Sausio paskutinėmis dienomis Panevėžio J.Miltinio gimnazijoje tradiciškai vykstančios teatrinės įskaitos išvakarėse nuskambėjo liūdna žinia, kad eidamas 92-uosius metus Amerikoje mirė kultinis rašytojas J.D.Salingeris. Taip jau sutapo, kad pagal jo knygą „Rugiuose prie bedugnės“ parašytą scenarijų moksleiviai sukūrė to paties pavadinimo pilno metražo vaidybinį kino filmą.

Improvizuota kino salė, raudonas kilimas, programėlės, pakylėti kūrėjai ir svečiai, gyva reakcija ir aplodismentai beveik pusantros valandos trukusio kino filmo pabaigoje – tą penktadienį padarė išskirtinį ir įsimintiną dar ir dėl tos priežasties, kad literatūrinis pasaulis gedėjo didelio ir keisto žmogaus. Visi to vakaro dalyviai pasijuto tarsi kažkokių aukštesnių jėgų valdomo gyvenimo ir mirties spektaklio dalelėmis, ir visi nevalingai prisidėjo prie efemeriško antkapio, epitafijos, kolektyvinio atsisveikinimo su didžiu menininku ir drauge labai vitališko patvirtinimo, kad klasikai iš tikrųjų nemiršta.

Jerome‘o D.Salingerio atveju, situacija apskritai unikali. Pusšimtį metų nuo triukšmingo komercializuoto pasaulio atsiskyrusio rašytojo kūryba, nepertraukiamai skaitoma visame pasaulyje ir tampanti jau kokios trečios ar ketvirtos šešiolikmečių – aštuoniolikmečių kartos savastimi, autoriaus valia, negalėjo turėti jokio tęsinio, negalėjo būti ir nebuvo transformuojama į jokias kitas meno rūšis.

Panevėžio gimnazistai, aišku, tai žinojo, bet vis dėlto išdrįso romaną „Rugiuose prie bedugnės“ panaudoti kaip mokomąją teatro disciplinos priemonę ir kaip atspirties tašką savo kūrybiniams ieškojimams. Šiandien jau niekas neatsakys į klausimą, ar būtų tam prieštaravęs garsusis maištaujančiojo jaunimo guru, apie kurio paslaptingą gyvenimą Naujajame Hampšyre, Kornišo mieste, jau, ko gero, buvo primiršę ir patys amerikiečiai.

Bet ką gali žinoti, gal dabar, autoriui išėjus Anapilin, pasaulinė literatūra pasipildys dar keletu jo parašytų ir iki šiol nepublikuotų kūrinių, o teatrui ir kinui atsivers naujos galimybės sukurti ne vieną originalią interpretaciją. Gal toks buvo net paties J.D.Salingerio planas, ir gudrusis senukas širdyje visada to troško ir visa tai numatė? Kad ir kaip ten būtų, įvairiausių paminklų jam bus pastatyta tikrai nemažai. Panevėžio gimnazistai slapta viliasi, padarę tai vieni iš pirmųjų.

Kadangi filmas bent jau kol kas yra riboto naudojimo, jį aptarinėti ir vertinti gal nė nederėtų. Kita vertus, tai vis dėlto yra meninės kūrybos faktas ir įvykis miesto kultūros gyvenime. Prisimenantieji ankstyvąjį, tarybinį lietuviško kino periodą šiandien neblogai techniškai ginkluotų, teatro ir kino profesionalų ne pirmus metus konsultuojamų moksleivių sukurtą videofilmą „Rugiuose prie bedugnės“, ko gero, pavadintų „Mažąja išpažintimi 2“.

Žinoma, filmui galima prikišti šiokius tokius montažo, garso, apšvietimo nelygumus, kadro neišbaigtumą, panevėžietiškos tarties neišvengiamybę, siužeto ir ritmo sutrikimus. Bet ar didumos šių dalykų neprikišame Muzikos akademijos, teatro ir kino aukštųjų mokyklų absolventų kūriniams? J.Miltinio gimnazijos kūrybinio kolektyvo darbas, mano akimis, puikiausiai galėtų būti vertinamas ne tik kaip mokyklinės įskaitos, bet ir kaip visai brandus rimto studentiško egzamino objektas.

Ar bereikia sakyti, kad paskutinioji šių metų sausio savaitė šioje mokykloje buvo beprotiška. Nežiūrint to, kad prie panašių įvykių čia seniai priprasta, kino žanras buvo nauja ir netikėta ne tiktai bendraamžiams, mokytojams, žiūrovams, bet tapo rimtu iššūkiu ir patiems kūrėjams, o taip pat jų meno vadovui, aktoriui ir režisieriui Vidmantui Fijalkauskui. Tad pastaruosius metus lygia greta su tradicine dramos teatro specializacija, daugybės kitokių dalykų mokėsi visi. Neišvengė to net garbusis gimnazijos direktorius Vytautas Raišys, savo mokinių kino juostoje jautriai ir net gana šmaikščiai suvaidinęs tokio ne per daug išsilavinusio, bet labai žmogiško taksisto vaidmenį.

Scenarijų pagal garsiąją knygą sukūrė Mantė Želvytė ir Simona Jurgelėnaitė. Didžiulį darbą atliko montažo autoriai Edgaras Meištas ir Martynas Jakštas. O vaidino, ko gero, visi baigiamųjų klasių teatro specializacijos gimnazistai, lygia greta filmavimo aikštelėje prisidėję ir prie visų techninių darbų.

Teatro mokytojas Vidmantas Fijalkauskas sako, nebūtų ėmęsis įgyvendinti šios originalios idėjos, jeigu nebūtų turėjęs rimto kandidato pagrindiniam veikėjui Holdenui Coulfieldui įkūnyti. Panašu, kad Tomas Asminavičius pateisino į jį dėtas viltis.

Kai Holdenas sako, kad nebebus to milijono vietų, kur galėtų nuvažiuoti, baigęs universitetą, arba, kad įsivaizduoja save kaip vaikų sargą rugiuose, ir tai yra viskas, kuo norėtų būti, juo tiki. Didelėse Tomo – Holdeno akyse atsispindi daug sudėtingų jausmų, paaugliško maišto ir į suaugusiųjų pasaulį žengiančiojo susitaikymo su tuo pasauliu pažadų. O poetiškas ir žaismingas filmo hepiendas visam kūriniui suteikia viltingos romantikos ir palieka žiūrovams labai šviesų ir šiltą įspūdį.

Skamba filme ir kone pranašiški žodžiai, kuriuos šiandien būtų galima dedikuoti ir pačiam „Rugiuose prie bedugnės“ autoriui: „Kodėl turėčiau liautis mylėti žmogų, kuris mirė, jeigu jis man patinka daug labiau už daugelį gyvųjų?“