2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Andrius Navickas. Apie neteisingą Dievą

2010-01-10
Rubrikose: Sankirtos  Religija » Komentarai ir pokalbiai  Multimedija » Audio 

Geroji Naujiena nėra popsas. Tai teko patirti ir pirmą kartą lankant nuteistus iki gyvos galvos kalinius Lukiškėse. Šviesus Kalėdų renginys, trijų nuteistųjų krikštas sukėlė tikrą audrą viešojoje erdvėje.

Prisipažįstu, pasipiktinimai pirmiausia nustebino.  Pagalvojau, kad tai interneto portalų anoniminių komentatorių specifika, kurie yra pasiryžę nulinčiuoti bet ką. Tačiau netrukus pajutau, jog pro bendrą cinizmo purslų srautą prasiskverbia ir nuoširdus sumišimas, abejonės. Netrukus įsitikinau, kad  žudikų krikštas tapo papiktinimo ženklu ne tik tiems, kurie neapkenčia Bažnyčios, bet ir tiems, kurie stengiasi būti Bažnyčios viduje, kurie bando sekti Kristų.

Tikrai  tarsi suprantama, kai žmogus jaučia nuoskaudą, jog kardinolas, kuris jau kuris laikas yra priverstas dėl sveikatos problemų riboti savo aktyvumą, randa laiko ateiti į kalėjimą, pas tuos, kurie, visuomenės požiūriu, prarasti, ir kurie tarsi patys kalti dėl to. O juk tiek gražių daugiavaikių šeimų, kurios taip pat norėtų, kad kardinolas pakrikštytų jų vaikus, kiek visuomenei nusipelniusių žmonių norėtų kardinolo dėmesio ir ilgesnio pokalbio.

Taip pat ir Vilniaus Bernardinų parapijoje pastoracinių rūpesčių pakanka ir  gali būti pikta, kai klebonas, užuot ilgiau pabuvęs su savais, kurie, regis, ir prie parapijos reikalų prisideda, ir išpažinties reguliariai eina, meta kasdienius darbus ir eina pas tuos, kurie to dėmesio, regis, nenusipelnė.  Vagys, žudikai, prievartautojai – jie juk nemūsiškiai, nepriklauso dorovingajai regimosios Bažnyčios partijai,  darančiai viską, kad laimėtų rinkimus į Dangaus Karalystę.

Natūralu, kad  didelė dalis Lietuvos katalikų jaučiasi kiek apgauti. Kardinolas ir populiarios parapijos klebonas turi stovėti Katedros aikštėje, gausiose tikinčiųjų šventėse, kur visi galėtume džiaugtis, jog Dievas mus myli, jog mūsų, nepaisant nuo Dievo nusigręžiančio pasaulio,  išlieka daug ir mes nepasiduodame medžiaginėms pagundoms. Mes esame pripratę manyti, kad esame labiau nusipelnę ne tik ganytojų, bet ir Dievo dėmesio.

Mes su Juo esame vienoje barikadų pusėje.  Mes daug iškentėme,  gindami Jo skelbtas vertybes. 

Šis pasipiktinimas logiškas, suprantamas, tačiau jame nebelieka to keisto evangelistų aprašyto ir šventųjų liudijamo Dievo. Jame nebelieka vietos paradoksaliai Gerajai Naujienai. O kiek apskritai tame Dieve, kurį garbiname, liko to Evangelijų Jėzaus Kristaus?

Koks keistas tas mūsų Viešpats, jei  kardinolui ir pranciškonui klebonui skubant Jo pėdomis, nusivylę lieka net tvirti tikėjimo vyrai ir moterys?

 Koks keistas tas mūsų Viešpats, jei  kardinolui ir pranciškonui klebonui skubant Jo pėdomis, nusivylę lieka net tvirti tikėjimo vyrai ir moterys?

Atsiprašau tų, kurie viliasi logiško teologinio paaiškinimo, kokios nors sielų buhalterijos, leidžiančios apskaičiuoti, kur ir kada turi keliauti Ganytojas, idant pastoracija būtų veiksminga. Aš tegaliu pritarti, kad, žmogiškos logikos požiūriu, neteisinga, jog budeliai ir aukos gali patekti į tą patį Rojų, neteisinga, kad Viešpats myli visus tiek pat – ir tuos, kurie triūsia Jo vynuogyne, kaip kad vyresnysis sūnus iš Evangelijos pasakojimo, tiek tuos, kurie Jį išduoda, tampa sūnumi palaidūnu.  Manau, suprantu dievotus fariziejus, kuriuos skaudino, kai tas, kurį taip norėjosi matyti kaip Mesiją, broliavosi su muitininkais, ligoniais, bičiuliavosi su prostitutėmis ir padugnėmis. Ar galėjo jie pripažinti, jog tas žmogus, kuris griauna įprastą tvarką, pamina Dekalogo etiką, išduoda išrinktosios tautos lūkesčius yra Mesijas?

O mes? O gal mes manome, kad Jis buvo toks tik prieš du tūkstantmečius metų, o paskui subrendo,  priprato prie šio pasaulio logikos, tapo civilizuotu etikos sergėtoju, ramiai ilsisi mūsų jam sukonstruotoje prakartėlėje, ramiai snaudžia šventoriuje?

Galima melstis ir tokiam Dievui. Veikiausiai Jis net patogesnis, tačiau ką bendro jis turi su Jėzumi Kristumi, kuris nelogiškas, neracionalus ir reikalauja neįmanomo? Ką bendro jis turi su Gerąja Naujiena, išbalinančia mus nekaltojo Avinėlio krauju?

Ir mes, krikščionys, turime būti ne šio Dievo advokatai , ne jo auklėtojai, net ne Jo kariuomenė, mes pašaukti liudyti tą meilę, kurią Jis mus pamilo.

 Ir mes, krikščionys, turime būti ne šio Dievo advokatai , ne jo auklėtojai, net ne Jo kariuomenė, mes pašaukti liudyti tą meilę, kurią Jis mus pamilo.

Taip - liudyti ne tvarką ir teisingumą, bet meilę, kuri  viską sujaukia, kuri  sugeba  prasiskverbti net į nuodėmių tirštumą – kalėjimą. Ta meilė, kuri yra stulbinančiai Gera Naujiena, nes ištraukia iš pakarpos iš mūsų racionalaus ir etiško pasaulio.

Neturiu logiško paaiškinimo, kodėl Jėzus skuba pas sergančiuosius, o ne pas sveikuosius. Kodėl jis ragina piemenį palikti bandą ir ieškoti paklydusios avies.  Tegaliu pasidalyti Juliaus Sasnausko žodžiais, kuriuos atradau ką tik išleistoje jo ir Giedrės Kazlauskaitės „Postilių“ knygoje: „Galime sau atrodyti padorūs ir tvarkingi katalikai, tačiau dangaus vartus pasieksime tik dėl to, kad mumyse buvo atpažintas prarastasis“

Parengta pagal komentarą, skaitytą „Mažojoje studijoje“

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

« < 1 - 2 - 3 - 4 - 5 > »
si 2010-01-13 19:15

> Man JONAS kitaip aiškino.:)Pasidomėkite chaldėjų, persų, egiptiečių tautomis.

Aivaras 2010-01-13 18:47

>si___Jūsų tvirtinimu, krikščionys perėmė krikšto ritualą iš kitų religijų. Na, pažiūrėkime. Tiesioginis krikšto pirmvaizdis - Jono Krikštytojo veikla. Bet čia kaip tik sustokime - kitaip nei krikščioniškas krikštas, Jono krikštas neturėjo sakramentinės reikšmės (neregimos ir protu aiškiai nesuvokiamos krikšto malonės gavimas). Krikštijimas vandeniu ten tebuvo simbolinis gestas, išreiškęs žmogaus atgailą ir pasiryžimą taisytis (atsivertimą). Eikime toliau - iš kur Jonas paėmė tokį atsivertimo būdą? Kam reikia ieškoti šaltinio magiškuose kultuose, jeigu toks apiplovimas vandeniu jau buvo judaizme; žmogui atsiverčiant į judaizmą buvo toks įvykdomas (Jonui čia daugiau nieko nereikėjo), o jį reikia nagrinėti žydų apsiplovimo papročių, t.y. ritualinės švaros kontekste. Bet čia mes ir vėl nerasime jokios magijos - šie papročiai įvardinti Toroje, žydai jų laikosi ne magijos juose ieškodami, bet tiesiog todėl, kad taip įsakyta. Ir laiko tai nors ir sakraliais (nes iš Dievo gautais), bet tik simboliniais veiksmais. Tad kur čia vieta magiškiems kultams? Krikščioniškas krikštas žymi neregimą tikrovę (net neregimą objektyviai vykstantį tapsmą), bet jo nedera laikyti magišku, nes krikštydamasis žmogus ne iššaukia Dievo malonę savo veiksmais, bet tik atsako į apreikštą istorinėje asmenybėje - Jėzuje - Dievo malonę, priimdamas ją.

Aivaras 2010-01-13 18:05

Temai________"Taigi kūdikis niekur neiseina, pats rasei, kad jis "baznycios tikejimu" krikstijamas." Jeigu žmogus miršta, sakoma, kad jis išeina iš šio gyvenimo - bet jis išeina ne savo valia, o gal net ir fiziškai nemokėdamas vaikščioti ir net praradęs sąmonę (kokiu buvo ir kūdikystėje), bet nepaisant to sakoma, kad jis išeina. Tai kodėl negalima apie kūdikį taip pasakyti, kuris taip pat miršta nuodėmei, būdamas be sąmonės ir savo valios? Dar sakoma, kad štai žmogus paliko kūdikystę, nors jis ne savo sąmoningu veikmsu tai padarė, o dėl natūralių procesų; kad jis perėjo į kitą darbovietę, net jei ne jis pats ją paliko, bet jį pervedė; sakoma, kad ašaros palieka akis, nors jos nepačios tai daro, kada sugalvojusios, bet kai žmogus jas išskiria verkdamas... Kvailas kabinėjimasis prie žodžių. "pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas" Ir tikrai - jei paaugęs vaikas netikės, t.y. atmes Dievą (o tai bet kuris žmogus po krikšto gali bet kada padaryti, nes yra laisvas), tai pražus, o jei tikės tuo tikėjimu, pagal kurį buvo pakrikštytas, tai nepražus. O jei kas liko nekrikštytas, bet įtikės, tai pagal šį Jėzaus įsakymą pasikrikštys ir bus išgelbėtas. Čia tik sakoma, kad asmeninis tikėjimas reikalauja krikšto ir kad galutinis žmogaus išganymas reikalauja tikėjimo, bet nesakoma, kad negalėjimas dar sąmoningai tikėti trukdo krikštui (krikštas nereikalauja asmeninio tikėjimo iš nesąmoningo kūdikio).

UFO 2010-01-13 16:17

Ištrauka iš straipsnio apie Dievo įstatymą- 118 psalmėje psalmininkas Dievo Įstatymą laiko paguoda, turtu, džiaugsmu, bet daugelis mūsų amžininkų priima tai kaip graužatį, praradimą ir įžeidimą. Kodėl viena iš didžiausių žmonijai Dievo malonių – Įstatymo dovanojimas – dažnai sukelia nusivylimą ir pasipriešinimą? Tam yra keletas priežasčių, ir jas verta panagrinėti, nes jos aprėpia pačius svarbiausius žmonijos egzistavimo, mūsų vietos pasaulyje, mūsų santykių su Dievu ir ateities viltimi klausimus. Įstatymas, įstatymų leidėjai ir jų nesilaikantieji Kadaise viename Vakarų laikraštyje mačiau antireliginės demonstracijos nuotrauką: moteris (ar vyras? – dėl tiršto grimo sluoksnio neįmanoma atpažinti), vilkinti marškinėliais su užrašu: „Nėra Dievo – nėra kaltės jausmo. Tuoj pat išsivaduokite!“ Kvietimas skambėjo prieštaringai – žmogus, sėkmingai atsikratęs kaltės jausmo, veikiausiai užsiimtų savo reikalais, o ne eikvotų laiką atkakliai reikšdamas pretenzijas Bažnyčiai, tačiau dabar tai įprasta. Šiuolaikinis pasaulis – medijų, populiarių laidų vedėjų ir knygų bestselerių pasaulis – nuolatos pateikia Bažnyčiai vieną ir tą patį priekaištą: esą Bažnyčia žmonėms primeta gėdos ir kaltės jausmą, nurodydama, kad jų gyvenimas nuodėmingas. Ar tikrai taip yra? Deja, tarp krikščionių pasitaiko žmonių, kurie tiesiog mėgaujasi kitų nuodėmėmis, kitaip tariant, savo (melagingu!) moraliniu pranašumu. Evangelijoje Viešpats itin primygtinai mus nuo to sergsti. Jis rodo stebėtiną gailestingumą nusidėjėliams (suktiems mokesčių rinkėjams ar prostitutėms), bet labai rūsčiai smerkia žmones, kurie išoriškai atrodo dievobaimingi, – fariziejus. Taip, pokalbį apie moralę lengva paversti fariziejiškumo pratybomis: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas“ (Lk 18, 11), o neapykantą nuodėmei perkelti nuodėmingiesiems.

tema 2010-01-13 16:05

Aivaras:"Kūdikis išeina iš bedievio gyvenimo, t.y. iš gyvenimo BE DIEVO, iš nuopuolio, iš buvimo Adomo nuodėmėje, kurioje jis yra nuo pradėjimo pradžios". Aivarai, ar tu protauji? Taigi kūdikis niekur neiseina, pats rasei, kad jis "baznycios tikejimu" krikstijamas. Tavo ziniai kudikiai iki 11 menesiu niekur nevaiksto net fiziskai, todel apie kazkoki isejima kalbeti visiska nesamone. Kokia benori katekizmo kategorija bedenk, vis tiek tai bedieviska praktika- Sventasis Rastas sako:"Kas patikes ir pasikrikstys, bus isgelbetas, o kas netikes - prazus". Ir cia yra padedamas taskas, pirma tikejimas, paskui krikstas, o krikstas be zmogaus tikejimo nieko nereiskia. Ir sugalvok tu man taip "Kūdikis išeina iš bedievio gyvenimo":)))) Kiek girdejau katalikai Izraelyje nuvaziave del tos priezasties uoliai persikrikstija. Ir teisingai daro, taciau kudikius grize vis tiek tempia slakstyti vandeniu:)

si 2010-01-13 15:45

>Krikštymo vandeniu procedūra yra žymiai senesnė už krikščionių religiją. Krikščionybės kulte šiai senovinei magiškai procedūrai mėgino suteikti papildomą dorovinę bei simbolinę reikšmę, kuri vadinasi KRIKŠTO sakramentas. Minėta procedūra sakramentu vadinama todėl, kad jas atliekant vyksta kažkokie paslaptingi reiškiniai:"krikšto sakramentas suteikia DIEVO malonę, atperka nuodėmes ir atgaivina žmogų".

Aivaras 2010-01-13 15:19

>seksas____"Taip pat pajege is kai kuriu mastanciu zmoniu padaryti inkvizitorius, kryziaus zygininkus, 'kreacionistus', evoliucijos neigejus ar uzsidariusius fanatikus.."_____Jums sunku būtų pagrįsti, kad tie žmonės iš pradžių buvo "normalūs", o po to pablūdo prisiskaitę Biblijos. Kryžiaus žygiai panaudojo religiją kaip pretekstą agresijai, kurią istorijoje parodė visų religijų žmonės ir, nė kiek ne mažiau, ateistai. Žmonės surado agresijai pateisinimą religijoje, nes IŠ ANKSTO jo ieškojo - pamatė, ką norėjo pamatyti. Ir jokia Biblija nebūtų privertusi jų taip elgtis, jei jų IŠANKSTINĖ intelektualinė ir moralinė būsena būtų buvusi kitokia. O ką suformavo PATI Biblija? Joje krikščionims nėra siūloma inicijuoti karinį smurtą ar rengti teismus su kankinimais, ten yra siūlomas kitoks elgesys. Taip pat su kreacionistais - kas gi kaltas dėl to, kad kai kurie mano Bibliją esant biologijos vadovėlį? Ar ne jie patys?

Aivaras 2010-01-13 14:37

>Tema_______Žinau aš tokius "Rašto aiškintojus" ir "žinovus", kurie moka dviprasmiškai pritempti Raštą kam tik nori įrodyti. Išlindo gudruolis, kuriam Raštas "aiškiai sako" tai, ko tik jis užsinori, asiliškais, jokios logikos nepaisančiais įrodinėjimo būdais. Ir kiekvienai sektikei sako skirtingai ir vis kitaip!____Kūdikis išeina iš bedievio gyvenimo, t.y. iš gyvenimo BE DIEVO, iš nuopuolio, iš buvimo Adomo nuodėmėje, kurioje jis yra nuo pradėjimo pradžios. Kiekvienas nekrikštytas žmogus yra atskirtas nuo Dievo tos nuodėmės. "Visi nusidėjo" reiškia pažodžiui: VISI; čia nereikia nieko gudrauti ir išsisukinėti drumsčiant tyrus Biblijos vandenis.____"Anksciau iteikinejai, kad tevu deka, baznycia turi savo tikejima, kuri valdo" Žmogus, kuris gali parašyti tokį "rišlų" sakinį, kaži ar gali pretenduoti į Šv. Rašto aiškinimą. Jei mano ne tokių jau gudrių teiginių nepajėgiat logiškai perskaityti, tai ko norėt iš Rašto skaitymo?

seksas 2010-01-13 13:31

Taip pat pajege is kai kuriu mastanciu zmoniu padaryti inkvizitorius, kryziaus zygininkus, 'kreacionistus', evoliucijos neigejus ar uzsidariusius fanatikus.. taip kad, nieko cia nuostabaus.

si 2010-01-13 12:20

>:) ne tik. Bet ir BIBLIJOS galia keisti. JI pajėgė iš DIEVĄ neigiančiųjų, padaryti apaštalus ir iš nusikaltėlių - šventuosius. :)

« < 1 - 2 - 3 - 4 - 5 > »
Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (80)
  • komentarų RSS
  • spausdinti