Kęstas Kirtiklis. Apie Skandinavijos mitą
Kai prieš savaitę susikūrusios Krikščionių partijos pirmininkas Gediminas Vagnorius informavo visuomenę, jog naujosios partijos programa, pavadinta „Nauja Lietuva“, leis per dešimt metų Lietuvai tapti nauja Skandinavijos šalimi, aš, šitai girdėdamas, labai džiaugiausi. Džiaugiausi ne dėl tos šviesios perspektyvos. Atvirai kalbant, aš ja truputį netikiu, ypač artimiausio dešimtmečio bėgyje. Džiaugiausi tuo, kad skandinaviškas mitas vis dar nemarus. O jis, mano kuklia nuomone, yra vienas iš įdomiausių šiuolaikinėje populiariojoje lietuviškoje sąmonėje.
Antropologams ir mentalitetų istorikams Skandinavijos įvaizdžio kaita Baltijos šalyse būtų vaisinga tema. Sąžiningai ir nuoširdžiai jos ėmusis, patyrinėjus jos atgarsius abipus Baltijos jūros, pamiklinus plunksną ar, tiksliau – klaviatūrą, būtų galima sukurti veikalą ne prastesnį nei Larry Wolffo „Rytų Europos išradimas“ („Inventing Eastern Europe“ - kažkodėl dar neišversta į lietuvių kalbą knyga, nagrinėjanti Rytų Europos pakraščio vietą Apšvietos epochos Vakarų europiečių sąmonėje) ar net Edwardo Saido „Orientalizmas“ (šią klasika tapusią Rytų pasaulio sukūrimo Vakarų sąmonėje studiją galima paskaityti ir lietuviškai). Žinoma, gali paaiškėti, kad vertinimo aspektas čia visiškai kitas, nes lenkams buvo ir veikiausiai tebėra itin svarbu, ką apie juos mano prancūzai, o arabai kolonijinės pastarųjų sąmonės vingius patyrė ginklų ir administracijos pavidalu. Savo ruožtu švedams ir norvegams turbūt vienodai šviečia, kas apie juos rašoma lietuviškoje žiniasklaidoje ir kaip mes juos regime.
Nežinia, kaip latviams ar estams, bet mums tai rūpi! Mums tai kone gyvybiškai svarbu! Mes manome, kad švedų bankai, ko blogo, užsakė viską, nuo ko dabar kenčiame, pradedant savo paskolomis išprovokuota ekonomine krize ir baigiant „tik jiems vieniems naudinga“ aukštojo mokslo reforma. Tik iš suomių malonės estai gyvena gerai, o mes – ne. Ir dar reikėtų pasidomėti, ar už tokias kuro kainas, kokios yra dabar, nėra atsakingi kokie nors ponai iš norvegiškų ir rusiškų oilų, pasirašę kokį slaptą susitarimą. Kartkartėmis žiniasklaidoje Skandinavija pasirodo, kaip nedori ir neteisingi turčiai.
Bet kartu tai - kraštas primenantis rojų. Nors politikai, iki pastarojo laikotarpio šią temą buvo primiršę, po „skandinavofilo“ K. Antanavičiaus mirties rimtai šalies „skandinavizacijos“ klausimu pasisakė tik dabartinė Prezidentė, populiariojoje sąmonėje kito Baltijos kranto ilgesys išliko gyvas. Triukšmas, kilęs dėl praėjusios vasaros reklamos hito–konkurso „Padovanok Lietuvai viziją“ kampanijos (pamenate? „Atiduokime Lietuvą valdyti Skandinavijai“) tai labai aiškiai rodo. Ak, raginimas atiduoti valdymą skandinavams neetiškas, ak, jis pažeidžia Konstituciją – kalbėjo vienas Seimo narys. Aš nekalbu apie siaubą keliančią autoironijos bei humoro jausmo stoką ir tikruosius kampanijos siekius. Man įdomu, o jei tokį klausimą („ar sutiktumėte, kad Lietuvą valdytų Švedijos karalius ir vyriausybė?“) išties užduotume kokiame visuomenės nuomonės tyrime, kokie būtų atsakymai?
Noras gyventi kaip Skandinavijoje Lietuvai būdingas turbūt nuo paties Respublikos atkūrimo prieš dvidešimtmetį (jei ne anksčiau). Pradžioje atrodė, kad pakaks atsiskirti nuo TSRS ir jau šitaip gyvensim. Paskui paaiškėjo, kad reikės šiek tiek padirbėti. Dar vėliau paaiškėjo, kad padirbėti kažkodėl nepavyksta...
Bet kodėl Skandinavija?
Išties jokia šalis, joks regionas nepasitelkiamas tokiu lūkesčiu modeliu kaip Skandinavija (dažniausiai Švedija, bet ir kitos šalys neaplenkiamos). Lietuviai gali dirbti Didžiojoje Britanijoje, gauti padorius atlyginimus, sėkmingai įsilieti į tenykštę darbo rinką (nieku gyvu nesakau, kad visais atvejais taip būna), bet vis tiek nė vienas žurnalistas, politikas, studentas ar darbininkas Lietuvai nelinki tapti Jungtine Karalyste. Nors svaras sterlingų ir gerovės lūkesčiai galvoje kažkuriuo būdu susisieja, britų gyvenimas ir lietuviška kasdienybė - niekaip. Gal kultūra per tolima? Tarkim.
Yra kitų kandidatų. Lietuviai gali žavėtis baltarusiška tvarka: laiku mokamomis pensijomis, neegzistuojančiu nedarbu, žemomis komunalinių paslaugų kainomis ir kitais tikrais ar tariamais kaimyninės šalies privalumais, bet raginimas atiduoti šalies valdymą Aleksandrui Ryhorjevičiui nuskambėtų ne žaismingai autoironiškai, o, švelniai tariant, nelabai protingai.
O skandinavai čia kažkaip išlieka, įsipina. Nepriklausomai nuo to, kaip jie gyvena iš tiesų (mitui tai nesvarbu, juk disidentinėse virtuvėse išsvajotosios JAV mažai ką turėjo bendro su tikrosiomis), ten randame viską, ko reikia, – žmoniškus atlyginimus, padorias darbo sąlygas ir dar padoresnes pensijas, aukštą ekonomikos lygį ir puikią švietimo sistemą, švarą ir tvarką, ir jokio karo keliuose. Ir taip toliau, ir panašiai.
Ar orientuoti šalies politiką pagal populiariosios sąmonės mitus yra vykęs sprendimas – nežinau. Bet, atvirai kalbant, skandinavai man patinka.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
na, mitai mitais, o kiek kartų yra tekę būti skandinavijos šalyse - ypač daug danijoje, porą kartų švedijoj, kelis suomijoj - mitas visiškai teisingas :) ypač užstrigo vaizdelis, kai kopenhagoj laukiant autobuso šalimais esančioje sankryžoje sugedo šviesoforas. atvirai kalbant, iš pradžių nepastebėjau kad kas nors būtų ne taip. važiuoja viena kryptimi kelios mašinos, eilė sustoja, tada kita kryptimi kelios, eilė sustoja ir t.t. paskui pamačiau, kad šviesoforas tai, rupūs miltai, neveikia :) ir iškart, kaip malonią priešpriešą prisiminiau vilniaus sankryžas su sugedusiais šviesoforais :) kas esat susidūrę, suprasit mane.
tai tik maža "mito" iliustracija, nekalbant apie seimą, kuris keturių metų programą nuveikia per tris ir skelbia priešlaikinius rinkimus (nes nebeturi ką veikt), žmones nebijančius gatvėj šyptelti kitiems, atlyginimus, kurių net labai stengdamiesi neišleidžia (kalbu apie it darbuotojus, nes su tokiais bendravau), valstybės užkurtą būstų nuomos sistemą, kurios esmė galbūt statistiniam lietuviui ir svetima - savo būsto neturi, bet nuomojiesi iš valstybės neribotam laikui. atsiranda vaikų - išsinuomoji erdvesnį. vaikai išsikrausto - susirandi mažesnį. taip, savo nuosavybės neturi, bet stogas virš galvos visada garantuotas.
ech. tikras "mitas" :D
"Atiduokime Lietuvą valdyti Skandinavijai"? Na jau ne. Ir iš kur tas vergo mentalitetas?! Kitas klausimas,ar reikia glaudesnio bendradarbiavimo su Skandinavija? Taip. Iš švedų ne kartą girdėjau, kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jie iš mūsų to tikėjosi.Deja... Švedų vizija (ar nereikėtų į ją orientuotis?)-stiprios Baltijos jūros regiono šalys ir jų bendrystė.
Sutiktume,sutiktume-tik uužduokit TĄ klausimą ne visuomenės nuomonės tyrime,o referendume(cha,aš beveik be ironijos).
tikrai geras klausimas. Ypac kai kalbama apie Jungtine Karalyste ir lietuviu nora tenyksciu svaru, bet nenora tenykstes tvarkos. O atsakymas man toks - vergo valstiecio lietuvio (pasi)tikejimas geru vienasmeniu tevisku caru moderniais laikais pavirto tikejimu gera, globojancia, rupestinga kaip motina valstybe ir jos "santvarka". "Socializmas zmogisku veidu", kaip pasakytu Gorbaciovas - sie zodziai iki siol kaip medaus balzamas ant sirdies daugeliui, tik turi buti tariami kito lupomis, ne Gorbaciovo ar kokio ten Lukasenkos - net ne del to, kad lietuviai atsparus rytu kaimynu kerams, o del to, kad su jais lietuviai yra "vieno kraujo ir vienos dvasios", bet sito jau gedinasi ir del to net to nesuvokdami pyksta. Todel mitas apie socializma ir visuotine valstybes globa Svedijoje toks patrauklus, o JK daug liberalesnis vaizdas - atgrasus. JK labiau uz save atsakingu buti reikia, vergui tai yra siaubas. O Baltarusija lietuviams nepatraukli ne del zmogaus teisiu trukumo, bet del kaimietisko pykcio, suvokus ir susigedus, kad patys lietuviai yra tokie patys, nors taip norisi buti "geresnes rusies", "geruma" siejant vien su pajamomis, turtu ir tik per tai vertinant zmones, visuomene.















visa tai svedai su danais uzdirbo - ne valstybe, ne ju parlamentas, o jie patys savo rankomis, kruvinu prakaitu. O lietuvis ziuri i Seima ir mekena, kad tas jam kazko neduoda, kazko negarantuoja, kazko nesuteikia. Kad valstybe sudarytu busto programa negalintiems jo nusipirkti, reikia tureti lesu tai programai vykdyti - o tas lesas turi uzdirbti valstybes pilieciai, ne parlamento nariai.