Laima Liucija Andrikienė. Apie žmogaus teises (I)
Kas mums yra žmogaus teisės? Ar Lietuvos piliečiai žino, kas yra tos "žmogaus teisės"? Kokias teises jie turi, kas yra žmogaus teisių visuotinumas, universalumas? Kas yra Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, pasirašyta 1948 m. gruodžio 10 dieną? Kas yra Europos žmogaus teisių konvencija, kurią Lietuva ratifikavo 1993 metais? Kas yra Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (2000), tapusi Lisabonos sutarties dalimi? Pagaliau - ką daryti, jei žmogaus teisės pažeidžiamos?
Esu įsitikinusi, kad mūsų bendrapiliečių žinojimas apie žmogaus teises, Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją yra labai ribotas ir tikrai nepakankamas. Drąsiai tai sakau, nes jei būtų priešingai, tai mūsų visuomenė būtų kitokia: pakantesnė, tolerantiškesnė, atviresnė, mažiau ciniška. Lietuvoje būtų mažiau pykčio, neapykantos, tulžies.
Mano supratimu, netolerancijos, rasizmo, ksenofobijos ir homofobijos apraiškų šaknys visų pirma yra nežinojime. Švietimas, mokymas padėtų tas problemas įveikti, tačiau tam, kad pradėtume mokyti ir šviesti, pirmiausiai turėtume pripažinti, kad Lietuvoje turime rimtų problemų žmogaus teisių srityje.
Žinoma, visas tarptautines sutartis, deklaracijas, garantuojančias ir ginančias žmogaus teises ir laisves, Lietuva yra pasirašiusi ir ratifikavusi. Taigi, formaliai Lietuvoje viskas yra tvarkoje. Tačiau formalus dokumento galiojimas dar nėra viskas. Svarbu, ar ir kaip deklaracijos ar sutarties nuostatos tampa mūsų gyvenimo, bendrabūvio dalimi.
"Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai.
Kiekvienas žmogus gali naudotis visomis teisėmis ir laisvėmis, paskelbtomis šioje deklaracijoje, be jokių skirtumų, tokių kaip rasė, odos spalva, lytis, kalba, religija, politiniai ar kitokie įsitikinimai, nacionalinė ar socialinė kilmė, turtinė, jo gimimo ar kokia nors kitokia padėtis.
Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę.
Niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvas.
Niekas negali būti savavališkai areštuotas, suimtas ar ištremtas.
Niekas neturi patirti savavališko kišimosi į jo asmeninį ar šeiminį gyvenimą, jo buto neliečiamybę, susirašinėjimo slaptumą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.
Kiekvienas žmogus turi teisę lygybės sąlygomis stoti į savo šalies valstybinę tarnybą.
Kiekvienas žmogus ... turi teisę į socialinį aprūpinimą, kuris skirtas būtinoms jo orumui ir laisvam vystymuisi ekonominėms, socialinėms ir kultūrinėms teisėms įgyvendinti...
Kiekvienas žmogus turi teisę į darbą, į laisvą darbo pasirinkimą, į teisingas ir tinkamas darbo sąlygas ir į apsaugą nuo nedarbo.
Kiekvienas žmogus turi teisę į mokslą. Mokslas turi būti nemokamas - bent jau pradinis ir bendrasis lavinimas...
Kiekvienas žmogus turi teisę į pakankamą gyvenimo lygį, kuris garantuotų jo ir jo šeimos sveikatą ir gerovę, ypač į maistą, drabužius, būstą, medicininę priežiūrą ir būtiną socialinį aptarnavimą...".
Tai - ištraukos iš Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, kurią pasirašė ir ratifikavo Lietuva, tapdama Jungtinių Tautų Organizacijos nare.
Ar visa tai, kas čia paminėta, yra mūsų gyvenimo dalis? Atsakykime patys sau - taip ar ne? Mano atsakymas yra - ne, toli gražu! O juk nuo šio dokumento atsiradimo - 1948-ųjų - praėjo jau daugiau nei 60 metų. Lietuva laisva ir nepriklausoma jau 20 metų! Atrodo, neturėjo likti jokių neįveikiamų barjerų, užtikrinant žmogaus teises ir laisves, kurių svarba mums buvo tokia aiški, kai Lietuva buvo okupuota, kai kūrėsi Sąjūdis, kai veržėmės į laisvę!..
...Užvakar buvau Auschwitze (Osvencime), dalyvavau Holokausto minėjimo renginiuose. Europos žydų kongreso kvietimu vykau ten kaip Europos Parlamento narė.
Atrodo, viską žinojau apie holokaustą. Niekas nebeturėjo nustebinti ar sukrėsti. Tačiau viskas buvo kitaip, nei tikėjausi. Šeši milijonai Antrojo pasaulinio karo metu nužudytų žydų - vyrų, vaikų, moterų - ar kas nors gali likti tam abejingas? Kalti tik todėl, kad jie - žydai? Už ką buvo žudomi nekalčiausieji - vaikai, jaunimas? Vien Auschwitze buvo nužudyta 1,1 milijono žmonių, iš jų vienas milijonas - žydai.
Vyriausiasis Tel Avivo rabinas Lau, dalyvavęs Holokausto minėjimo renginiuose, taip pat pasakė kalbą - trumpą, bet tokią, kurios ilgai nepamirši. Jis, buvęs Buchenvaldo kalinys (tuomet jam tebuvo septyneri), mums pasakė: teisuolių (žydus gelbėjusiųjų) sąraše šiandien yra 23 tūkst. pavardžių. Kiek daug, tiesa? Bet kartu - ir kaip mažai: visame pasaulyje - tik 23 tūkstančiai... O juk tame sąraše galėjo būti kiekvienas iš mūsų. Išgelbėjęs vieną žmogų, išgelbėji visą pasaulį.
Ilgai nepamiršiu buvusių kalinių žodžių: sunkiausia buvo iškęsti ne badą, šaltį, kitokius nepatogumus, o pažeminimą. Budelių filosofija buvo nedviprasmiška: tu - ne žmogus, o vabalas, blusa, tarakonas, kurį reikia su pasibjaurėjimu sutraiškyti, nes esi žydas...
Nepatikėsite, bet iš Auschwitzo grįžau daug stipresnė. Ten dar kartą supratau, kad darbas, kurį dirbu žmogaus teisių srityje, yra labai prasmingas ir reikalingas.
Ko vertas mūsų europietiškasis humanizmas, jei mes, Europa, vien praėjusiame šimtmetyje davėme pasauliui du baisiausius tironus - Hitlerį ir Staliną? Kokios yra mūsų europietiškosios vertybės, jei būtent Europoje prasidėjo pasaulinė proletarinė revoliucija, jei europiečiai pradėjo abu pasaulinius karus, jei per visas tas sumaištis praradome dešimtis milijonų žmonių?! Ko verta mūsų europietiškoji kultūra, jei per praėjusius dvidešimt metų leidome nužudyti kas penktą čečėną, jei mūsų akyse buvo naikinama kita tauta?
Ko vertos mūsų deklaracijos, sutartys, po kuriomis pasaulio galingieji yra padėję savo parašus?
Ir šiandien - kodėl tiek nepakantumo, pašaipos kitos odos spalvos, kito tikėjimo, kitokių pažiūrų žmonių adresu?
Motto, kurį parsivežiau iš Auschwitzo, yra toks: Tik meilė kuria (Only love is creative).
Meilė. Atjauta. Tolerancija.
Šito labai reikia Lietuvai, mūsų visuomenei. Tam, kad visi geriau jaustumėmės Lietuvoje, mūsų žemėje, mūsų namuose.
Ir dar to, nuo ko pradėjau:
Švietimas. Mokslas. Kultūra.
Kuris universitetas Lietuvoje turi dėstomą dalyką - žmogaus teisės ir jų gynimas? Kuri Lietuvos mokykla ar gimnazija, ypatingai humanitarinio profilio, turi pamokas apie žmogaus teises?
Ir galiausiai - kiek Lietuvoje turime organizacijų, kurių tikslas - žmogaus teisių gynimas?
O juk žmonijos patyrimas sako: ne pasaulio galingųjų parašai po sutartimis yra svarbiausi, užtikrinant žmogaus teises. Svarbiausias yra žmonių solidarumas, mums - europiečių solidarumas, ginant žmogaus teises. Visur, ne tik Lietuvoje. Bet Lietuvoje - visų pirmiausiai. Tai - mūsų atsakomybė ir pareiga.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Kosmopolitizmo propaganda. Ir nieko daugiau. Kažkodėl jiems vis norisi paspjaudyti į lietuvių pusę - jie ir tuo, ir tuo blogi. Ar iš tikrųjų blogi? Ar iš tikrųjų yra blogai išlaikyti tradicijas, savo kalbą ir teritoriją? Juk kaip tik tai ir yra svarbiausi tautos požymiai. Tai kodėl mus vis atakuoja? Ogi todėl, kad durnių visi ieško. Ir nieko daugiau.
Auksiniai žodžiai p. Laima : Meilė. Atjauta. Tolerancija. Šito labai reikia Lietuvai, mūsų visuomenei. Tam, kad visi geriau jaustumėmės Lietuvoje, mūsų žemėje, mūsų namuose.
kalbėti apie žmogaus teises dabar labai nepopuliaru Lietuvoje. Dažniausiai nukenčia kalbėtojo reputacija, jis lieka vienas mūšio lauke. Deja, bet taip yra... Bet jūs, p. Laima, žinote šitą taisyklę. Ir labai gerai, kad rašote.
Laima Andrikienė, kaip visada, užčiuopia tai, kas ypač aktualu Lietuvai. Labai svarbu manau, kad būtų formuojama ir įgyvendinama žmogaus teisių politika - kažkas stebėtų, analizuotų situaciją, identifikuotų problemas, prognozuotų ateitį,siūlytų sprendimus. Šio darbo Lietuvoje kol kas niekas neatlieka. Žmogaus teisės Lietuvoje visada buvo tarsi kažkokių kitų svarbių politinių tikslų šalutinis rezultatas, pvz., reikėjo įstoti į NATO, ES ir stojant buvo reikalaujama priimti tam tikrus teisės aktus, steigti institucijas, atitikti standartus. Priemonių – stojimas į Vakarų struktūras, su tikslais – demokratijos ir žmogaus teisių plėtojimas, painiojimas lėmė, kad dabar politikai ieško kitų “tikslų“, o žmogaus teisių tolesnio vystymo darbas sustojo. Žmogaus teisės pas mus suprantamos maždaug taip: patenkinome tarptautinių organizacijų reikalavimus, turime institucijų sistemą, dirbančią su žmonių skundais, taigi šis baras yra “sutvarkytas”, ko daugiau norėti?
taip, gyvename pagal paciu sugalvotas taisykles. Taisykles yra visur - darbe, kelyje, mokykloje, baznycioje, gyvenime apskritai. Ir tai yra gerai. Gal kartais jos deklaratyvios, bet kas butu be ju? O kai ju nesilaikoma, apie tai reikia kalbeti. Mane, pavyzdziui, labai piktina vairuotoju elgesys kelyje, netolerancija kitam vairuotojui, netolerancija pesciajam. Juk cia irgi zmogaus teises. Si tema Lietuvoje tampa vis aktualesne visose srityse, ir gerai, kad europarlamentare Andrikiene apie tai kalba.
Smagu skaityti plataus akiračio žmogaus pastebėjimus apie Lietuvą, pasaulį ir Lietuvą pasaulyje, o ne apie visokias lietuviškas smulkias intrigėles.
"Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis." Bet juk tai paciu zmoniu susigalvota fikcija - kad niekam nebutu skaudu del savo bukumo, orumo stokos, vergiskos prigimties etc.Tikrame gyvenime niekuomet taip nebus, kad visi zmones butu viskame (kas gyvenime svarbiausia, pamatiniuose dalykuose) lygus ir orus. Taigi zmogaus teises yra apgailetinas zmoniu melas sau patiems, nors ir labai reikalingas visuomenes taikiam sutvarkymui. Ir nereikia tu teisiu kelti i "dieviskuju tiesu" ranga - jos tera zmoniu sugalvotos ir nuolat besikeiciancios taisykles.























Lietuvos visuomeniniame politiniame gyvenime apskritai diskriminuojamas žmogus. Viskas daroma, kuriama, įstatymai priimami dėl politikos ir ekonomikos, bet ne dėl žmogaus. Todėl naturali ir šios tendencijos išdava – mažėjantis piliečių pasitikėjimas valstybės institucijomis, šioms sprendžiant žmogaus teisių problemas. Absoliuti dauguma mūsų šalies žmonių, matydami, kad jų teisės pažeistos, apskritai niekur nesikreipia, arba nesikreipia vien dėl to, kad yra tikri, jog tai nepadės. Pritariu p. Ilonai, kad reiktų platesnės diskusijos, žmonių švietimo, gal ir konferencijos, bet svarbiausia, kaip Jūs p. Laima rašote straipsnyje - reikia dalyką apie žmogaus teises įtraukti į vidurinių , aukštųjų mokyklų mokymo programas. Ačiū - labai geras straipsnis ir itin aktuali tema.