Vasario 26-ąją dvasininkai ir Bažnyčių vadovai iš visos Lietuvos susirinks į LCC tarptautiniame universitete rengiamą bendruomenių ugdymo konferenciją. Jos tema – „Asmenybės atkūrimas posovietiniame kontekste“. Apie šios konferencijos svarbą, jos siekius ir apie tai, kodėl būtent LCC, o ne kuri nors kita organizacija rengią šią konferenciją su „Bernardinai.lt“ kalbasi Sharon Brubaker, rektoriaus patarėja ryšiams su religinėmis organizacijomis.

Ką reiškia konferencijos pavadinimas? Kokie šio renginio tikslai ir siekiai?

Pirmiausia akivaizdu, kad kiekviena kultūra turi tik jai būdingų, išskirtinių problemų, ir Lietuva nėra išimtis. Pastoriai ir kunigai, kurie nuolat dirba su žmonėmis, geriausiai supranta jų reikmes. Šioje konferencijoje siekiame suteikti jiems galimybę diskutuoti apie tai, kaip geriausia atsakyti į tuos išskirtinius žmonių poreikius, kurie yra sąlygojami posovietinio konteksto. Norime pradėti dialogą tarp bendruomenių ganytojų apie bendrą visuomenės atkūrimo viziją, kuri sujungtų įvairias Bažnyčias bendram tikslui. Šios konferencijos tikslas – padrąsinti ir sustiprinti dvasininkus ir Bažnyčių vadovus jų darbe.

LCC tarptautinis universitetas yra išskirtinis, nes jis nėra susijęs su kokia nors viena krikščioniška tradicija. Todėl tikimės, kad būtent čia yra galimas dialogas tarp įvairioms tradicijoms atstovaujančių vadovų.

Regis, Lietuvoje toks renginys organizuojamas pirmą kartą? Iš kur atsirado ši idėja ir kodėl jos reikia?

Taip, tokia konferencija LCC yra rengiama pirmą kartą, bet tikimės, jog ir ateityje vyks panašių renginių.

Konferencijos tema – „Asmenybės atkūrimas posovietiniame kontekste” – gimė besikalbant su Teologijos katedros dėstytoja Gražina Bielousova, kuri taip pat tarnauja kaip kunigė Lietuvos jungtinėje metodistų bažnyčioje. Gražina tarnaudama akis į akį susiduria su asmeninėmis ir šeimyninėmis žmonių problemomis savo bendruomenėje ir platesnėje visuomenėje. Mes suprantame, kad visi ir visur susiduria su sunkumais, bet posovietinėje visuomenėje gyvenančių žmonių poreikiai skiriasi nuo tų, kurie neišgyveno to istorijos etapo. Mūsų tikslas – pokalbis apie būtent tas, išskirtines, reikmes.   

Niekam ne paslaptis, kad žmonių gyvenimai drastiškai pasikeitė posovietiniu laikotarpiu. Patys žmonės pasikeitė. Ar Bažnyčia gali turėti įtakos tiems pokyčiams? Ar Bažnyčia gali sukurti bendrą asmenybės atkūrimo viziją? Tai praktinės teologijos klausimai, padiktuoti mūsų gyvenamojo laiko ir vietos. Mes kviečiame atstovus iš įvairių bažnytinių tradicijų pasidalyti savo požiūriu į šiuos klausimus.

Tikimės, kad LCC gali nutiesti tiltus tarp bendruomenių ir taip atverti duris krikščioniškam dialogui, ir kad tai, jog mes esame krikščioniškas universitetas, kuris nėra susijęs su nei viena tradicija, gali būti dovana Bažnyčiai. LCC jau ne kartą yra pasitarnavęs kaip neutrali teritorija, kurioje Klaipėdos krikščioniškų Bažnyčių vadovai susirenka bei rengia įvairius renginius. Mes viliamės, kad galime pasitarnauti ir visoms Lietuvos bažnyčioms.

Kokie yra santykiai tarp skirtingų krikščioniškų tradicijų Lietuvoje? Ar reikia tokio dialogo? Kokia situacija kitose pasaulio šalyse?

Be abejo, Lietuvoje vyraujanti religija – katalikybė, bet čia yra ir kitų krikščioniškų tradicijų. Nors viena kitos atžvilgiu šios tradicijos yra pakankamai tolerantiškos, tikro dialogo ir bendros vizijos vis dar trūksta. Mes norime paskatinti dialogą tarp bendruomenių ir prisidėti prie bendros vizijos kūrimo.

Dabartiniai santykiai tarp Lietuvos bendruomenių susiklostė ir dėl istorinių – teologinių priežasčių, ir dėl to, kad pastaraisiais metais ėmė kurtis daugiau naujų, mažesnių konfesijų. Tarp tų naujų tikinčiųjų bendruomenių, kurių mokymas atitinka krikščioniškas nuostatas, atsiranda ir sektų, kurios nukrypsta nuo kertinių krikščioniškų tiesų, išsakytų apaštališkajame ir nikėniškajame tikėjimo išpažinimuose. Žmonėms, kurie nėra patyrę gyvenimo daugiakultūrėje visuomenėje, dažnai nelengva atskirti, ką galima vadinti krikščioniška Bažnyčia ir ką ne. Be to, prieš kurį laiką tradicinės Bažnyčios pasisakydavo prieš naujas evangeliškas bendruomenes, iš dalies siekdamos apsaugoti žmones, kurie neatsargiai siekia išbandyti visas naujoves. Savo ruožtu kai kurios iš naujai įsikūrusių Bažnyčių kritikavo tradicines Bažnyčias. Ta įtampa dar nėra visai išsisklaidžiusi. LCC tiki, kad dialogas tarp krikščioniškų tradicijų yra įmanomas tuomet, kai jis paremtas tomis tikėjimo tiesomis, kurias mums perteikia apaštališkasis ir nikėniškasis tikėjimo išpažinimai. Būtent tokią vienybę mes ir siekiame skatinti.

II Vatikano susirinkimo „Dekretas dėl ekumenizmo” teigia, kad, nepaisant kliūčių, iškylančių dėl skirtumų tarp kitų konfesijų ir Katalikų Bažnyčios, per krikštą išteisinti tikėjimu, jie yra įtraukti į Kristų, todėl jie teisėtai vadinasi krikščionimis, o Katalikų Bažnyčios sūnūs pagrįstai pripažįsta juos savo broliais Viešpatyje. Dekrete taip pat kalbama apie tikėjimo dvasia vykstančias sueigas, „kuriose dalyvauja skirtingų Bažnyčių arba bendruomenių nariai, pradėtą gerai apsišvietusių žinovų dialogą, per kurį kiekvienas nuodugniau paaiškina savo bendruomenės mokymą bei išryškina būdingus jos bruožus. Šitoks dialogas padeda visiems tikriau pažinti ir teisingiau įvertinti kiekvienos bendruomenės mokymą bei gyvenimą. Jo dėka bendruomenės taip pat ima glaudžiau bendradarbiauti kai kuriose bendrosios gerovės srityse, kuriose dirbti reikalauja kiekvieno krikščionio sąžinė.”

Bet kartais nutinka ir taip, kad laisvė ir dialogas iškelia doktrininių ar praktinių nesutarimų, kuriuos ne visada lengva išspręsti. Tokie nesutarimai vis dar skiria krikščionis, ir nesusipratimų tarp įvairių bendruomenių įvyksta ir kitose šalyse.

Ar buvo sunku sukviesti žmones diskusijai prie apskritojo stalo? Koks tokios diskusijos formatas?

Konferencijos metu vyks kelios diskusijos prie apskritojo stalo. Lietuvos Bažnyčių vadovų noras dalyvauti jose mums buvo didelis padrąsinimas. Mes siekiame, kad pokalbiuose dalyvautų žmonės, atstovaujantys skirtingoms kryptims. Vis dar laukiame galutinio patvirtinimo iš kai kurių katalikų pranešėjų. Tai svarbu, nes norime, kad dalyviai atspindėtų Lietuvos kontekstą. Bene didžiausias iššūkis – rasti tokių diskusijų vadovų. Tai turėtų būti Bažnyčios žmonės, kurie turi panašios patirties, nes toks dialogas yra dar pakankamai nauja idėja.

Apskritojo stalo dalyvių prašome parengti atsakymus į du klausimus, kurie susiję su konferencijos tema. Vadovas seks kiekvieno iš pranešimų laiką ir pasisakius visiems dalyviams užduos tolesnių klausimų. Tuomet kalbantieji galės į juos atsakyti remdamiesi išsakytais požiūriais.

Kokį vaidmenį LCC prisiima kviesdamas ar vadovaudamas pokalbiui apie asmenybės atkūrimą posovietiniame kontekste?

Vienas iš krikščioniško universiteto vaidmenų yra skatinti teologinės minties raidą ir sudaryti sąlygas naujoms idėjoms, ugdančioms visuomenę ir skelbiančioms apie išganymą, gimti. Mokydami studentus, siekiame jiems diegti ir krikščionišką pasaulėžiūrą. Mes krikščioniškos pasaulėžiūros svarbą apibrėžiame taip: „Studentams bus sudarytos galimybės priartinti savo gyvenimus prie Dievo misijos – atkurti pasaulį ir dalyvauti Bažnyčios, kuri yra išgananti Dievo bendruomenė, gyvenime.“ Tad konferencijos tema sutampa ir su mūsų universiteto misija.

Jei mes siekiame sėkmingai įgyvendinti savo misiją, pokalbis apie pasaulio atkūrimą yra neįmanomas be jungties su Bažnyčia. Šios konferencijos tema taip pat suteikia vietiniams krikščioniškų bendruomenių vadovams dalytis praktinėmis teologinėmis įžvalgomis, kurios padės mums nuspręsti, kaip geriausia rengti krikščionis vadovus tarnystei šioje pasaulio dalyje. 

Mes šią diskusiją pradedame ir todėl, kad universitetas yra ta vieta, kurioje keičiamasi mintimis, kur jos gali būti ir palaikomos, ir kritikuojamos. LCC darbuotojai ir dėstytojai atstovauja įvairioms krikščioniškoms konfesijoms ir mes esame įpratę dirbti su kitų tradicijų žmonėmis. Bet visų svarbiausia yra tai, kad LCC yra įsikūręs Lietuvoje ir siekia prisidėti prie šios šalies gerovės.

Kalbino Arnoldas Remeika