Kęstas Kirtiklis. Apie Skandinavijos mitą
Kai prieš savaitę susikūrusios Krikščionių partijos pirmininkas Gediminas Vagnorius informavo visuomenę, jog naujosios partijos programa, pavadinta „Nauja Lietuva“, leis per dešimt metų Lietuvai tapti nauja Skandinavijos šalimi, aš, šitai girdėdamas, labai džiaugiausi. Džiaugiausi ne dėl tos šviesios perspektyvos. Atvirai kalbant, aš ja truputį netikiu, ypač artimiausio dešimtmečio bėgyje. Džiaugiausi tuo, kad skandinaviškas mitas vis dar nemarus. O jis, mano kuklia nuomone, yra vienas iš įdomiausių šiuolaikinėje populiariojoje lietuviškoje sąmonėje.
Antropologams ir mentalitetų istorikams Skandinavijos įvaizdžio kaita Baltijos šalyse būtų vaisinga tema. Sąžiningai ir nuoširdžiai jos ėmusis, patyrinėjus jos atgarsius abipus Baltijos jūros, pamiklinus plunksną ar, tiksliau – klaviatūrą, būtų galima sukurti veikalą ne prastesnį nei Larry Wolffo „Rytų Europos išradimas“ („Inventing Eastern Europe“ - kažkodėl dar neišversta į lietuvių kalbą knyga, nagrinėjanti Rytų Europos pakraščio vietą Apšvietos epochos Vakarų europiečių sąmonėje) ar net Edwardo Saido „Orientalizmas“ (šią klasika tapusią Rytų pasaulio sukūrimo Vakarų sąmonėje studiją galima paskaityti ir lietuviškai). Žinoma, gali paaiškėti, kad vertinimo aspektas čia visiškai kitas, nes lenkams buvo ir veikiausiai tebėra itin svarbu, ką apie juos mano prancūzai, o arabai kolonijinės pastarųjų sąmonės vingius patyrė ginklų ir administracijos pavidalu. Savo ruožtu švedams ir norvegams turbūt vienodai šviečia, kas apie juos rašoma lietuviškoje žiniasklaidoje ir kaip mes juos regime.
Nežinia, kaip latviams ar estams, bet mums tai rūpi! Mums tai kone gyvybiškai svarbu! Mes manome, kad švedų bankai, ko blogo, užsakė viską, nuo ko dabar kenčiame, pradedant savo paskolomis išprovokuota ekonomine krize ir baigiant „tik jiems vieniems naudinga“ aukštojo mokslo reforma. Tik iš suomių malonės estai gyvena gerai, o mes – ne. Ir dar reikėtų pasidomėti, ar už tokias kuro kainas, kokios yra dabar, nėra atsakingi kokie nors ponai iš norvegiškų ir rusiškų oilų, pasirašę kokį slaptą susitarimą. Kartkartėmis žiniasklaidoje Skandinavija pasirodo, kaip nedori ir neteisingi turčiai.
Bet kartu tai - kraštas primenantis rojų. Nors politikai, iki pastarojo laikotarpio šią temą buvo primiršę, po „skandinavofilo“ K. Antanavičiaus mirties rimtai šalies „skandinavizacijos“ klausimu pasisakė tik dabartinė Prezidentė, populiariojoje sąmonėje kito Baltijos kranto ilgesys išliko gyvas. Triukšmas, kilęs dėl praėjusios vasaros reklamos hito–konkurso „Padovanok Lietuvai viziją“ kampanijos (pamenate? „Atiduokime Lietuvą valdyti Skandinavijai“) tai labai aiškiai rodo. Ak, raginimas atiduoti valdymą skandinavams neetiškas, ak, jis pažeidžia Konstituciją – kalbėjo vienas Seimo narys. Aš nekalbu apie siaubą keliančią autoironijos bei humoro jausmo stoką ir tikruosius kampanijos siekius. Man įdomu, o jei tokį klausimą („ar sutiktumėte, kad Lietuvą valdytų Švedijos karalius ir vyriausybė?“) išties užduotume kokiame visuomenės nuomonės tyrime, kokie būtų atsakymai?
Noras gyventi kaip Skandinavijoje Lietuvai būdingas turbūt nuo paties Respublikos atkūrimo prieš dvidešimtmetį (jei ne anksčiau). Pradžioje atrodė, kad pakaks atsiskirti nuo TSRS ir jau šitaip gyvensim. Paskui paaiškėjo, kad reikės šiek tiek padirbėti. Dar vėliau paaiškėjo, kad padirbėti kažkodėl nepavyksta...
Bet kodėl Skandinavija?
Išties jokia šalis, joks regionas nepasitelkiamas tokiu lūkesčiu modeliu kaip Skandinavija (dažniausiai Švedija, bet ir kitos šalys neaplenkiamos). Lietuviai gali dirbti Didžiojoje Britanijoje, gauti padorius atlyginimus, sėkmingai įsilieti į tenykštę darbo rinką (nieku gyvu nesakau, kad visais atvejais taip būna), bet vis tiek nė vienas žurnalistas, politikas, studentas ar darbininkas Lietuvai nelinki tapti Jungtine Karalyste. Nors svaras sterlingų ir gerovės lūkesčiai galvoje kažkuriuo būdu susisieja, britų gyvenimas ir lietuviška kasdienybė - niekaip. Gal kultūra per tolima? Tarkim.
Yra kitų kandidatų. Lietuviai gali žavėtis baltarusiška tvarka: laiku mokamomis pensijomis, neegzistuojančiu nedarbu, žemomis komunalinių paslaugų kainomis ir kitais tikrais ar tariamais kaimyninės šalies privalumais, bet raginimas atiduoti šalies valdymą Aleksandrui Ryhorjevičiui nuskambėtų ne žaismingai autoironiškai, o, švelniai tariant, nelabai protingai.
O skandinavai čia kažkaip išlieka, įsipina. Nepriklausomai nuo to, kaip jie gyvena iš tiesų (mitui tai nesvarbu, juk disidentinėse virtuvėse išsvajotosios JAV mažai ką turėjo bendro su tikrosiomis), ten randame viską, ko reikia, – žmoniškus atlyginimus, padorias darbo sąlygas ir dar padoresnes pensijas, aukštą ekonomikos lygį ir puikią švietimo sistemą, švarą ir tvarką, ir jokio karo keliuose. Ir taip toliau, ir panašiai.
Ar orientuoti šalies politiką pagal populiariosios sąmonės mitus yra vykęs sprendimas – nežinau. Bet, atvirai kalbant, skandinavai man patinka.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
to TAIP- pats žiūriu neblogus mitus susikūręs- pirmas Norvegijos mitas, antras mitas kaip prie Smetonos viskas puiku buvo, trečias mitas-kokie blogi sovietiniai laikai buvo ir ketvirtas mitas, neva dabar visur bolševikai valdžioje ir neva visos bėdos dėl jų, penktas mitas, neva paprastas žmogelis gali dorus žmones į visus valdžios postus išrinkti, priversti juos gerus įstatymus priimti ir dar kontroliuoti jų vykdymą. Gerbiamasis išsiplaukite galvą ūkišku muilu-nė viename mūsų įstatyme nėra parašyta, kad galima vogti ar sukčiauti, o nuo to, kad kaip pats siūlai niekam "nenuolaidžiausi" tikrai jau rytoj negausi Norvegiško atlyginimo, o greičiausiai atsidursi gatvėje. Ten toliau galėsi savo mitus auginti ir svajoti toliau.
Be abejo buvę, dirbę ir esantys ar tebedirbantys Skandinavijos šalyse ( ypač gal būt Norvegijoje ) žino, kad ten dideli atlyginimai radosi iš pagarbos savo šaliai, savo tautiečiams. Be to ten parlamente nedirbo iki gyvos galvos įsipareigojimus KPSS/ LKP mafijai turintys asmenys. Kas SSSR okupuotoje Lietuvoje buvo įprasta, privaloma ir ko negalima buvo atsisakyti, norint bent jau sočiai gyventi? Skundimų, pavydo ir vagysčių/ prichvatizavimų. Pirmiausia buvo vagiamas besipriešinusių okupacijai turtas, pirmiausia buvo jie skundžiami ir naikinami. Kas tai darė? KPSS/ LKP mafijos nariai. Iš kur jie radosi ? Paklauskit savo senelių ir prosenelių ( jei dar gyvi). Gausit atsakymą- iš vagių, tinginių ir banditų, nepritapusių normaliame ikikariniame nepriklausomos Lietuvos gyvenime. Jie Lietuvą pardavinėjo ir išdavinėjo dar nespėjus jai atgimti 1918 metais. Jų vaikai ir anūkai šiandien bankuose, žiniasklaidoje, parlamente, teisėsaugoje. Kokiais pinigais jie įgijo techninį išsilavinimą? Vogtais, nusavintais iš tautiečių, prichvatizuotais. Ar šie asmenys geba ar gebės teisti juos išauginusius tėvus ar globėjus? NE, NE ir dar kartą NE! Gal būt nežinantys nori suprasti šių asmenų tarpusavio santykius? Pasiskaitykit 'Vilniaus brigados", Panevėžio "tulpinių", Klaipėdos" gaidjurginių", Kauno "daktarų" tarpusavio santykių istorijas. Jas populiarina spauda, kad žinotumėte kas yra ir buvo tarpusavio santykiai KPSS/ LKP- saviškių ir svetimų fizinis naikinimas. Pasiskaitykit www.suvorov.com. apie KPSS nusikaltimus Žmonijai. Tuomet pasidomėkit plačiau bernardinais, slaptai.lt, xxiamžiumi... Jie rašo ir neleidžia pamiršti tikrųjų tautos vertybių. Skaitykit, protestuokit prieš buvusių/ esamų banditų savivales, nerinkite jų į LRS, su triukšmu priverskite išrinktuosius kurti teisingus įstatymus ir jų laikytis....Patys nevokite, nenuolaidžiaukite, nepataikaukite. Ir bus jums ir Norvegija, ir dideli atlyginimai, ir pavydo stoka. Dabar per vieną pašto aferą pateikiamas "juodas smetoninės" Lietuvos gyvenimas. Šiandien panašių nusikaltimų tūkstančiai; banditus naikinęs Smetona- diktatoriumi vardinamas. Šiandie " demokratai" leidžia Lietuvoje siautėti tūkstančiams banditų- pradedant gatve ir baigiant teismais, prokuratūromis, parlamentu, VMI ir kitomis valdžios institucijomis.
to anti-teistas: apie švedijos bankus. jau supratau, kad tu arba genijus arba labai labai protingas. bet ne visi tokie. jeigu vidutiniam eiliniam žmogeliui staiga nušvinta ranka pasiekiama viltis įsigyti svajonių būstą, tai jis jos ir griebsis. tai žmogiška. užtat šioje vietoje privalo įsijungti protingieji valstybės veikėjai ir negailėdami nei laiko nei jėgų turi šviesti žmones. taip pat čia kumščiu į stalą galėtų trinktelt FM ir uždėt kokius nors protingus rėmus paskoloms. taip, dalis žmonių būtų nepatenkinta ir laikytų tai kišimusi į privačius reikalus. bet dabar požiūris jau būtų kitoks.
lietuvai ir nereikia būti kaip švedija. būkim lietuviais.
apsidairyk aplinkui, kas nuveikta per 20 metu? ogi absoliutus nulis, todel ir manau, kad mes skandinavu nepasieksim, stabiliai einam i dugna
o man Svedija pasirode visiskai nepatraukli. As labiau noreciau gyventi tokioje salyje kaip Vokietija. Cia bus mano subjektyvus poziuris, bet man pasirode, kad paciai Svedijai iki Vokietijos yra toli. Taip, kad as manau, kad mums reikia lygiuotis ne i skandinavus, o i vokiecius. Ir dirbti. Dirbti tiek ir taip, kaip dirba vokieciai. Bet yra viena problema. Ziurint i jaunimo emigracijos mastus, supranti, kad greitai dirbti nebebus kam. Ir svajone, kad Lietuva bus kada nors tokia pat stipri, kokia yra Vokietija liks tik svajone. Net ir po 80 metu...
Skandinavai - protestantiškos šalys. Nuo Liuterio - Cvinglio ir Kalvino, bet daugiausia - Liuterio. Kitoks požiūris į darbą ir Šventąjį Raštą. Kitokios ir šalys.
drager, "lietuva niekad nebus kaip skandinavijos salys" kva kva, o is kur tu apie tai nusprendei?
nejuokinkit zmoniu ir neapgaudinekit saves, lietuva niekad nebus kaip skandinavijos salys, si salis skendes meshle, korupcijoj, vagystese ir aferose, bet zinoma visad sudarys grazu fasada














Ufo mitus kuria ufonautai, kuomet jiems netinka realybė. Dokumentiniai faktai niekada netampa mitais.Galvos plovimas ūkišku muilu ne tik naikina pleiskanas, bet ir yra sveikesnis nei kai kurie šampūnai. Puiku, kad skaitai bernardinus- bernardinų egzistavimą vadinantiems mitu, galėsi puikiai atsikirsti. Jei norėsi likti darbe, galėsi neigti ir vadinti mitu. Gali neigti savo tėvų ar vaikų buvimą ir vadinti tai mitu. Aplamai, viską galima vadinti mitu ir mitu likti pačiam.