Vytautas Ališauskas. Sakymas ir rašymas. Kultūros modelių tvermė ir kaita Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Vilnius: Aidai, 2009.

Profesionalūs senosios Lietuvos kultūros tyrinėjimai retai kada patraukia eilinį skaitytoją masinančiomis intrigomis: turbūt itin sunku parašyti mokslinę monografiją, kuri lyg ir nenaudotų jokių populiariųjų efektų, tačiau kurią mielai skaitytų ir ne specialistas. V. Ališausko studijoje akcentuojama sakytinės ir rašytinės kultūros skirtis; ji nagrinėjama pasitelkiant istorinius epizodus, mitologijos šaltinius, folklorą, etnografinius tyrinėjimus. Suvokėjo nuostabai, prieš kelis šimtmečius Lietuvoje rašymo apskritai beveik nebuvo: šio fenomeno atsiradimas formavo ne tik bendruomenės ir individo tapatumą, bet ir savaip modifikavo mentalitetą, asmeninį gyvenimą, kūrybą. Bene įdomiausia monografijoje pasirodė tai, kaip V. Ališauskas verifikuoja autorystę, gražiai demaskuodamas autoriaus statuso kismą ir to padarinius: netikėti, gan pikantiški istoriniai rakursai ir į dienos šviesą ar ne pirmąkart ištraukiami archyvai tampa pagrindu, argumentu, įrodymu filosofinei sakymo ir rašymo temai. Dar M. Mažvydo minėtieji ,,religiniai analfabetai“ studijoje išraiškingai aprašomi kaip keistoko liturginio švietimo - mechaninio maldų kartojimo aukos. Beskaitant imi apčiuopti konkretizuotas to laiko savimonės struktūras, religinių formų reikšmę ir įtaką. Net pavydu tokio laisvo akademinio stiliaus, panoraminio konceptų matymo, beveik šmaikščių monografijos skyrių pavadinimų.

Ieva Toleikytė. Garstyčių namas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

Garstyčių spalvos namas patraukė dar knygyne: nemėgstu fotografijos uzurpuotų knygos viršelių, bet šį atvejį turiu pagirti. Debiutinė knyga, apsakymai, drovokas sekimas lyg ir B. Vilimaitės pėdom. Autorei dvidešimt, jai sekasi pasakoti istorijas – knygoje jos atrodo gan kinematografiškai. Pastelinėm spalvom piešiamos vaikystės, paauglystės, brendimo būsenos; kažkuo panašu į G. Klimaitės debiutinę novelistiką – akcentuojamos psichologinės jausenos, reflektuojami ankstyvieji patyrimai. Laiko distancija dar nedidelė, nesimuliuojamas joks ,,suaugėliškas“ tonas, pasakojama natūraliu dvidešimtmetės balsu. Ypač puikūs pasirodė pirmieji rinkinio apsakymai, ,,Garstyčių namas ir ,,Klevų akis“, ,,Prieš didelį veidrodį“ – ir tas persipynimas vėlesnėje rinkinio sekoje, tie patys jau kituose apsakymuose išnyrantys veikėjai, klampumas, mistika, gebėjimas grakščiai ištraukti metaforas, raiškiai pasakoti, estetiškai supinti siužetus. Be jokių pretenzijų į suaugėliškas dramas bei empirinį išmanymą analizuojamas žmogaus brendimas (gana reta tema lietuvių literatūroje), ir tai labiausiai imponuoja.

Vytautas Stankus. Vaikščiojimas kita ledo puse. Kaunas: Nemunas, 2009.

Taip pat debiutinė knyga, tik visai kitokia. Regis, stipriai kabinamasi į tam tikrą poezijos tradiciją, bent jau jos formaciją. Pirmąkart gyvenime matau atvejį, kad literatūroje išsirikiuotų tokia sekundiškai tiksli tercija – A. Marčėnas, R. Stankevičius, V. Stankus. Ir tai ne tekstinio panašumo, o veikiausiai bičiulystės jungtis. V. Stankus iš kitų jaunų literatų turbūt savaime išsiskiria mažumėlę egzaltuota kalba: kritikuotina atrodo ir jaunatviška mirties apoteozė, ir kalbėjimas dviskaita (,,mes”), ir priverstinis Dievo įtraukimas į dialogą (pvz., gan dažnas kreipinys ,,Viešpatie”), kuris kol kas yra akivaizdus monologas, naivoko tikėjimo, jog komunikuojama su transcendencija, išraiška. Beje, kaip tik šie bruožai atrodo nejučia perimti iš R. Stankevičiaus, tik jie jo poezijoje adekvatūs, jau turintys tvirtas dermes. Gal tai tiesiog bendra jausena, kurią, laikui bėgant, V. Stankus labiau individualizuos. Knygoje kartojasi gan ,,gotiški”, tik smarkiai romantizuoti lyriniai įvaizdžiai; tragizmas atrodo simuliuojamas, arba tai tiesiog ,,jaunas” tragizmas. Girti reikėtų paskiras eilutes: ,,lyg spengtų kas plente / suvažinėtom varnom / per akis vaikiški batukai” (p. 36) Yra ir daugiau gražių įvaizdžių, nors kai kurie lyg ir sugadinti dainuojamosios poezijos. Skoningai padarytas leidinio maketas, tik viršelio niekaip negaliu prisijaukinti (kaip ir visų ,,Nemuno” knygų viršelių), man jis atrodo atstumiantis.