Kai prieš savaitę susikūrusios Krikščionių partijos pirmininkas Gediminas Vagnorius informavo visuomenę, jog naujosios partijos programa, pavadinta „Nauja Lietuva“, leis per dešimt metų Lietuvai tapti nauja Skandinavijos šalimi, aš, šitai girdėdamas, labai džiaugiausi. Džiaugiausi ne dėl tos šviesios perspektyvos. Atvirai kalbant, aš ja truputį netikiu, ypač artimiausio dešimtmečio bėgyje. Džiaugiausi tuo, kad skandinaviškas mitas vis dar nemarus. O jis, mano kuklia nuomone, yra vienas iš įdomiausių šiuolaikinėje populiariojoje lietuviškoje sąmonėje.

Antropologams ir mentalitetų istorikams Skandinavijos įvaizdžio kaita Baltijos šalyse būtų vaisinga tema. Sąžiningai ir nuoširdžiai jos ėmusis, patyrinėjus jos atgarsius abipus Baltijos jūros, pamiklinus plunksną ar, tiksliau – klaviatūrą, būtų galima sukurti veikalą ne prastesnį nei Larry Wolffo „Rytų Europos išradimas“ („Inventing Eastern Europe“ - kažkodėl dar neišversta į lietuvių kalbą knyga, nagrinėjanti Rytų Europos pakraščio vietą Apšvietos epochos Vakarų europiečių sąmonėje) ar net Edwardo Saido „Orientalizmas“ (šią klasika tapusią Rytų pasaulio sukūrimo Vakarų sąmonėje studiją galima paskaityti ir lietuviškai). Žinoma, gali paaiškėti, kad vertinimo aspektas čia visiškai kitas, nes lenkams buvo ir veikiausiai tebėra itin svarbu, ką apie juos mano prancūzai, o arabai kolonijinės pastarųjų sąmonės vingius patyrė ginklų ir administracijos pavidalu. Savo ruožtu švedams ir norvegams turbūt vienodai šviečia, kas apie juos rašoma lietuviškoje žiniasklaidoje ir kaip mes juos regime.

Nežinia, kaip latviams ar estams, bet mums tai rūpi! Mums tai kone gyvybiškai svarbu! Mes manome, kad švedų bankai, ko blogo, užsakė viską, nuo ko dabar kenčiame, pradedant savo paskolomis išprovokuota ekonomine krize ir baigiant „tik jiems vieniems naudinga“ aukštojo mokslo reforma. Tik iš suomių malonės estai gyvena gerai, o mes – ne. Ir dar reikėtų pasidomėti, ar už tokias kuro kainas, kokios yra dabar, nėra atsakingi kokie nors ponai iš norvegiškų ir rusiškų oilų, pasirašę kokį slaptą susitarimą. Kartkartėmis žiniasklaidoje Skandinavija pasirodo, kaip nedori ir neteisingi turčiai.

Bet kartu tai - kraštas primenantis rojų. Nors politikai, iki pastarojo laikotarpio šią temą buvo primiršę, po „skandinavofilo“ K. Antanavičiaus mirties rimtai šalies „skandinavizacijos“ klausimu pasisakė tik dabartinė Prezidentė, populiariojoje sąmonėje kito Baltijos kranto ilgesys išliko gyvas. Triukšmas, kilęs dėl praėjusios vasaros reklamos hito–konkurso „Padovanok Lietuvai viziją“ kampanijos (pamenate? „Atiduokime Lietuvą valdyti Skandinavijai“) tai labai aiškiai rodo. Ak, raginimas atiduoti valdymą skandinavams neetiškas, ak, jis pažeidžia Konstituciją – kalbėjo vienas Seimo narys. Aš nekalbu apie siaubą keliančią autoironijos bei humoro jausmo stoką ir tikruosius kampanijos siekius. Man įdomu, o jei tokį klausimą („ar sutiktumėte, kad Lietuvą valdytų Švedijos karalius ir vyriausybė?“) išties užduotume kokiame visuomenės nuomonės tyrime, kokie būtų atsakymai?

Noras gyventi kaip Skandinavijoje Lietuvai būdingas turbūt nuo paties Respublikos atkūrimo prieš dvidešimtmetį (jei ne anksčiau). Pradžioje atrodė, kad pakaks atsiskirti nuo TSRS ir jau šitaip gyvensim. Paskui paaiškėjo, kad reikės šiek tiek padirbėti. Dar vėliau paaiškėjo, kad padirbėti kažkodėl nepavyksta...

Bet kodėl Skandinavija?

Išties jokia šalis, joks regionas nepasitelkiamas tokiu lūkesčiu modeliu kaip Skandinavija (dažniausiai Švedija, bet ir kitos šalys neaplenkiamos). Lietuviai gali dirbti Didžiojoje Britanijoje, gauti padorius atlyginimus, sėkmingai įsilieti į tenykštę darbo rinką (nieku gyvu nesakau, kad visais atvejais taip būna), bet vis tiek nė vienas žurnalistas, politikas, studentas ar darbininkas Lietuvai nelinki tapti Jungtine Karalyste. Nors svaras sterlingų ir gerovės lūkesčiai galvoje kažkuriuo būdu susisieja, britų gyvenimas ir lietuviška kasdienybė - niekaip. Gal kultūra per tolima? Tarkim.

Yra kitų kandidatų. Lietuviai gali žavėtis baltarusiška tvarka: laiku mokamomis pensijomis, neegzistuojančiu nedarbu, žemomis komunalinių paslaugų kainomis ir kitais tikrais ar tariamais kaimyninės šalies privalumais, bet raginimas atiduoti šalies valdymą Aleksandrui Ryhorjevičiui nuskambėtų ne žaismingai autoironiškai, o, švelniai tariant, nelabai protingai.

O skandinavai čia kažkaip išlieka, įsipina. Nepriklausomai nuo to, kaip jie gyvena iš tiesų (mitui tai nesvarbu, juk disidentinėse virtuvėse išsvajotosios JAV mažai ką turėjo bendro su tikrosiomis), ten randame viską, ko reikia, – žmoniškus atlyginimus, padorias darbo sąlygas ir dar padoresnes pensijas, aukštą ekonomikos lygį ir puikią švietimo sistemą, švarą ir tvarką, ir jokio karo keliuose. Ir taip toliau, ir panašiai.

Ar orientuoti šalies politiką pagal populiariosios sąmonės mitus yra vykęs sprendimas – nežinau. Bet, atvirai kalbant, skandinavai man patinka.