Brolis Tomas Pilchas OFM Cap. su „Bernardinai.lt“ skaitytojais dalijasi mintimis apie šiuolaikinės parapijos rūpesčius ir aktualijas, remdamasis Kaune veikiančių kapucinų patirtimi.

Jei neklystu, Lietuvos kapucinai šiuo metu įsikūrę tik Kauno Petrašiūnų parapijoje. Kuo gyvenate pastaruoju metu? Kiek brolių aktyviai dirba? Kuo pasižymi jūsų vienuolijos dvasinis veidas?

Šiuo metu Lietuvoje gyvena keturi broliai kapucinai. Gyvename Kaune, patarnaujame Bažnyčiai Petrašiūnų parapijoje. Trys broliai joje dirba aktyviai, vienas – pagal savo amžių ir galimybes, nors galbūt jis savo malda, auka daro daugiau negu mes trise. Kapucinai, palyginti su kitomis vienuolijomis, nėra kažkuo ypatingi, neturime kokio nors specifinio pašaukimo, kaip, tarkim, vieni dirba su ligoniais, kiti – su vaikais, dar kiti – mokslo srityje. Dievas siuntė mus į pasaulį, kad tarnautume Bažnyčiai ten, kur esame. Taigi mūsų darbas priklauso nuo kraštų, vietų, Bažnyčios poreikių, bet visada norime gyventi ir dirbti pagal savo charizmą. Paklausite, kokia yra toji charizma? Kuo skiriamės nuo kitų? Mums labai svarbus broliškumas, kartu meldžiamės, dirbame, valgome, ilsimės. Gyvenant paprastume ir neturte, norime dalytis su visais Gerąja Naujiena, kad Dievas myli visus, be jokios išimties.

Mūsų Regulos pradžioje skaitome: „Mažesniųjų brolių regula ir gyvenimas: laikytis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijos gyvenant klusniai, be nuosavybės ir skaisčiai.“ Taigi mūsų svarbiausia „užduotis“ – gyventi pagal Evangeliją. Kad galėtume pagal Ją gyventi, reikia kiekvieną dieną klausyti, ieškoti, klausti: ko Tu, Dieve, šiandien, būtent šiandien, iš manęs nori? Reikia klausyti, „ką Dvasia sako Bažnyčioms“. Taigi dirbame parapijoje, švenčiame Eucharistiją, vyksta pamaldos, teikiame sakramentus, bet ir stengiamės ieškoti Dievo valios, atpažinti laiko ženklus ir į juos atsakyti.

Kokie sielovados prioritetai, Jūsų nuomone, šiandien ypač aktualūs ugdant parapijos bendruomenę? Su kokiais didžiausiais sunkumais susiduriate? Kokie ištekliai teikia vilties?

Parapija turi būti „bendruomenių bendruomenė“. Praėjo laikai, kai bažnyčiose rinkdavosi minios. Tiesa, dar nemažas procentas žmonių lankosi bažnyčioje, bet, pasigilinus atidžiau, galime suprasti, kiek jų iš tikrųjų galima vadinti krikščionimis. Reikia kurti ir remti kuo daugiau tokių bendruomenių, kur vienas kitą pažįsta daugiau nei tik iš matymo, žino apie jo gyvenimą, vienas kitam gali būti atviras, tokių bendruomenių, kurios iš tikrųjų gyvena Evangelija, apie kurias skaitome Apaštalų darbuose: „Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra“.

Tokioms grupėms reikia skirti daugiau dėmesio, nes jos yra kaip druska arba kaip raugas iš Jėzaus palyginimo, kaip maža kibirkštėlė jos gali uždegti pasaulį. Žinoma, negalima pamiršti ir visų tų, kurie ateina i bažnyčią iš pripratimo – seneliai eidavo, tėvai eidavo, tai ir jie eina. Jie tik „eina į bažnyčią“, bet iš tikrųjų šventosiose apeigose dalyvauja paviršutiniškai, ir kas svarbiausia – netęsia tos liturgijos savo gyvenime. Tikimės, gal ir jų širdis palies Dievo malonė ir padės iš naujo atrasti tikėjimą.

Mes, kapucinai, turime dar vieną labai svarbų uždavinį, apie kurį kalbėjo mūsų brolis Raniero Cantalamessa: turime tapti „tiltu“ tarp Bažnyčios hierarchijos ir tų žmonių, kurie visiškai atsitolinę nuo Dievo, o bažnyčią aplenkia dideliu lanku. Anksčiau žmonės atrasdavo Dievą per Bažnyčią, šiandien reikia jiems padėti per Dievą atrasti Bažnyčią. Pirmiau reikia skelbti Dievą, Jo begalinę meilę, kad jie ateitų į bažnyčią ir joje atrastų Jį patį. Kaip tai daryti? Labai paprastai, eiti pas žmones, nuo durų iki durų, eiti i gatves ir skelbti Gerąją Naujieną, kaip Pranciškus ir jo broliai mūsų ordino kūrimosi pradžioje.

Turime tapti „tiltu“ tarp Bažnyčios hierarchijos ir tų žmonių, kurie visiškai atsitolinę nuo Dievo, o bažnyčią aplenkia dideliu lanku.

Nereikia ypatingų programų, kursų, instrukcijų, reikia tik prašyti Šventąją Dvasią, kad veiktų mumyse, kad duotų savo galią. Panašiai kaip apaštalams nereikėjo jokių kursų, kai gavo Šventosios Dvasios dovaną, išėjo į Jeruzalės gatves ir pradėjo drąsiai skelbti nukryžiuotąjį ir prisikėlusį Jėzų. Dievas yra visada ištikimas, tad jeigu davė Dvasią pirmiesiems Jėzaus mokiniams, kodėl negalėtų Jos duoti mūsų laikų žmonėms? Man asmeniškai dar trūksta tos drąsos, kiekvieną dieną prašau Šventąją Dvasią, kad pripildytų mane, kad duotų mano lūpoms savo Žodį, kad mano širdį uždegtų savo meile.

Kokius projektus vykdote savo kuruojamoje parapijoje? Kodėl būtent juos? Kokią patirtį įgijote, veikdami šiose srityse?

Mūsų parapijoje yra įkurta asociacija „Petrašiūnų gailestingumo namai“, kurioje dirba Carito valgykla ir rūbų dalykla, klebonas br. Vincentas kiekvieną penktadienį meldžiasi kartu su į ją ateinantčiais žmonėmis. Jie drauge skaito Šventąjį Raštą, dalijasi savo gyvenimu, prašo Dievo pagalbos. Taip pat turime vaikų dienos centrą ir laikinosios globos namus, kuriuose, kol neras darbo ir gyvenamosios vietos, gali prisiglausti moterys su savo vaikais.

Kodėl būtent šios veiklos? Tokiems žmonėms reikia padėti, jiems labiausiai reikia pagalbos – ir materialinės, ir ypač dvasinės. Jie yra Dievo labai mylimi, tačiau savo gyvenime patyrę daug sunkumų, neapykantos, prievartos, tad sunku jiems patikėti Dievo meile. Su jais bendraudami, dalydami savo meile, mes galime padėti įtikėti ir priimti tą tikrąją Meilę, Dievo Meilę. Šv. Pranciškų jo atsivertimo kelio pradžioje Dievas nuvedė būtent pas vargšus, pas raupsuotuosius; juose jis atrado Jėzaus veidą. Kas nori atrasti Jėzaus veidą, tetarnauja vargšams, kurie niekaip negali atsilyginti, vien tik padėkoti, ir tai ne visada.

Kiekvieną sekmadienį parapijos salėje renkasi vaikų ir jaunimo centro „Kelias“ dalyviai. Jie mokosi groti gitara bei mušamaisiais instrumentais, paskui groja ir gieda 10 val. per šv. Mišias mūsų bažnyčioje. Po šv. Mišių jaunimas grįžta į parapijos jaunimo kambarėlį gerti arbatos, bendrauja su įvairiais svečiais. Šio vaikų ir jaunimo centro „Kelias“ dėka susidarė išties stipri vadovų savanorių grupė, kuri labai padeda parapijoje, vadovauja kitoms jaunimo grupėms: Taizé maldos, šlovinimo grupei antradieniais.

Dalis vadovų veda katechezes besiruošiantiems vaikų Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentams, taip pat kartu su broliais kapucinais rengia jau kasmetiniu tapusį krikščioniško jaunimo festivalį „Dievas yra Meilė“ Pažaislyje, kiekvieną mėnesį gieda Vytauto Didžiojo bažnyčioje vykstančiose išgydymo pamaldose, kasmet organizuoja paros piligriminį žygį pėsčiomis iš Kauno į Šiluvą.

Visos tos veiklos yra labai reikalingos, tačiau negalima užmiršti, kad svarbiausia mūsų užduotis yra skelbti Gerąją Naujieną apie išganymą Jėzuje Kristuje. Skelbti Ją visiems, mažiems ir dideliems, turtingiesiems ir vargšams. Tam tikslui stengiamės atiduoti daugiausiai savo jėgų, laiko, širdies.

Atsižvelgdami į savo patirtį, ką galėtumėte pasakyti, apie šiandienos Lietuvos parapijų gyvenimą? Ar pakankamas dėmesys skiriamas dvasiniam vaikų, jaunimo ir suaugusių ugdymui; bedruomeniškumui ir solidarumui su aplinka? Ar nenutinka taip, kad daugiausia pastangų dedama atnaujinti ir prižiūrėti pastatus, užuot skyrus laiko žmonėms?

Žiūrint į Lietuvos parapijas visada reikia atsižvelgti į istorijos kontekstą, nepriklausomybės metus, į visus to laiko sunkumus, taip pat reikia prisiminti, koks šiandien yra pasaulis. Kuo žmonės šiandien gyvena kaip pasauliečiai, kaip ir dvasininkai. Aišku, kad už parapiją yra atsakingas klebonas, bet ne vien tik jis. Kiekvienas parapijietis, tas mažiausias Bažnyčios narys, turėtų tam tikru būdu jaustis atsakingas už parapijos bendruomenę.

Dar vienas dalykas: turėtume pagaliau susitaikyti su mintimi, kad Bažnyčia nebus dauguma. Tai matome labai aiškiai Europoje, apie kurią drąsiai galima sakyti, kad jau nebėra krikščioniška, ir reikia ją iš naujo evangelizuoti. Laikai, kai bažnyčiose rinkdavosi minios, o vieną sekmadienį kunigas galėjo pakrikštyti trisdešimt vaikų, jau praėjo. Manau, žmonių ir bus vis mažiau. Bet, kaip rašo kardinolas Suenensas, Jėzus niekada nežadėjo savo Bažnyčiai, jog bus dauguma, priešingai, sakė, kad Ji turi būti pasaulyje kaip druska. Kiek druskos sriuboje? Nedaug. Taip ir yra su krikščionimis. Nebus mūsų daug, bet iš tikrųjų turime būti pasauliui kaip šviesa, nešti jam Kristaus Evangeliją.

Šiandien parapija turėtų tapti bendruomenių bendruomene, šeimų šeima. Kuo daugiau tokių mažių grupių, tuo daugiau apsireikš joje įvairių charizmų, Dievo dovanų, kuriomis vieni kitiems patarnaus. Jei parapijose žmonės kartu melsis, skaitys Dievo Žodį, šlovins Viešpatį mažosiose bendruomenėse, Dievas tikrai laimins tokią parapiją.

Nereikia ypatingų programų, kursų, instrukcijų, reikia tik prašyti Šventąją Dvasią, kad veiktų mumyse.

Kad tai vyktų, labai svarbi evangelizacija joje. Vienas mūsų brolių, br. Petras, gyvenantis Ukrainoje, remdamasis šios šalies patirtimi rašė, kad miesteliuose, kur tarp stačiatikių paplitusi strategija, jog „kiekvienas žino, kada šventoji liturgija, tegu ateina“, sekmadieniais cerkvėse ne daugiau kaip dešimt asmenų. Protestantai su tokiomis problemomis nesusiduria, ypač centrinėje ir Vakarų Ukrainoje, kur buvo sunaikintos tradicinio tikėjimo šaknys. Ten, kur klebonas įkūrė naują parapiją, yra apie šimtą tikinčiųjų, o pastorius, kuris gal net nepradėjo statybos, nes trūko pinigų, bet evangelizavo žmones su gitara rankoje, susitikdavo su jais namuose ir teatruose, turi apie tūkstantį. Jie nuomoja patalpas, skelbia Dievo Žodį, spausdina knygas, užuot tampę maišus cemento. Protestantai pradeda nuo suaugusiųjų, baigia vaikais; jie nebijo eiti ir skelbti – tai jų charizma.

Todėl mes Lietuvoje, Kaune, pradedame kurti krikščioniško gyvenimo ir evangelizacijos mokyklą. Tikimės, šis formacinis judėjimas padės žmonėms ne tik geriau suprasti krikščionišką gyvenimą, bet ir tapti aktyviu Gerosios Naujienos skelbėju, taip pat formuoti pasauliečius vadovus krikščioniškose bendruomenėse, grupėse, mūsų parapijoje ir tose parapijose, iš kurių atvyks mokyklos dalyviai. 

Kaip išsilaikote? Ar žmonės prisideda finansiškai prie parapijoje vykstančios veiklos?

Tikime Dievo Apvaizda, veikiančia per žmones. Išsilaikome iš jų aukų. Turime ir geradarių, rėmėjų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, ypač Vokietijoje. Jie labai padeda mūsų Caritui, užtenka pasakyti, kad jų dėka vargšų valgykloje padarėme ilgai laukiamą remontą. Tie patys žmonės padovanojo mums net autobusiukus, kurių niekada negalėtume nupirkti.

Kartą supratau, kad tikrai nereikia mums rūpintis finansiniais dalykais, nei šaukti: „Žmonės, žmonės! Duokit mums pinigų, nes turime per mažai!“ Štai, suremontavome bažnyčios grindis, nors mūsų „taupyklė“ buvo beveik tuščia. Normalūs žmonės pradėtų galvoti, ką daryti, kur ieškoti pagalbos. O mums Dievas atsiuntė vieną močiutę, kuri atnešė ir padovanojo nemažą pinigų sumą. Mūsų Tėvas rūpinasi savo vargšais.

Susirašinėjo Saulena Žiugždaitė