„Nugrimzdusi Klaipėda“ bus pristatyta Vilniaus knygų mugėje 2010 m. vasario 18 d. 15 val. , Litexpo parodų rūmuose, konferencijų salėje 5.2.

Dalyviai – J. Saulėnienė, E. Heinas, R. Būdvytienė. Renginį veda Juozas Šikšnelis (Druka)

Leidiniui skirta 2010 m. Ievos Simonaitytės premija bei Klaipėdos knygos meno konkurse „Klaipėdos knyga – 2009“ jis išrinktas populiariausia knyga.  

Jovita Saulėnienė, Rasa Tarik. Das Versunkene Memel. Nugrimzdusi Klaipėda, Klaipėda: Druka, 2009, 432 p., vokiečių ir lietuvių k.

Daugiau nei prieš tris dešimtmečius teko kalbėtis su Vokiečių-lietuvių literatūrinės draugijos pirmininku Hansu Masalskiu. Klaipėdoje gimęs, anuomet Hanoveryje gyvenęs architektas, Jurgio Zauerveino-Girėno gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas sunkiai ieškojo lietuvių kalbos žodžių. Bene labiausiai nustebimo H. Masalskio požiūris į tautybę. Jis griežtai pareiškė esąs nei vokietis, nei lietuvis. „Esu klaipėdiškis“, - tarė truputį didžiuodamasis. Iki 1945 m. Klaipėdoje ir jos krašte gyvenę žmonės dar vadinti „memelenderiais“, „šišioniškiais“. Karo audrų nublokšti daugiausiai į Vokietiją, jie paskui būrėsi į savųjų draugijas, siekė saugoti savo regioninę tapatybę. Tokiems išvarytiesiems svarbiau už lietuviškumą ar vokiškumą buvo jų klaipėdietiškumas. Iš karto reiktų pasakyti, kad tai nėra koks ypatingai savitas Klaipėdos reiškinys, išvarytųjų žemiečių draugijų Vokietijoje ne viena ir ne dvi. Pakaktų prisiminti vadinamuosius Sudetų vokiečius – po Antrojo pasaulinio karo iš Čekoslovakijos išvarytuosius vokiškai kalbėjusius žmones. Jų draugijos Bavarijoje turi net savo neoficialų parlamentą, yra tapusios įtakinga politine jėga.

Klaipėdiečių draugijos svetur nėra nei tokios gausios, nei svarbios, regis daugiausiai besiribojančios kultūrine veikla, paminklų ir atmintinų vietų priežiūra savo protėvių mieste. Klaipėda atlaikė visas karų audras, tačiau per antrąją XX a. pusę pasikeitė labiau, negu per pirmuosius septynis šimtus savo gyvavimo metų. Tai ankstesniajai, iki Antrojo pasaulinio karo gyvavusiai Klaipėdai ir skirta neseniai pasirodžiusi knyga Das Versunkene Memel. Nugrimzdusi Klaipėda, jau spėjusi sulaukti ne tik gražių vertinimų, bet ir apdovanota Ievos Simonaitytės literatūrine premija – garbingiausiu tokio pobūdžio prizu Vakarų Lietuvoje. Parašyta dviem - vokiečių ir lietuvių kalbomis – Nugrimzdusi Klaipėda bando mums priminti miestą, kurio jau nėra.

Pasakojimą apie senąją Klaipėdą knygos autorės Jovita Saulėnienė ir Rasa Tarik konstruoja savotišku mozaikos principu – į vieną surinkdamos literatūrinių kūrinių ir prisiminimų ištraukas, laiškų ir dienoraščių fragmentus. Apie Klaipėdą pasakoja paprasti čia ilgus metus pragyvenę žmonės ir vos prabėgomis miestą mačiusios pasaulinės garsenybės. Vokietijos kancleriui Ottui Bismarkui Klaipėdos vaizdą praskaidrino gražiausios miesto merginos, o temdė nakvynė varginguose svečių namuose, kurie laikyti geriausiu miesto viešbučiu; mokslininkui Vilhelmui fon Humboltui įspūdį paliko vežėjas Gabrielis, į Karaliaučių vežęs ilgesniu keliu – pro Tilžę, tačiau mokesčius mokėjęs už trumpesnį – pajūrio kelią. Bene liūdniausi būtų kompozitoriaus Richardo Vagnerio prisiminimai, kuriam viešnagė Klaipėdoje „mano meninei raidai buvo vėjais paleistas laikas“. O štai Trojos atradėjui, pirkliui ir archeologui Heinrichui Šlymanui Klaipėda tapo lemtinga. Pirmosios žinios apie miestą nusiaubusį gaisrą sugriovė visas pirklio ateities viltis, kaip rašo pats Šlymanas „bankroto akivaizdumas grąžino man dvasios stiprybę“. Tačiau kai paaiškėjo, kad Šlymanas buvo vienintelis pirklys, kurio prekės išliko, pelnas buvo milžiniškas. Net sakoma, kad iš šio pelno buvo galima organizuoti archeologinę ekspediciją ir atrasti Troją...

Ne mažiau įdomus ir Klaipėdos vaizdas, kurį piešia eiliniai šio miesto žmonės. Jeigu garsenybėms Klaipėda tik epizodas, miestiečiams – tai pasaulio centras, kuriam negailima gražiausių epitetų. Su keliaujančio žurnalisto Oto Glagau komplimentu Klaipėdai, esą tai mažasis Londonas, varžosi buvęs Luizės gimnazijos direktorius Eduardas Kiuzelis, kuriam elektrinio tramvajaus atsiradimas mieste kelia pasididžiavimo jausmą ir leidžia šūktelėti: „Pagaliau senoji, mieloji Klaipėda tapo didmiesčiu“. Apie senąją Klaipėdą iš tikrųjų sužinome daugybę įdomių dalykų: tai buvęs vienas brangiausių provincijos miestų Prūsijoje, išgirstame apie chaotišką tvarką uoste, kartu su miesto senbuviais vaikščiodami senosiomis gatvėmis galime klausytis istorijų apie senus namus ir jų buvusius gyventojus. Tiesa, tokiam pasivaikščiojimui labai praverstų ir senas, ir naujas miesto planas. Gatvės pernelyg dažnai kaitaliojo vardus.

Truputį apmaudu, kad Nugrimzdusios Klaipėdos gatvėse nesutinkame lietuvininkų. Vos vienas kitas prisiminimų rašytojas ar amžininkas juos pastebi prekyvietėje atvežusius kaimo ar jūros gėrybes. Matyt tipiškas būtų teisininko ir rašytojo Ernsto Vicherto, išnagrinėjusio šimtus lietuvininkų bylų, bet taip ir nepramokusio kalbos, atvejis. Dvi kultūros gyvavo šalia, bet dažniausiai prasilenkdavo.

Iš praeities iškylanti Klaipėda yra miestiečių ir jūrininkų uostas, kuriame kiekvieno pasiturinčio pirklio svajonė tapti svetimos šalies konsulu. Svarbus knygos akcentas – karališkieji miesto puslapiai – tai yra XIX a. pradžia, kai Napoleono karų laikotarpiu Klaipėdoje gyveno Prūsijos karalius Friedrichas Vilhelmas III su karaliene Luize. Gaila, kad nuošaly lieka spalvingas miesto kultūrinis gyvenimas, svarbiausia – visiškai pamirštas miesto teatras, kuriame yra dirbę garsūs vokiečių aktoriai, kurie dažnai į Klaipėdą atvažiuodavo iš tolimiausių miestų.

Atrodo, kad autorės nesusitarė, kaip vadinti miestą. Vokiškai viskas aišku – Memelis. Lietuviškai kai kur rašoma Klaipėda, o kai kur Memelis. Norėtųsi paklausti autorių, kodėl knygoje apskritai stokojama lietuviškumo. Pavyzdžiui, leidinio pražioje įdėtas Klaipėdos miesto svarbiausių datų sąrašas, kuriame su Lietuva susijusi vienintelė data yra 1923 m., kai „į miestą įžengė Lietuvos kariuomenė“. Savotiška įvykių interpretacija.

Knyga Nugrimzdusi Klaipėda – tai žingsnis, kuris turėtų padėti jei ne suprasti senąją Klaipėdą ir vokiškai kalbančių žmonių sentimentus šiam miestui, tai bent artėti prie tokio supratimo. Per visą daugiau nei septynių šimtų penkiasdešimties metų Klaipėdos istoriją šis gražus uostamiestis pirmą kartą tapo tikrai Lietuvos miestu, kuriam nebereikia bijoti svetimųjų įtakos. Vien todėl ir galima drąsiai leisti knygas apie miestą vokiškai ir lietuviškai nebijant, Klaipėdą vadinti Memeliu, nes šis miestas vis tiek liks Klaipėda.