I

Ar egzistuoja koks nors Lietuvos įsipareigojimas Tibetui? Rašytinio ne, moralinis – taip. Kaip ir Gruzijai ar kuriai kitai mažai valstybei, kurią terorizuoja didelis ir stiprus kaimynas. Ne veltui Agnės Marcinkevičiūtės filme „Šokis dykumoje“ J. Ivanauskaitė viltingai šneka apie mažųjų valstybių misiją: „Mažosios valstybės gali ir turi tapti pasaulio sąžine“.

Ji matė Lietuvą tarp tokių - išdidžių, nebijančių valstybių.

                                                               II

Amžinas klausimas, kas svarbiau: ekonominiai interesai, praktinė nauda ar moralinės vertybės? Jei agresorius teikia pigias žaliavas ir tuo pat metu žudo savo kaimynus: ar turime džiaugtis prekių pigumu ar vis tik protestuoti, atsisakyti pigesnio produkto vardan gražesnio, teisingesnio pasaulio. Pasaulis visąlaik balansuoja ant šių nepatogių svarstyklių.

Atsakymas turbūt ne „ar... ar...“, o „ir... ir...“ – ir ekonominė nauda, ir idealizmas. Moralumas ekonomikoje. Ar tai įmanoma, ar suderinama?

Naivu, bet... Pafantazuokime: pasaulio didieji nutaria, kad Kinijos prekės bus neperkamos tol, kol Tibete nebus demokratiškų rinkimų ir į savo šalį negrįš Jo Šventenybė Dalai Lama.

Situacija, ko gero, sparčiai keistųsi...

III

Kas yra Lietuva? Joje nėra nieko, kas būtų įdomu pasauliui, išskyrus gamtą, meną ir keistą laisvės troškimą, pasireiškusį Žalgirio mūšyje prieš 600 metų, 1863-jų metų sukilimuose ar vėliau - 10 metų kovojant partizaninį karą XX amžiuje.

Netekusi laisvės troškimo, Lietuva taptų visiškai neįdomi – be išteklių, be ekonomikos ir netgi be aiškios dorinės pozicijos tarptautinėje arenoje. Juk kažkas turi nebijoti ir pasakyti karaliui viešai:

- Jūsų didenybe, jūs nuogas!

Jei Lietuva ima bijoti stipraus, žiauraus ir turtingo karaliaus autoriteto, tai atsiras kita valstybė, kuri nebijos. Olimpinio deglo nešimo per Europą istorija (kur jis net kelis kartus buvo užgesintas, protestuojant prieš Tibeto okupaciją) rodo, kad ne tik Lietuvoje esama (būta?) laisvės ir sąžinės pojūčio.

    IV

    Norėtųsi matyti Lietuvą, nebijančią pasakyti:

    - Mūsų valstybė palaiko Tibeto tautos laisvės siekį, kaip ir mūsų siekį kažkada palaikė Islandija, Norvegija, Danija. Tibeto skveras Užupyje – mūsų indėlis į taikų šios problemos sprendimą.

    Tačiau, regis, ateina laikas ir Lietuva „subręsta“ slaptiems susitarimams. Seime Tibetą palaikanti deklaracija atidėta geresniems laikams. Pragmatiška Vilniaus valdžia ima muistytis, kažką kombinuoti, bijodama palaikyti gražią ir kilnią užupiečių iniciatyvą - Užupio skverą pavadinti Tibeto vardu. Gėjų paradams – taip, Tibeto skverui – ne!

    V

    Kalėdinių labdaros akcijų metu ne sykį nuskambėjo mintis, kad rūpindamasis kitais jautiesi žymiai geriau, negu rūpindamasis vien tik savimi. Gal kitąsyk toji pagalba labiau reikalinga ne jos gavėjui, o teikėjui?

    Kalėdinių akcijų metų daug lėšų buvo sutelkta vaikams su negalia, vėliau – nemažai suaukota ir nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo Haityje. Tai ženklai, rodantys, kad Lietuva sveiksta.

    Rūpinimasis kitais arba atjauta yra svarbi dvasinė praktika, kurią depresijų užkluptiems siūlo ir krikščionybė, ir budizmas.

    VI

    2009 metais Jo Šventenybė Dalai Lama davė interviu Vokietijos leidiniui „Die Welt“. Kai kurias mintis pravartu prisiminti:

    Jūsų Šventenybe, ar įmanoma per kuo trumpesnį laiką pabėgti nuo pasaulį apėmusios krizės?

    Sunkus klausimas. Net nežinau. Nesu ekspertas, kuris gali pagelbėti krizės atveju, tai – politikų reikalas. Mano nuomone, valdžia privalo pasistengti, kad sunkmetis žmones paveiktų kuo mažiau.

    Tačiau taip veikdami mes privalome nepamiršti ir visų dabartinių problemų kilmės.

    Tad kas galėjo lemti šį sunkmetį?

    Godumas ir spekuliacijos.

    Daugelis žmonių ir verslo įmonių turi tik vieną tikslą: pinigai, pinigai ir dar kartą pinigai. Toks tikslas, kai siekiama naudos sau ir kitiems, nėra blogis.

    Tačiau kai žiūrima tik savęs, jis jau tampa liga. Egoistinis potraukis nuolat uždirbti kuo daugiau kenkia ir įmonių vadovams, ir pačioms bendrovėms. Būtent tai mums ir atskleidė ši krizė.

    Vadinasi, uždirbti kuo daugiau pinigų nėra blogai, jei tuo dalijiesi su kitais?

    Būti turtingam tikrai nėra neįprasta ar gėda. Tačiau turtas turi būti įgyjamas taip, kad niekas nenukentėtų – nei kiti žmonės, nei gamta.

    Mes, budistai, pripažįstame, kad būti apsirūpinusiam – viena esminių sąlygų laimingam gyvenimui sukurti. Tačiau ir milijardierius turi tik dešimt rankų pirštų. Įsivaizduokite, jeigu ant kiekvieno iš jų jis užsimaus po tris ar keturis žiedus.

    Tai būtų mažų mažiausiai juokinga.

    Ar to reikia? Todėl jei tiems, kurie sukaupė pakankamai turtų ir nesidalija su kitais, atrodo, kad jie pasiekė ramybę, toks požiūris labai klaidingas.

    Turtingo žmogaus pareiga – stengtis, kad kiti irgi neskurstų.

    Kai kurių didelių kompanijų vadovai nesigėdydami ima didžiulius atlyginimus – 10, 20 ar net 30 milijonų eurų per metus. Ar tai normalu?

    Kaip ir sporte ar muzikoje, būna išskirtinių asmenybių. Jei jos uždirba milžiniškas sumas – nieko neįprasta, kol tai vyksta atvirai ir skaidriai, kol visiems aišku, už ką jie tiek gauna. Žinoma, tokių žmonių nedaug

    Tačiau visiškai nesuprantama, kai valdybos pirmininkas kaupia turtus, o įmonė vos suduria galą su galu, akcininkų kapitalas netenka vertės, darbuotojai praranda darbo vietas ar neuždirba tiek, kad galėtų padoriai gyventi.

    Kokį regite valstybės vaidmenį ekonomikoje?

    Sunkus klausimas. Nemanau, kad valstybė gali įgyvendinti lygybės principą. Todėl patariu pernelyg ja nepasitikėti, kai keliami perskirstymo ar finansų rinkų reguliavimo klausimai.

    Žmonės visuomet ras būdų, kaip ignoruoti taisykles ir įstatymus, net jei pastarieji būtų patys geriausi.

    Negi jūs manote, kad instrukcijų stygius nulėmė dabartinę krizę? Juk Jungtinių Amerikos Valstijų įstatymai nebuvo netinkami. Tačiau atsakingas verslas turi paklusti ir kitiems dėsniams, ne tik nustatytoms taisyklėms.

    Tačiau tokių taisyklių laisvojoje rinkoje nėra, jos reguliavimu jūs taip pat netikite. Tad kokia išeitis?

    Tai galėtų būti laisva ir atsakinga rinka, kurioje viskas priklauso nuo kiekvieno jos dalyvio asmeninės atsakomybės, nuo moralinių nuostatų, drausmės, vertybių.

    Pastarasis sunkmetis – anaiptol ne rinkos ekonomikos žlugimas, tai – tiesiog vertybių krizė.

    Tuomet galbūt vertėtų pasiųsti valstybių ir koncernų vadovus į jūsų vienuolynų mokyklas, kuriose jie įgytų moralės ir disciplinos pagrindų?

    Trijų savaičių seminarai vienuolyne nepadėtų. Tas pats, jei aš ant ledo padėčiau akmenį: jo apačia sušlaptų, bet jis vis vien liktų akmuo.

    Visiškai nerealu tikėtis, kad pasaulio ekonomikos sistema gali greitai pasikeisti. Pokyčiai prasideda nuo kiekvieno asmens, nuo kiekvienos įmonės.

    Juos lemia švietimo sistema. Viską reikia pradėti dar vaikų darželiuose, o ne keleto savaičių seminaruose.

    Istorija, matematika, užsienio kalbos, ekonomika – visa tai skirta smegenims. O moralinė atsakomybė už save ir kitus jau kyla iš širdies. Suvienykime ją su smegenų jėga ir turėsime tai, ko reikia tiek vyriausybėms, tiek verslo kompanijoms.

    Tačiau kiek šimtmečių reikia, kad žmonija pagaliau subręstų iki laisvos ir atsakingos rinkos?

    Ši krizė padės, kad toks laikas ateitų greičiau. Žmones, kurie mąstė ir svajojo tik apie pinigus, ji sukrėtė labiausiai.

    Krizė įrodė: pinigų vertė ribota, jie nėra patikimi. O jų priešingybė – draugystė, pasitikėjimas, sąžiningumas, užuojauta – yra tikrasis kelias ir į galią, ir į laimę.