Nehemijo knygoje pasakojama apie Izraelio tautos sugrįžimą iš Babilono tremties ir naujo gyvenimo kūrimą. Nehemijo vadovaujama ji atstatė Jeruzalės sienas – tai prilygtų mūsų Nepriklausomybės paskelbimui. Tačiau tai buvo tik didelio darbo pradžia. Dar reikėjo atsikratyti pagoniško gyvenimo įpročių bei nuostatų ir tik tuomet kurti laisvą gyvenimą, į kurį buvo pašaukti iš Egipto į Pažadėtąją žemę keliaujantys izraelitai.

Įsidėmėtina, kas buvo daroma atstačius Jeruzalės sienas. Visa tauta – vyrai ir moterys – buvo sukviesti į susirinkimą, o kunigas Ezdras atsinešė Įstatymo knygą ir skaitė ją. Visi atidžiai klausėsi; daugelis verkė. Tai buvo skausmo ir džiaugsmo ašaros, panašios į tas, kurios lietuvių skruostais riedėjo matant pirmą kartą Gedimino kalne pakeliamą trispalvę. Izraelitai džiaugėsi, nes Dievas leido jiems sugrįžti į protėvių žemę ir pradėti naują gyvenimą ne pagoniškų stabų apsuptyje, bet Dievo globoje.

Baigęs skaityti Įstatymą kunigas Ezdras paskelbė: „Ši diena yra šventa Viešpačiui, jūsų Dievui. Neliūdėkite ir neverkite! <...> Eikite, valgykite rinktinių valgių ir gerkite saldžių gėrimų, skirdami jų dalį tiems, kurie nieko neturi sau pasiruošę, nes ši diena yra šventa mūsų Viešpačiui. Nebūkite liūdni, nes džiugesys Viešpatyje yra jūsų stiprybė“ (Neh 8, 9–10).

Nehemijo knygą reikėtų daug kartų perskaityti mūsų tautos vadams, tuomet nereikėtų šimtąjį kartą išradinėti dviračio ieškant atsakymo, kaip kurti tautos gyvenimą laisvėje. Šią knygą reikia skaityti visiems mums, kad suprastume, jog laisvė – tik pradžių pradžia. Toliau reikalingas Dievo Įstatymas, kuris padėtų susivokti, ką reikia daryti ir ko vengti, kad išsilaisvinusioje tautoje būtų kuriama, bet ne griaunama.

Šiais metais minėsime savo Nepriklausomybės dvidešimtmetį. Bus proga ne tik švęsti laisvės jubiliejų, bet ir apmąstyti, ką, žengdami laisvės keliu, padarėme gerai ir ką turime ištaisyti, kad ateityje nereikėtų valgyti dar kartesnių vaisių, sunokusių neatsakingai naudojantis laisve.

Tik neišmanėlis sakytų, kad soti vergovė yra geresnis pasirinkimas už laisvę, kuri negarantuoja žmogui saugumo. Net paauksuotos grandinės visuomet liks grandinėmis, ir žmogus jas norės nusimesti. Jis sutvertas laisvei, ir tai giliai įrašyta mūsų prigimtyje. Apaštalas Paulius patvirtina: „Broliai, jūs esate pašaukti laisvei“ (Gal 5, 13).

Kai prieš dvidešimt metų atgavome laisvę, dalis tautiečių nepadarė pirmiausio ir svarbiausio darbo. Vieni skubėjo prasigyventi, važiavo laimės ieškoti į kitas šalis, kiti nesibodėjo net sukčiauti ir plėšikauti. Jie manė, kad Dievas nereikalingas, nebūtina paisyti to, kas įrašyta žmogaus prigimtyje. Šiandien dėl šių klaidingų pasirinkimų kenčia visi – ir kalti, ir nekalti.

Ne tik Nepriklausomybės pradžioje, bet ir dabar daugelis save apgaudinėja, manydami, kad užtenka per šventes nueiti į bažnyčią, nepadarius atgailos priimti Komuniją (nors tai šventvagystė!), ramiai gyventi be kasdienės maldos ir be rūpesčio turėti gryną sąžinę. Šiandieninės savižudybės, alkoholizmas, tautos išsivaikščiojimas, ekonominiai sunkumai natūraliai kilo iš to, jog laisvas mūsų gyvenimas daug kur buvo kuriamas ne remiantis Dievo Įstatymu, o žmogaus egoizmu.

Pati svarbiausia Bažnyčios misija – skelbti Dievo žodį, visai panašiai, kaip tai darė Jėzus Kristus Nazareto sinagogoje, Galilėjos miestuose ir kaimuose. Tačiau tai tik pusė darbo. Dievo žodį reikia priimti ir juo gyventi. Nuo kiekvieno žmogaus priklauso, ar jis Žodį priims, ar užsikimš ausis ir maitins savo dvasią postmoderniosios kultūros atliekomis.