Andrius Navickas. Apie neteisingą Dievą
![]() |
Geroji Naujiena nėra popsas. Tai teko patirti ir pirmą kartą lankant nuteistus iki gyvos galvos kalinius Lukiškėse. Šviesus Kalėdų renginys, trijų nuteistųjų krikštas sukėlė tikrą audrą viešojoje erdvėje.
Prisipažįstu, pasipiktinimai pirmiausia nustebino. Pagalvojau, kad tai interneto portalų anoniminių komentatorių specifika, kurie yra pasiryžę nulinčiuoti bet ką. Tačiau netrukus pajutau, jog pro bendrą cinizmo purslų srautą prasiskverbia ir nuoširdus sumišimas, abejonės. Netrukus įsitikinau, kad žudikų krikštas tapo papiktinimo ženklu ne tik tiems, kurie neapkenčia Bažnyčios, bet ir tiems, kurie stengiasi būti Bažnyčios viduje, kurie bando sekti Kristų.
Tikrai tarsi suprantama, kai žmogus jaučia nuoskaudą, jog kardinolas, kuris jau kuris laikas yra priverstas dėl sveikatos problemų riboti savo aktyvumą, randa laiko ateiti į kalėjimą, pas tuos, kurie, visuomenės požiūriu, prarasti, ir kurie tarsi patys kalti dėl to. O juk tiek gražių daugiavaikių šeimų, kurios taip pat norėtų, kad kardinolas pakrikštytų jų vaikus, kiek visuomenei nusipelniusių žmonių norėtų kardinolo dėmesio ir ilgesnio pokalbio.
Taip pat ir Vilniaus Bernardinų parapijoje pastoracinių rūpesčių pakanka ir gali būti pikta, kai klebonas, užuot ilgiau pabuvęs su savais, kurie, regis, ir prie parapijos reikalų prisideda, ir išpažinties reguliariai eina, meta kasdienius darbus ir eina pas tuos, kurie to dėmesio, regis, nenusipelnė. Vagys, žudikai, prievartautojai – jie juk nemūsiškiai, nepriklauso dorovingajai regimosios Bažnyčios partijai, darančiai viską, kad laimėtų rinkimus į Dangaus Karalystę.
Natūralu, kad didelė dalis Lietuvos katalikų jaučiasi kiek apgauti. Kardinolas ir populiarios parapijos klebonas turi stovėti Katedros aikštėje, gausiose tikinčiųjų šventėse, kur visi galėtume džiaugtis, jog Dievas mus myli, jog mūsų, nepaisant nuo Dievo nusigręžiančio pasaulio, išlieka daug ir mes nepasiduodame medžiaginėms pagundoms. Mes esame pripratę manyti, kad esame labiau nusipelnę ne tik ganytojų, bet ir Dievo dėmesio.
Mes su Juo esame vienoje barikadų pusėje. Mes daug iškentėme, gindami Jo skelbtas vertybes.
Šis pasipiktinimas logiškas, suprantamas, tačiau jame nebelieka to keisto evangelistų aprašyto ir šventųjų liudijamo Dievo. Jame nebelieka vietos paradoksaliai Gerajai Naujienai. O kiek apskritai tame Dieve, kurį garbiname, liko to Evangelijų Jėzaus Kristaus?
Koks keistas tas mūsų Viešpats, jei kardinolui ir pranciškonui klebonui skubant Jo pėdomis, nusivylę lieka net tvirti tikėjimo vyrai ir moterys?
Koks keistas tas mūsų Viešpats, jei kardinolui ir pranciškonui klebonui skubant Jo pėdomis, nusivylę lieka net tvirti tikėjimo vyrai ir moterys?
Atsiprašau tų, kurie viliasi logiško teologinio paaiškinimo, kokios nors sielų buhalterijos, leidžiančios apskaičiuoti, kur ir kada turi keliauti Ganytojas, idant pastoracija būtų veiksminga. Aš tegaliu pritarti, kad, žmogiškos logikos požiūriu, neteisinga, jog budeliai ir aukos gali patekti į tą patį Rojų, neteisinga, kad Viešpats myli visus tiek pat – ir tuos, kurie triūsia Jo vynuogyne, kaip kad vyresnysis sūnus iš Evangelijos pasakojimo, tiek tuos, kurie Jį išduoda, tampa sūnumi palaidūnu. Manau, suprantu dievotus fariziejus, kuriuos skaudino, kai tas, kurį taip norėjosi matyti kaip Mesiją, broliavosi su muitininkais, ligoniais, bičiuliavosi su prostitutėmis ir padugnėmis. Ar galėjo jie pripažinti, jog tas žmogus, kuris griauna įprastą tvarką, pamina Dekalogo etiką, išduoda išrinktosios tautos lūkesčius yra Mesijas?
O mes? O gal mes manome, kad Jis buvo toks tik prieš du tūkstantmečius metų, o paskui subrendo, priprato prie šio pasaulio logikos, tapo civilizuotu etikos sergėtoju, ramiai ilsisi mūsų jam sukonstruotoje prakartėlėje, ramiai snaudžia šventoriuje?
Galima melstis ir tokiam Dievui. Veikiausiai Jis net patogesnis, tačiau ką bendro jis turi su Jėzumi Kristumi, kuris nelogiškas, neracionalus ir reikalauja neįmanomo? Ką bendro jis turi su Gerąja Naujiena, išbalinančia mus nekaltojo Avinėlio krauju?
Ir mes, krikščionys, turime būti ne šio Dievo advokatai , ne jo auklėtojai, net ne Jo kariuomenė, mes pašaukti liudyti tą meilę, kurią Jis mus pamilo.
Ir mes, krikščionys, turime būti ne šio Dievo advokatai , ne jo auklėtojai, net ne Jo kariuomenė, mes pašaukti liudyti tą meilę, kurią Jis mus pamilo.
Taip - liudyti ne tvarką ir teisingumą, bet meilę, kuri viską sujaukia, kuri sugeba prasiskverbti net į nuodėmių tirštumą – kalėjimą. Ta meilė, kuri yra stulbinančiai Gera Naujiena, nes ištraukia iš pakarpos iš mūsų racionalaus ir etiško pasaulio.
Neturiu logiško paaiškinimo, kodėl Jėzus skuba pas sergančiuosius, o ne pas sveikuosius. Kodėl jis ragina piemenį palikti bandą ir ieškoti paklydusios avies. Tegaliu pasidalyti Juliaus Sasnausko žodžiais, kuriuos atradau ką tik išleistoje jo ir Giedrės Kazlauskaitės „Postilių“ knygoje: „Galime sau atrodyti padorūs ir tvarkingi katalikai, tačiau dangaus vartus pasieksime tik dėl to, kad mumyse buvo atpažintas prarastasis“
Parengta pagal komentarą, skaitytą „Mažojoje studijoje“














