tokios kaip mūsų ar prancūzų turi kokias teises bandyt išlaikyti savo istoriškai susiklosčiusį tapatumą?






















Broliai kapucinai





















"burkos demokratineje visuomeneje turetu nykti jos nariams svieciantis, inegruojantis". Visiskai sutinku. Taip pat turetu nykti (ir nyksta) ir vadovavimasis senoves zydu recidyvistinemis pasakaitemis is rusio.