Iš tikrųjų pirmoji į galvą ateinanti aliuzija mėginant prisiminti praėjusį savaitgalį įsikūrusios Krikščionių partijos lyderio Gedimino Vagnoriaus karjeros pradžią - gana netikėta. Užkietėjusius oponentus Vagnorius Pirmasis dažniausiai vadino populistais. Politiko lūpose žemaitiška maniera tariama šio žodžio daugiskaita kažin kaip pavirsdavo į „pupulista“ (jokių pupulių Lietuvoje dar nebuvo!). Ogi suvis, jo požiūriu, pražuvusiems priešams tada dar jaunas premjeras prikabindavo antrą etiketę, todėl suirzusio parlamento tribūnoje G.Vagnoriaus politinės leksikos kaskadai skambėdavo kaip „kumunista-pupulista“.

Su Sąjūdžio banga 1990-ųjų vasarį išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą (Atkuriamąjį Seimą), G.Vagnorius ėmė vadovauti trečiajai atkurtos Lietuvos Vyriausybei bene sunkiausiais pripažinimo laukiančiai šaliai laikais. Ministru pirmininku tapo prieš devyniolika metų: kruvinąją 1991-ųjų sausio 13-ąją svarbiausiame Vyriausybės kabinete pakeitęs tąnakt „nežinia kur dingusį“ Albertą Šimėną. Ten sėdėjo iki pat savo pirmosios rezignacijos 1992-ųjų liepą. Priminti šiuos istorinius faktus svarbu ne tik dėl to, kad Vagnorius Trečiasis į aktyviąją politiką (gal net į Vyriausybę) beldžiasi pro tokias duris, kurių vos prieš metus nebūtų užuodęs net didžiausias lietuviškos politikos orakulas.

Dramatiškus išmėginimus praėjusio amžiaus devyniasdešimtaisiais metais patyrė visi G.Vagnoriaus kolegos Rytų ir Vidurio Europoje. Tačiau istorijoje kai kurie iš jų tapo Reformuotojai iš didžiosios raidės. Kiti liko nevykėliai. Jeigu neklystu, kažkur lietuviškoje spaudoje prieš keletą metų skaičiau didžiulį interviu su G.Vagnoriumi, kuriame buvo iš tolo užsimenama apie nedėkingus lietuvius, neįvertinančius savo vietinių pranašų ir, suprask, nesuvokiančių Vagnoriaus Pirmojo istorinės vietos šalia didžiųjų: Leszeko Balcerowicziaus, Vaclavo Klauso, Marto Laaro ar Jegoro Gaidaro.

Taigi tuščia toji vieta. Apie G.Vagnorių Rytų Europoje žinoma dar mažiau nei Lietuvoje, kur vienas kitas žmogus vis prisimena monokratinį valdymo stilių, gniaužiamą savivaldą, hiperinfliaciją, keliamas biurokratų ir valstybės sektoriaus tarnautojų algas beigi inicijuotą draudimą lietuviams iš Rusijos į Vakarų Europą reeksportuoti spalvotųjų metalų laužą. Premjeras, per pusantrų metų buvimą savo poste (iš jų 10 mėnesių vadovavęs tarptautiniu mastu pripažintos šalies Vyriausybei) nesugebėjęs liberalizuoti kainų, istorijoje yra tuščia vieta. Kaip ekonomistas - savo šansu nepasinaudojęs nevykėlis. Net jei ir sakytų, jog dėl visko kalti „kumunista-pupulista“.

Vagnoriaus Antrojo (1996-1999) premjerystės istorija daug neįdomesnė. Nebent Mokesčių inspekcijos „žiauriomis akcijomis“ ir garsiuoju politiniu posmu 1998-aisiais: „Lietuva galimai Rusijos finansų krizei ėmė ruoštis dar pavasarį, todėl dabar jai persimesti į Lietuvą ekonominių priežasčių nėra; Vyriausybei didesnį rūpestį kelia ne Rusijos krizė, o tuščios politikų kalbos, ažiotažo kurstymas, nepagrįsti gąsdinimai.“ (BNS)

Beje, viena to meto (1998-1999 Rusijos krizės) G.Vagnoriaus paskelbtų programinių tezių verčia suabejoti dėl politiko nuoseklumo. O gal apskritai dėl pasaulėžiūros tvirtumo. Toliau - dvi citatos.

* Lietuva turi ne vieną šimtą milijonų grynųjų pinigų atsargą. (...) Mes suprantame, kad nuostolių dėl Rusijos krizės turės kai kurios Lietuvos bendrovės ir eksportuotojai, tačiau subsidijuoti eksporto iš biudžeto lėšų Vyriausybė nenumato.“ (Iš 1998 08 27 ministro pirmininko G.Vagnoriaus spaudos konferencijos)

* „Padidinti limitus valstybės teikiamoms eksporto kreditų garantijoms, taip pat pradėti eksporto į „problemines“ (ne ES) šalis rėmimo programą, kuri pagerintų atskirų produktų realizavimą ir biudžeto įplaukas, sumažintų bedarbių rėmimo išlaidas.“ (Iš 2010-ųjų sausį Krikščionių partijos Vyriausybei siūlomo Neatidėliotinų veiksmų plano).

LTV „Teisėje žinoti“ skelbta, kad naujos politinės jėgos (susikūrusios susibėgus G.Vagnoriaus Krikščionių socialinei sąjungai su nuo Tautos prisikėlimo partijos atskilusia Laimonto Diniaus vadovaujama „Vieningos Lietuvos“ Seimo frakcija) Andriaus Kubiliaus ministrų kabinetui siūlomas Neatidėliotinų veiksmų planas nėra išankstinė sąlyga, kurią įvykdžius naujoji partija remtų ar formaliai prisijungtų prie valdančiosios koalicijos. Krikščionių partijos lyderis sako dėl kiekvieno plano punkto pasirengęs diskutuoti. Tačiau nelabai įsivaizduoju, ar A.Kubilius šiandien galėtų rimtai svarstyti apie valstybinio banko steigimą, valstybės finansinę paramą laikinų atsiskaitymo už kreditus sunkumų turinčioms šeimoms, draudimą ES fondų lėšas panaudoti pirminių bankų finansavimui. O gal turi slaptą mintį Vagnorių Trečiąjį nutremti kur nors į Kultūros ministeriją? Manau, taip pigiai neišdegs. „Pupulizms“ kainuoja daug brangiau.

Autorius yra žurnalo "Kelias" vyriausiasis redaktorius