2012 m. gegužės 24 d., ketvirtadienis

Andrius Navickas. Apie neteisingą Dievą

2010-01-10
Rubrikose: Sankirtos  Religija » Komentarai ir pokalbiai  Multimedija » Audio 

Geroji Naujiena nėra popsas. Tai teko patirti ir pirmą kartą lankant nuteistus iki gyvos galvos kalinius Lukiškėse. Šviesus Kalėdų renginys, trijų nuteistųjų krikštas sukėlė tikrą audrą viešojoje erdvėje.

Prisipažįstu, pasipiktinimai pirmiausia nustebino.  Pagalvojau, kad tai interneto portalų anoniminių komentatorių specifika, kurie yra pasiryžę nulinčiuoti bet ką. Tačiau netrukus pajutau, jog pro bendrą cinizmo purslų srautą prasiskverbia ir nuoširdus sumišimas, abejonės. Netrukus įsitikinau, kad  žudikų krikštas tapo papiktinimo ženklu ne tik tiems, kurie neapkenčia Bažnyčios, bet ir tiems, kurie stengiasi būti Bažnyčios viduje, kurie bando sekti Kristų.

Tikrai  tarsi suprantama, kai žmogus jaučia nuoskaudą, jog kardinolas, kuris jau kuris laikas yra priverstas dėl sveikatos problemų riboti savo aktyvumą, randa laiko ateiti į kalėjimą, pas tuos, kurie, visuomenės požiūriu, prarasti, ir kurie tarsi patys kalti dėl to. O juk tiek gražių daugiavaikių šeimų, kurios taip pat norėtų, kad kardinolas pakrikštytų jų vaikus, kiek visuomenei nusipelniusių žmonių norėtų kardinolo dėmesio ir ilgesnio pokalbio.

Taip pat ir Vilniaus Bernardinų parapijoje pastoracinių rūpesčių pakanka ir  gali būti pikta, kai klebonas, užuot ilgiau pabuvęs su savais, kurie, regis, ir prie parapijos reikalų prisideda, ir išpažinties reguliariai eina, meta kasdienius darbus ir eina pas tuos, kurie to dėmesio, regis, nenusipelnė.  Vagys, žudikai, prievartautojai – jie juk nemūsiškiai, nepriklauso dorovingajai regimosios Bažnyčios partijai,  darančiai viską, kad laimėtų rinkimus į Dangaus Karalystę.

Natūralu, kad  didelė dalis Lietuvos katalikų jaučiasi kiek apgauti. Kardinolas ir populiarios parapijos klebonas turi stovėti Katedros aikštėje, gausiose tikinčiųjų šventėse, kur visi galėtume džiaugtis, jog Dievas mus myli, jog mūsų, nepaisant nuo Dievo nusigręžiančio pasaulio,  išlieka daug ir mes nepasiduodame medžiaginėms pagundoms. Mes esame pripratę manyti, kad esame labiau nusipelnę ne tik ganytojų, bet ir Dievo dėmesio.

Mes su Juo esame vienoje barikadų pusėje.  Mes daug iškentėme,  gindami Jo skelbtas vertybes. 

Šis pasipiktinimas logiškas, suprantamas, tačiau jame nebelieka to keisto evangelistų aprašyto ir šventųjų liudijamo Dievo. Jame nebelieka vietos paradoksaliai Gerajai Naujienai. O kiek apskritai tame Dieve, kurį garbiname, liko to Evangelijų Jėzaus Kristaus?

Koks keistas tas mūsų Viešpats, jei  kardinolui ir pranciškonui klebonui skubant Jo pėdomis, nusivylę lieka net tvirti tikėjimo vyrai ir moterys?

 Koks keistas tas mūsų Viešpats, jei  kardinolui ir pranciškonui klebonui skubant Jo pėdomis, nusivylę lieka net tvirti tikėjimo vyrai ir moterys?

Atsiprašau tų, kurie viliasi logiško teologinio paaiškinimo, kokios nors sielų buhalterijos, leidžiančios apskaičiuoti, kur ir kada turi keliauti Ganytojas, idant pastoracija būtų veiksminga. Aš tegaliu pritarti, kad, žmogiškos logikos požiūriu, neteisinga, jog budeliai ir aukos gali patekti į tą patį Rojų, neteisinga, kad Viešpats myli visus tiek pat – ir tuos, kurie triūsia Jo vynuogyne, kaip kad vyresnysis sūnus iš Evangelijos pasakojimo, tiek tuos, kurie Jį išduoda, tampa sūnumi palaidūnu.  Manau, suprantu dievotus fariziejus, kuriuos skaudino, kai tas, kurį taip norėjosi matyti kaip Mesiją, broliavosi su muitininkais, ligoniais, bičiuliavosi su prostitutėmis ir padugnėmis. Ar galėjo jie pripažinti, jog tas žmogus, kuris griauna įprastą tvarką, pamina Dekalogo etiką, išduoda išrinktosios tautos lūkesčius yra Mesijas?

O mes? O gal mes manome, kad Jis buvo toks tik prieš du tūkstantmečius metų, o paskui subrendo,  priprato prie šio pasaulio logikos, tapo civilizuotu etikos sergėtoju, ramiai ilsisi mūsų jam sukonstruotoje prakartėlėje, ramiai snaudžia šventoriuje?

Galima melstis ir tokiam Dievui. Veikiausiai Jis net patogesnis, tačiau ką bendro jis turi su Jėzumi Kristumi, kuris nelogiškas, neracionalus ir reikalauja neįmanomo? Ką bendro jis turi su Gerąja Naujiena, išbalinančia mus nekaltojo Avinėlio krauju?

Ir mes, krikščionys, turime būti ne šio Dievo advokatai , ne jo auklėtojai, net ne Jo kariuomenė, mes pašaukti liudyti tą meilę, kurią Jis mus pamilo.

 Ir mes, krikščionys, turime būti ne šio Dievo advokatai , ne jo auklėtojai, net ne Jo kariuomenė, mes pašaukti liudyti tą meilę, kurią Jis mus pamilo.

Taip - liudyti ne tvarką ir teisingumą, bet meilę, kuri  viską sujaukia, kuri  sugeba  prasiskverbti net į nuodėmių tirštumą – kalėjimą. Ta meilė, kuri yra stulbinančiai Gera Naujiena, nes ištraukia iš pakarpos iš mūsų racionalaus ir etiško pasaulio.

Neturiu logiško paaiškinimo, kodėl Jėzus skuba pas sergančiuosius, o ne pas sveikuosius. Kodėl jis ragina piemenį palikti bandą ir ieškoti paklydusios avies.  Tegaliu pasidalyti Juliaus Sasnausko žodžiais, kuriuos atradau ką tik išleistoje jo ir Giedrės Kazlauskaitės „Postilių“ knygoje: „Galime sau atrodyti padorūs ir tvarkingi katalikai, tačiau dangaus vartus pasieksime tik dėl to, kad mumyse buvo atpažintas prarastasis“

Parengta pagal komentarą, skaitytą „Mažojoje studijoje“

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)

« < 3 - 4 - 5 - 6 - 7 > »
Aivaras 2010-01-12 14:02

>Gyti "Beje, o kodėl manote, kad naujai krikštyti neturėtų skelbti Evangelijos? Viešieji ryšiai Bažnyčios Galvai, Kristui, net labai patinka. Maža to, Jis to iš mūsų reikalauja." Sutinku. Nemanau, kad neturėtų. Tiesiog kiekvienas liudija, kaip moka ir kaip išeina.

>tema "Katalikiškas krikštas išvis nieko nereikalauja, tik tradicijų laikymosi." geriau nekalbėtumėt apie tai, ko nepažįstate, vien iš noro atsikirsti. "kaip vaikus krikstija?:):) Vaikai nei suvokia, nei pripažįsta nei gailis" Apie vaikus mes nekalbėjome, ar ne? Tai bent rado vieną išimtį. Vaikas teisėtai yra savo tėvų valioje ir jų tikėjimas teisingai veda sutaikyti jį su Dievu kaip galima anksčiau, pašalinant vienintelę jo kaltę, kurią jam su tėvų tikėjimo ir supratimo pagalba vėliau reiktų suvokti - gimtąją nuodėmę, atskirumo nuo Dievo duotybę. "katalikiškas, vadinasi pats supranti, kad jis nėra pagal Dievo tvarką" Pirma, Jūs suabejojote, kad krikštas, kaip jį supranta katalikai, yra Dievo, tada, kad paaiškinčiau, jog būtent šis krikštas taip pat yra Dievo, turėjau įvesti Jūsų primestą dirbtinę sąvoką, o tada Jūs drįstat prisikabinti prie šito žodžio, kurio atsiradimo priežastimi pats/pati ir buvot!

Gyti 2010-01-12 14:54

Arba taip kaip buvo išmokyti. Metus mokantis tikėjimo tiesų galima tapti OOO kokiu krikščioniu. Jei jie buvo mokomi misijai, tai bus ir misija „Taigi jūs pažinsite juos iš vaisių“ (Mt 7, 20)

keleivis 2010-01-12 14:55

kardinolui buvo neetiska krikstyti zmogzudi ta galejo padaryti kapelionas ar koks kunigas vienuolis bet ne politinis auksto rango hierarchas.

keleivis 2010-01-12 15:00

nereikia painioti jezaus - dievo sunaus ir zmogaus - dievo kurinio. kas zmogui neimanoma tas imanoma dievui. jezu guode jo dieviska prigimtis ir absoliutus zinojimas ir supratimas. zmogus tokios paguodos neturi - jis tera netobulas kurinys. gimtoji nuodeme suzalojo jo prigimti - atpirkimas suzalotos prigimties nepakeite. viena diena viskas bus kitaip, bet ne siandien ir ne rytoj.

keleivis 2010-01-12 15:04

kardinolas, eilinis pranciskonas ir jezus cia lygybes zenklo niekaip nepadesi..

keleivis 2010-01-12 16:51

GAL NORI PADETI? ISTORIJA: Pirmoji jaunojo rokiškėno kelionė į užsienį užsidirbti, vos prasidėjusi, baigėsi insultu. Šeima neišmano, kur gauti pinigų, kad vaikinas būtų parvežtas namo. Kreiptasi net į Seimo narius, tačiau šie tegalėjo konstatuoti, kad teisinio pagrindo padėti nėra. Sveikata, žvalumu ir energija daugelį žavėjęs 23 metų rokiškėnas Justinas Bitinas jau du mėnesius yra prikaustytas prie lovos Anglijos Peterboro miesto ligoninėje. Su savo artimaisiais jis tegali bendrauti surinkęs vieną kitą žodį mobiliojo telefono mygtukais. Insultas vyruką ištiko jau antrą dieną atvykus į Angliją. Užsidirbti svečioje šalyje norėjusio J.Bitino vienintelė svajonė - greičiau pasiekti namus. Tačiau Justino artimieji jos išpildyti nepajėgia. Sausio 22-ąją Justinui sueis 24 metai. Ta proga mama jam norėtų padovanoti dovaną - parsivežti į namus. Tačiau neišgali. Moteris apgailestavo, kad kaime sumažėjus vaikų ji neteko mokytojos darbo, negavo dirbti ir viešųjų darbų. Todėl šeimai tenka verstis iš našlaičiu likusio sūnaus pašalpos, dar prisiduriama iš kartu gyvenančio Z.Bitinienės brolio invalidumo pensijos. Z.Bitinienė tikino susiradusi gydymo įstaigą, sutinkančią už 5 tūkst. litų išnuomoti specialų medicininę įrangą turintį automobilį su vairuotoju. Tačiau moteris buvo perspėta, kad pusantros paros kelionėje tokį ligonį, koks yra jos sūnus, turėtų lydėti ir gydytojas. Jeigu važiuotų ir medikas, kelionė kainuotų 20 tūkst. litų. Norintieji padėti Z.Bitinienei gali pervesti lėšų į sąskaitą banke "DnB Nord". Banko kodas 40100. Sąskaitos Nr. LT454010041500253564.

tema 2010-01-12 16:51

Aivarui, nesu toks pasikaustęs katalikų teologijoj, tačiau drįstu suabejot, ar tėvai gailisi už krikštijamą vaiką, kaip rašėte, kad to reikalauja "katalikiškas krikštas". Jei ne, tai kūdikių krikštas net pagal katalikybę yra visiškai bereikšmis ir nieko negali panaikinti. O Gaidjurgio atveju, tai matosi, kad jis net nesuvoke, kiek skausmo kitiems yra padares, kitaip netyletu. Aisku, kad niekam kelias neuzvertas, tačiau tačiau... ne visi gali atgaila pasiekti ir jokie zmogiski krikstai cia nepades

Aivaras 2010-01-12 19:07

Temai ____"drįstu suabejot, ar tėvai gailisi už krikštijamą vaiką, kaip rašėte, kad to reikalauja "katalikiškas krikštas"" ____1) Drįsčiau tvirtinti, kad daugelis tėvų visgi supranta, kad kūdikis tokiu būdu išeina iš nuodėmės ir bedievio gyvenimo. Ir, tiesą pasakius, sunku įsivaizduoti, koks turi būti gailėjimasis, kai vienintelė nuodėmė yra gimtoji, kuri nėra asmeninis nusikaltimas. 2)Kūdikis krikštijamas ne tėvų, bet Bažnyčios tikėjimo dėka. 3)Tėvų motyvacija, aišku, gali būti klaidinga, pvz. jie tai daro, nes "taip reikia, įprasta", tokių, manau, būna, bet Bažnyčia visaip stengiasi jų skaičių sumažinti. Visgi ši motyvacija krikštui neturi įtakos, ji tik turi įtakos tam, kiek suteiktai Dievo malonei bus sudarytos sąlygos skleistis šeimoje jau po krikšto. ____Na, o kaip Gaidjurgis krikštijosi, ar priėmė Dievą, ar ne, tai jau jo asmeninis dalykas. Ir kardinolas tikrai nesuklydo, kai parodė pasitikėjimą jo atgaila ne iš patiklumo, bet parodydamas krikščionišką viltį ir atkaklumą, apreikšdamas Dievą, koks Jis yra, t.y. visada laukiantį paklydusių vaikų sugrįžtant.

tema 2010-01-13 09:53

Aivarai tu visai iš proto išsikraustei persiskaitei katekizmo? "1) Drįsčiau tvirtinti, kad daugelis tėvų visgi supranta, kad kūdikis tokiu būdu išeina iš nuodėmės ir bedievio gyvenimo".Is kokio bedievio gyvenimo išeina motinos krutim maitinamas kudikis, ar tau galvoj negerai? O cia dar " 2)Kūdikis krikštijamas ne tėvų, bet Bažnyčios tikėjimo dėka". Anksciau iteikinejai, kad tevu deka, baznycia turi savo tikejima, kuri valdo????. Kur tokios nesamones Sventajam Raste? Sventasi Rastas aiskiai sako, kad tikinciu tevu vaikai yra SVENTI. Uz tai tu ir kalbi apie katalikiska kriksta, kuris nieko bendro su Dievo Zodziu nei pagal dvasia, teorija ir praktika.

seksas 2010-01-13 11:46

Senoves zydu dievui ir jo sebrams visuomet patiko recidyvistai. Pradedant Moze, baigiant Gaidjurgiu.

« < 3 - 4 - 5 - 6 - 7 > »
Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (80)
  • komentarų RSS
  • spausdinti