Mons. Slawomiras Oderis, Jono Pauliaus II beatifikavimo bylos postulatorius, pristato savo naują knygą apie Joną Paulių II

Popiežius Jonas Paulius II visuomet žiūrėjo į atgailą atsakingai, ištisas naktis praleisdamas gulėdamas kryžiumi ant plikų grindų, pasninkaudamas prieš kunigų ar vyskupų šventimus ir plakdamasis pats, sakė popiežiaus beatifikacijos bylos postulatorius mons. Slawomiras Oderis.

Mons. S. Oderis teigė, kad popiežius Jonas Paulius naudojo apsimarinimą, „kad patvirtintų Dievo viršenybę ir tobulintų save“.

Monsinjoras tai sakė sausio 26 d. Romoje žurnalistams pristatydamas savo knygą „Kodėl jis yra šventasis: tikrasis Jonas Paulius II pagal jo beatifikacijos bylos portulatorių“.

Tą pačią dieną du Italijos interneto naujienų puslapiai pranešė, kad spalį nustatyta data Jono Pauliaus II beatifikacijai, tačiau mons. Oderis pasakė, kad tai galės būti paskelbta tik po to, kai gydytojai, teologai ir kardinolai Šventųjų skelbimo kongregacijoje patvirtins stebuklą, įvykusį užtarus velioniui popiežiui, ir popiežius Benediktas XVI oficialiai pasirašys tai pripažįstantį dekretą.

Mons. S. Oderio knyga, išleista tik italų kalba, kaip kad jis sakė, daugiausia paremta tuo, ką postulatorius sužinojo iš dokumentų, surinktų beatifikacijos procesui, ypač  iš prsiekusiųjų parodymų 114 žmonių, asmeniškai pažinojusių popiežių Joną Paulių II ir paliudijusių tai prieš Romos vyskupijos tribunolą.

Dėl proceso uždarumo liudytojai, kurie pasitarnavo kaip ypatingų patvirtinimų šaltinis, knygoje neįvardijami, nors kai kurie apibūdinami kaip priklausę popiežiaus palydai ar buvę iš jo aplinkos.

„Kol nejautė senatvės negalių, dėl kurių kentė skausmus, popiežius vykdydavo savo kūno apsimarinimo praktikas“, -  knygoje rašo mons. Oder.

Jis sakė, kad atgailos praktikos buvo tokios pačios - ir Krokuvoje, kur Karolis Wojtyla buvo arkivyskupas, ir vėliau, kai tapo popiežiumi.

„Neretai jis praleisdavo naktį gulėdamas kryžiumi ant plikų grindų, – rašė monsinjoras, – o žmonės Krokuvos akrivyskupo rezidencijoje žinojo tai, net jei arkivyskupas sujaukdavo patalus, kad nebūtų aišku, kad jis ten nemiegojęs.

„Artimiausi jo aplinkos žmonės liudija girdėję savo ausimis, kad Karolis Wojtyla plakė save ir Lenkijoje, ir Vatikane“, – rašė mons. S. Oderis. Jo spintoje tarp sutanų buvo pakaba, skirta virvių diržui, kurį jis naudodavo kaip botagą ir kurį jis visuomet veždavosi į Castelio Gandolfo, popiežiaus vasaros rezidenciją, esančią šalia Romos.

Knygoje mons. S. Oderis sakė, kad Jonas Paulius II tvirtai tikėjo darąs tai, apie ką šv. Paulius rašė laiške kolosiečiams: „Savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1, 24).

Popiežiaus beatifikacijos bylos postulatorius taip pat minėjo, kad popiežius, kuris garsėjo kaip saldumynų mėgėjas, labai rimtai laikėsi gavėnios pasninko ir kasmet prieš Velykas numesdavo kelis kilogramus, taip pat pasninkaudavo prieš šventindamas į kunigus ir vyskupus, ir dėl kitų ypatingų intencijų.

Mons. S. Oderio knyga žymi pirmą publikavimą Jono Pauliaus laiškų, parengtų 1989 ir 1994  m. Kardinolų kolegijai, su jo pareiškimu pasitraukti iš tarnystės nepagydomos ligos atveju ar esant kitoms sąlygoms, kurios jam neleistų vykdyti savo pareigų.

Daugybę metų sklandė gandai, kad popiežius Jonas Paulius II parengė laišką instruktuojantį kardinolus laikyti jį atsistatydinusiu tuo atveju, jei jis nebegalėtų tęsti veiklos.

Tačiau net likus mėnesiui iki popiežiaus mirties 2005 m. balandį, kanonų teisės ekspertai Romoje ir kitur sakė, kad tokių laiškų problema būtų tame, kad kažkas kitas turėtų nutarti, kada juos reikia išimti iš stalčiaus ir paskelbti galiojančiais.

Pagal Bažnyčios teisę, popiežius gali atsisakyti tęsti pareigas, tačiau su sąlyga, kad popiežiaus atsistatydinimas turi būti „padarytas laisvai ir tinkamai parodytas“ - sąlygos, kurias būtų sunku užtikrinti, jei popiežius negalėtų to padaryti dėl ligos.

Mons. S. Oderis rašo, kad popiežiaus Jono Pauliaus 1994-ųjų laiške skiemenys, kuriuos reikia kirčiuoti  pagal šnekamąją italų kalbą, pabraukti – tai nurodo, kad popiežius laišką Kardinolų kolegijai perskaitė ar ruošėsi tai padaryti.

1989 metų laiškas buvo trumpas; jame sakoma, kad tuo atveju, jei susirgtų nepagydoma liga, kuri neleistų jam „tinkamai atlikti jo apaštalinės tarnystės funkcijų“ ar dėl kitų rimtų trukdžių, „aš atsisakau savo šventų – Romos vyskupo ir šventos Katalikų Bažnyčios galvos – pareigų“.

1994 metų laiške popiežius sako, kad jis praleido nemažai metų svarstydamas, ar popiežius turi atsistatydinti sulaukęs 75-erių – amžiaus, kuriam suėjus vyskupai paprastai išeina į pensiją. Jis taip pat rašė, kad prieš dvejus metus, manydamas, kad turi piktybinį vėžį, jis pagalvojo, jog Dievas jau nusprendė už jį.

Tuomet jis nusprendė pasekti popiežiaus Pauliaus VI pavyzdžiu, kuris 1965-aisiais nutarė, kad popiežius „negali nutraukti apaštalinio mandato, išskyrus tuos atvejus, kai užklumpa nepagydoma ligai ar kliūtis, kuri užkirstų kelią vykdyti Petro įpėdinio funkcijas“.

„Nepaisant šių hipotezių, mano sąžinė įpareigoja mane toliau vykdyti Viešpaties Kristaus man pavestą užduotį tol, kol jis norės pagal slėpiningą jo apvaizdos planą“.

Cindy Wooden

Pagal „Catholic News Service“ parengė Dalia Žemaitytė