Tuštumoj kartais labai gerai jaučiuos.

„Forma yra tuštuma; tuštuma yra forma“ – sakoma vienoje rytiečių išminties knygoje.

Tam tikra prasme visos formos kilo iš tuštumos; iš tos, kuri ir mus pripildo...

Ar ne dauguma mūsų kalbėjimų, rašymų yra kalbėjimai į tuštumą? Kaip kad Kohelete – Ekliaziaste – kalbėjimai vėjams? Kalbėjimai žmogiškajai ir istorinei, civilizacijos tuštumai. Aš dažniau galvoju apie tą tuštumą, kurį yra aukščiau viso to, kuri lyg ir viską gaubia ir kuri gali įsiskverbti bet kur.

Kas ta tuštuma? Koks tai daiktas? Ar visos tuštumos – tuščios? Ar tuštumą būtinai reikia užpildyti, kaip kad tuštumą, kuri ką tik buvo many, staiga dabar užpildo šis kalbėjimas apie tuštumą?

Tuštuma kartais susilieja su vienatve, su tuščiais vienatvės kambariais, su rudens ištuštėjusiais laukais; suauga su rudens, su gamtos mirtim, ir tą tuštumos erdvę užlieja liūdesys ir nostalgija, jausmai ir prisiminimai, ir tai yra žmogiška, kartais „pernelyg žmogiška“, kartais tiesiog paprastai žmogiška; tuštumą pagilina, o kartu ir pagyvina – nors ir laikinai – paukščio skrydis per tuščią, be debesų dangų, praradusį savo skaidrumą – nei giedrą, nei ūkanotą.

Tuštuma mums dažniau siejasi, asocijuojasi su kažkuo neigiamu, su vienatve ir net su vienišumu, gal kiek su beprasmybe, su artimų žmonių ar žmonių apskritai nebuvimu, nors kartais geriau būti be žmonių, vienam, negu su tais, kurie yra pernelyg k i t i, pernelyg svetimi, pernelyg apsėsti banalios tuštybės.

Tuštuma yra erdvė, erdvė, kuri neperkrauta daiktais, nesunaikinta daiktų, kas darosi labai aktualu jau ne viename pasaulio kampelyje. Miestuose mes gyvename sukrauti vienas šalia kito ir vienas ant kito kaip prekės supermarketuose; pagaliau mūsų namai, butai ir kambariai yra ne kas kita, kaip maži supermarketai; reta gyvenama erdvė yra neperkrauta ir laisva, reta erdvė turi tuštumos, kuri nepririša prie reikalingų ir nereikalingų daiktų, ir toj erdvėj turi vietos mūsų žvilgsniai ir sielos, mūsų mintys... Kiek pasauly pagaminama tuščių, nereikalingų ir menkaverčių, vienadienių daiktų, kurie yra tuštesni už tuščiausią tuštumą?

Tuštuma, apie kurią mąstau ir kurią jaučiu, yra skambi, – sako krentantis požemio urve vandens lašas. Tuštuma yra plati ir erdvi sielos dalis, galėtų pasakyti medituojantis žmogus. Dangaus tuštuma yra puiki lėktuvo skrydžiui, nepririštam prie maršruto ir grafiko. Baisūs yra tie tušti daiktai, kuriuos ką tik paminėjau; ir puikūs yra tie daiktai, kurie pagyvina ar pabrėžia tuštumą, tuštumos erdvę, bet jos neužgožia. Ir, ta tuštuma, apie kurią aš kalbu ir kurią jaučiu, nieko bendra neturi su menko žmogaus dvasine ir intelektualia dykra, žmoniškąja tuštybe apskritai, nes tos tuštumos yra naikinančios ir slegiančios.

Dabarties tuštumą naikina lengvai įsigyjami ir lengvai keičiami daiktai. Šie daiktai naikina tuštumą ir erdvę. Aš atmenu puikią kaimo namų tuštumą kažkur praėjusio amžiaus viduryje, kai sovietiniame krašte, dar taip netoli nuėjusiame nuo pokario, būta tiek nedaug daiktų, o tie, kurie buvo, buvo ganėtinai paprasti ir svarbūs; jie ilgai tarnavo ir buvo galvojama, kad kai kurie dar tarnaus vienai ar net kelioms kartoms. Geras, jau vienai ar dviem kartom tarnavęs ir dar tinkamas daiktas savaime įgaudavo šiek tiek mitiškumo, jis turėjo savy sakralumo ir unikalumo, net ir tas, kuris prieš daug laiko buvo pagamintas serijiniu būdu.

Visuotinio gamtos užšiukšlinimo laikais, atrodo svarbiausia, kad tada beveik nebuvo daiktų, kuriuos reikėtų išmesti, ir daiktai buvo retai išmetami, ne taip, kaip dabar, kada pernelyg laikinai tarnaujančių daiktų gamyba, įsigijimas ir jų išmetimas tapo vienas kita papildančiu konvejeriu, kažkurioje erdvės vietoje, mums apsimetant nežinančiais, sujungtas tarp savęs į ratą: metimas – įsigijimas, įsigijimas – išmetimas, ir taip toliau, ir taip be galo toliau...

Aš jaučiu pagarbą seniems, laiko ir daugybės rankų palytėtiems daiktams, nepriklausomai nuo jų antikvarinės vertės. Antikvariatų daiktai neturi tuštumos, jie savotiškai dvasiškai pilni, įkrauti laiko ir su jais bendravusių žmonių energijos. Tie daiktai turi auras, jie beveik neturi tuštybės, ir jų pasauly vis mažėja, daugėjant žmonių ir daiktų, kurie kilę iš serijinės gamybos tuštybės, kurie yra tušti savo utilitarumu ar net utilitaria šalta estetika; netgi būdami kai kurie labai gražūs ir funkcionalūs ir „kurį laiką nepakeičiami“, jie vis tiek neturi aurų, kaip kad jas turi senieji daiktai.

Graži ir artima yra netuščia tuštuma rytiečių piešiniuose, kur dažnai daug erdvės ir vietos virš ir aplink vaizdą... Regis, rytiečiui jau pati tuštuma y r a vaizdas. Tai ta tuštuma, kuri yra laisva ir niekam nevergauja. Tai gilios tuštumos užuomina, pagarba tuštumai, kurioje lengvai skrenda mintis ir plinta garsas arba gali driektis sodri tyla, kur akys lyg du paukščiai žaidžia tarp savęs toje piešinio tuštumos erdvėje. Kur trys taškeliai ar trys plonos linijos didelėje lapo erdvėje yra lyg trieilis – haiku – apie erdvę. Apie tuštumą. Apie vaizduotę. Apie laisvę nuo tuščių, nereikalingų daiktų.

Tuštuma yra nykstanti, besitraukianti iš pasaulio. Kaip ir jos sesuo tyla. Paradoksalu: besitraukiant iš pasaulio erdvinei bei geografinei, tai „netuščiai“ tuštumai, mūsų dvasiose, mūsų protuose daugėja tuštybės. Tuštuma pirmiausia išvejama iš miestų ir miestelių, kai užstatomos aikštės arba miestuose išlikę gamtos salos, kas dabar daroma pačiame Vilniuje ir aplink jį. Tuštuma traukiasi iš vaizdingų pajūrių, ežerų ir upių pakrančių, nes ji užstatoma arba aptveriama tvoromis. Taip bandoma privatizuoti tuštumą, privatizuoti erdvę, bet aptverta tuštuma yra kitokia, ji nebėra laisva, ji tampa įkalinta.

Mes, it apsvaigę nuo civilizacijos narkomanai, žūtbūt siekiame užpildyti, sunaikinti tuštumą pasaulyje, pamiršdami, kad ta tuštuma yra ne tik graži, bet ir gyva. Be tos gyvos tuštumos mes nežinotumėme, kas yra pilnatvė. Nes yra akimirkų, kai toji netuščia tuštuma susilieja su pilnatve į vieną amalgamą. Mūsų civilizaciją pasiutišku greičiu naikina tuštuma. Taip naikinami ir atstumai, kurie būtini tiek žmonių, tiek daiktų laisvei ir jų privatumui.

Tuštumoj iš tiesų kartais labai gerai jaučiuosi.

Ji mane pripildo pilnatvės, arba aš kažko ją pripildau, ir tai tampa mano savastimi.

Tuštuma yra k i t a s sodas, apie kurį kartais galvoju. Šalia to mano įsivaizduojamo europietiškai – rytietiškai – panteistinio tuštumos sodo arčiausiai yra dzeno sodai. Ypač japonų – amžinųjų panteistų – sodai. Tik jie miniatiūriniai, palyginus su tuo sodu, kurį kartais įsivaizduoju, bet gal čia kalta mano europietiška didybės manija ir užmarštis, kad m a ž a teka į d i d e l į – ir – atvirkščiai. Galvoju, kad mano tuštumos sodas nebūtinai turi būti sukurtas realioje žemėje ar virtualiame ekrane. Jis kuriamas ir pats kuriasi, besikurdamas keičiasi mano sąmonėje, manykim, iš tiesų priklausančioje tik man, virš to jau esančio tuštumos sodo kartais regiu tolimą horizonto liniją, paukščio skrydį erdvėj ar mažą smėlio takelį iš dzeno sodo, kuriuo kada nors kas nors gali ir ateiti...

Tikras tuštumos sodas niekada nebūna visiškai tuščias.

„Forma yra tuštuma, tuštuma yra forma“...

Ir kartais užklumpančios beprasmybės akivaizdoje sugauni save vis dažniau mąstant apie tuštumos... prasmę.