Šis straipsnis apie nepaprastą darbą ir neeilines moteris, kurios kasdien teikia pagalbą silpniems, ligotiems, seniems, vargšams, neįgaliems žmonėms. Tai socialinės globos ir slaugos seselės, dirbančios Punsko Carito globos skyriuje. Žinoma, kaip mano pašnekovės teigia – įvairius darbus žmonėms tenka dirbti ir prie kiekvieno galima priprasti, bet vargu ar daug kas sugebėtų ir norėtų kas dieną važiuoti pas svetimus, ligotus, įvairios socialinės padėties, kartais alkoholizmo paveiktus žmones. Tada tenka gyventi ne tik savo gyvenimą, galvoti ne tik apie savo šeimą, vaikus, rūpesčius, bet atsiminti ir kitų bėdas, problemas, kurias reikia nedelsiant spręsti ir kurios rūpi ne mažiau nei tos savosios. Kas nors gali pasakyti: toks jų darbas, už tai gauna atlyginimą. Tačiau sunku pinigais pamatuoti šių medicinos seselių angažavimąsi, rūpinimąsi ligonių likimu, nuolatinį stresą ir kartais sudėtingas darbo sąlygas. Nors jų darbas nėra pakankamai įvertintas finansiškai, „kompensacija“ už pastangas tikriausiai yra pasiilgę ir laukiantys „dziedukai“ ir „bobutės“, kurie dažnai meldžiasi, kad nors laimingai pas juos kuri seselė atvyktų...

Patys būdami sveiki, užsiėmę įvairiais darbais, net nepastebim, kas vyksta aplinkui. Atrodo, mūsų visuomenėje sunkių ligonių nedaug. Tačiau pasivažinėjus po kaimus, pasidomėjus kitų gyvenimu, galima pamatyti, kiek įvairių nelaimių žmonės patiria. Carito globos skyriuje veikiančios seselės būtent stebi, kas vyksta visuomenėje ne tik medicininės pagalbos, slaugos, bet ir socialinės globos plotmėje. Carito seselės pirmosios susiduria su žmonių problemomis. Jų užduotis – ne tik ilgą laiką sergančiųjų lankymas ir slaugymas, ką tik grįžusiųjų iš ligoninės po sunkių operacijų priežiūra, bet ir tam tikra prasme – žmonių mokymas, kaip elgtis su sergančiuoju, neįgaliuoju, kaip naudotis, pvz., cukraus kiekio kraujuje matavimo prietaisu ir pan. Seselės stengiasi, kad globotinių ir jų artimųjų likimas (sunki liga, negalavimas ar socialinė padėtis) būtų nors šiek tiek lengviau pakeliamas.

Taigi ilgalaikio ir socialinio slaugymo bei globos skyriaus darbas – specifinis. Jį atliekantis žmogus turėtų būti kantrus, rūpestingas, supratingas, uolus ir darbštus. Be to, turi būti mobilus, mat reikia pačiam skubiai nuvažiuoti pas globotinį. Be abejo, šie visi bruožai būdingi mano pašnekovėms. Mat jos visos savo pareigas vykdo su meile ir pasiaukojimu.

Lenkijos Carito* (Elko diecezijos) globos skyrius Punske oficialiai veikia nuo 2001 m. sausio 1 d., nors seselės Nijolė Kšivickienė ir Onutė Paznėkienė darbą pradėjo jau 2000-ųjų vasarą (jos seselėmis dirbo daug anksčiau, abi gali pasigirti keliasdešimties metų stažu). Šiuo metu Carito globos skyriuje veikia trys seselės – be minėtųjų, nuo 2004 metų dirba dar ir Virginija Gavienienė. Visos moterys turi atitinkamas kvalifikacijas, yra baigusios medicinos seserų mokyklas, Virginija pernai įsigijo bakalauro laipsnį, visos – nuolat tobulinasi įvairiuose apmokymuose. Onutė Paznėkienė turi akušerės kvalifikaciją, todėl, be įprastų pareigų globos skyriuje, prižiūri ir būsimų mamų sveikatą bei tas, kurios sugrįžta su mažyliais tuoj pat po gimdymo.

Carito globos skyrius išsiskiria tuo, kad jo darbuotojos savo globotinius lanko jų namuose. Seselės glaudžiai bendradarbiauja su pirmojo kontakto gydytoju (Punske – J. Paransevičienė ir J. Krakauskas), kuris žino tam tikrų pacientų būklę, pateikia seselėms nurodymus, kokius vaistus, kokias procedūras taikyti paskiriems globotiniams. Vėliau jos pačios sudaro dienos grafiką ir vyksta pas žmones „savo“ teritorijose.

Skyriuje yra du automobiliai (Opel Corsa). Jais seselės važinėja po 40 Punsko valsčiaus kaimų ir lanko savo globotinius. Taigi jų aptarnaujamas plotas – didelis (tęsiasi apie 30 km spinduliu nuo centro – Punsko ambulatorijos). Seselės pastebi, kad praverstų dar viena mašina. Mat ne tik jos turi suspėti pas savo globotinius. Automobiliais naudojasi ir reabilitacijos skyriaus specialistės, važiuodamos pas sunkios būklės pacientus, bei gydytojas, kuris kviečiamas pas ligonį į namus.

Pas atskirą žmogų seselė gali nuvažiuoti 4 kartus per savaitę. Kasdien kiekviena globos skyriaus darbuotoja aplanko apie 10-15 namų. Išvyksta rytą, grįžta vėlai po pietų. Kilometrų susidaro gana daug. Ne visada galima pasirinkti patį patogiausią kelią, kartais reikia nuvažiuoti ir keliolika kilometrų daugiau, jei globotiniai vienas nuo kito nutolę. Reikalui esant, ypač pas ilgalaikius ligonius, reikia vykti ir šeštadienį, ir sekmadienį, ir švenčių metu. Mat seselių darbo laikas iš tikrųjų nėra ribotas, jas gali pakviesti 24 val. per parą. Jos ir pačios domisi globotinių būkle. Beje, staigaus įvykio atveju ne visada gali padėti. Mat jos pačios, be gydytojo nurodymų, negali nieko daryti – reikia kviesti greitąją pagalbą. Aišku, šios taisyklės ne visada paisoma, ypač jei reikia gelbėti gyvybę.

Virginijai Gavienienei „mobilus“ darbas su slaugymo ar globos reikalaujančiais žmonėmis patinka labiau nei „stacionarus“ ligoninėje (čia jo pobūdis kitoks: labai daug ligonių vienoje vietoje, visiems reikia beveik vienu metu padėti, būna daug labai sunkių atvejų). „Aš, važinėdama po kaimus, bendrauju tiesiogiai su šeima, turiu ją motyvuoti ir skatinti, kad nepalūžtų, kad budėtų prie sergančio artimojo, jam padėtų, kad greit apsiprastų su grįžusiu iš ligoninės, bet sunkios būklės žmogum. Ligoninėje visiems pacientams reikia atseikėti laiko vienodai, o dažniausiai to laiko taip ir nebelieka“, – pasakoja Virginija. Sunkiausia jai buvo pati pradžia, juk tai jau ne „saugi“ mokykla ir ne teorija iš knygų, o tiesioginis susidūrimas su žmonių nelaimėmis, skausmu, kančia. Sudėtingiausia yra dirbti su bendraamžiais, kurie kartais netekę vilties – nenori kovoti su liga ar negalia. Virginijai labiausiai gaila mažų vaikų. Ne tik tada, kai į gležną rankutę reikia įdurti adatą ir paimti kraujo mėginį ar suleisti vaistus, žiūrint į skausmo ir kančios pilnas akutes, bet ir tada, kai matai tėvų prastą socialinę padėtį ar alkoholizmo problemą.

„Mano ligoniai – reikalaujantys ilgalaikės slaugos, sergantys ilgalaikėmis ligomis arba neįgalūs. Tai žmonės, kurie galėtų būti skiriami į slaugymo įstaigas – ilgalaikės globos namus, tačiau mūsų krašte juos globoja šeima, giminė. Beje, būna atvejų, kad ligonis, turėdamas ir namus, ir artimuosius, nesulaukia paramos. Tada jam ieškoma vietos slaugymo namuose arba kiek galime – padedame mes“, – pasakoja Virginija.

Paprastai pagrindinės seselių pareigos – tai prižiūrėti ligonius, sugrįžusius iš ligoninės po operacijų, ilgalaikio gydymo (pakeičia tvarsčius, nuima siūles, suleidžia vaistus). Ypač dabar darbas tapo sudėtingesnis, nes pacientai iš ligoninių išrašomi anksčiau, nors dar galėtų ten sustiprėti ir atgauti jėgas. Todėl seselių užduotis – padėti ne tik pačiam ligoniui, bet ir namiškiams – išmokti tą ligonį prižiūrėti. Šiuo atžvilgiu didesnė atsakomybė pavesta ir pirmojo kontakto gydytojui.

„Deja, mūsų žmonės sensta, jauni išvažiuoja svetur, – pastebi Onutė Paznėkienė. – Gyvenimo būdas keičiasi, dažnai vaikams sunku sutarti su savo tėvais ir atvirkščiai, todėl ir nepaiso, neprižiūri vieni kitų. Tarkim, būna, kad viename name gyvena dvi kartos. Seni – sau, o jauni – sau, tai kartais tie jauni net nežino, kas darosi su jų tėvais, nesugeba mums pasakyti, kas jiems atsitiko“. O susirgimų daugėja. „Per dešimtį veiklos metų pastebėjom, kad mūsų krašte padaugėjo susirgimų civilizacinėmis ligomis: cukralige, širdies ir kraujotakos ligomis, vėžiu. Taip pat būna daugiau įvairių avarijų, kurių pasekmės – suluošinti, paralyžiaus ištikti žmonės“. Taigi Carito seselėms darbų ir rūpesčių – vis daugiau.

Moterims tokį darbą sunku ir sudėtinga dirbti, ypač kad jos turi savo šeimas, vaikus, kuriems reikia skirti daug dėmesio. Darbo pobūdis paveikia visą šeimą. Negali žmogus atsipalaiduot ir turėti laiko tik sau ar savo artimiesiems – nes visada gali paskambinti ir skubiai iškviesti pas ligonį. Būna atvejų, kad reikia ir naktį važiuoti pas ligonius – ypač nepagydomus žmones, kurie kiekvienu metu gali numirti. „Paskambina – ir palieki viską namie, bėgi pas pacientą. Ypač sudėtinga būdavo, kai reikėjo palikti mažus vaikus be priežiūros, – pasakoja Onutė. – Nuvykusios mes pirmosios nustatom, kokia ligonio būklė, o po to – jei reikia – kviečiam ir gydytoją“.

Sunkiausia būna žiemą – kai spustelėja šaltis ir sunku užvesti automobilio variklį, kai kaimų keleliai slidūs ir užpustyti, atrodo, vietoj kelio – tik ledo upė. „Tokiais atvejais mielai sugrįžčiau atgal, na, bet juk negaliu – manęs už tos „upės“ laukia mano žmonės“, – sako Onutė. „Be to, nesmagu vienai keliauti per kaimus. Gerai, jei mašina sugenda arba įklimpsta kur į purvą ar pusnį netoli sodybų, tačiau nelinksma būna tada, kai tai atsitinka kur nors miške arba laukuose. Ne kartą reikėjo ieškoti žmogaus su traktorium, kad ištrauktų“, – prideda Virginija.

„O aš patyriau tokį paslaptingą atsitikimą, – pasakoja Onutė. – Kartą „paskendau“ sniege Šaltėnų kaime. Vežiau savo globotinei lašelinę su antibiotiku. Tokiu atveju vaistai turi būti paduoti greitai. O čia mašina „pasikorė“ sniege, ir viskas. Išlipau, nuėjau apie kilometrą per pusnį. Atlikus savo darbą, grįžau prie mašinos ir jau žadėjau ieškoti pagalbos, žiūriu: sniegas visur aplinkui gražiai atkastas, laisvai galėjau išvažiuoti. Ir iki šios dienos nežinau, kas man tą automobilį atkasė, kam turėčiau būti dėkinga. Taigi yra ir gerų žmonių“.

Visos seselės sutinka, jog labai svarbu, kad globotiniai jomis pasitikėtų. Ypač sunku tai pasiekti globojant vyresnio amžiaus žmones. „Jeigu mus žmonės pažįsta arba tapatina su mūsų tėvais, seneliais, net ir proseneliais – jie jaučiasi laisviau, yra atviresni ir lengviau su jais dirbti“. Dirbdamos tiek metų, seselės ne tik susipažino su globotiniais ir jų šeimomis, bet net su kai kuriais susigyveno. Yra, aišku, žmonių, ir tai visai natūralu, kurie gėdijasi, nenori atsiverti kitam. Tada reikia sugebėti įtikinti, kad nori tik padėti. Pasak Virginijos, „vieni mus ir mūsų darbą vertina geriau, kiti – blogiau. Manau, nei aš, nei Onutė ar Nijolė nenorim nei vienam pacientui pakenkti, o stengiamės kuo geriau atlikti savo pareigas. Beje, žmonių būdas įvairus. Sunkiau bendrauti su vyrais – jiems sunku susitaikyti su tuo, kad yra priklausomi nuo ko kito, ypač svetimo (ir dar – moters!). Tačiau jei pats negali pasikelti iš lovos – be kito žmogaus pagalbos neatliksi net fiziologinių reikalų, nepasiimsi atsigerti, nenusiprausi, nepersirengsi ir t. t. Kiek šeimai reikia kovoti, kad, pvz., uždėtų sauskelnes. Moterys geriau šiuos reikalus supranta“.

Yra globotinių, kurie labai laukia seselių. „Kartais atsitinka, kad vėluojame, ir globotiniai nerimauja, – pasakoja Onutė. – Galbūt ir dėl to, kad jie supranta, jog jei mūsų nebūtų, neturėtų kur kreiptis pagalbos“. Ne kartą ir ne vienam tenka išrašyti receptus, parvežti vaistų, net ir maisto produktų. Žmonės, neturėdami kitų galimybių, prašo ir laišką išsiųsti, ir įvairius mokesčius apmokėti ar kur nors paskambinti, net ir mišias savo ir seselių sveikatos intencija užsakyti.

Moterys, atlikdamos savo darbą Carito skyriuje, patyrė daug skaudžių istorijų. „Dažnai būna taip, kad važiuojame pas žmones, kuriems negalime suteikti jokios vilties. Patiriame ir bejėgiškumo jausmą, kai niekuo negalime kenčiančiam padėti, jokie vaistai nenumalšina skausmo, ypač vėžio ligų atveju. Meluoti ir sakyti, kad viskas bus gerai, tokiam žmogui neįmanoma, nes jis pats jaučia ir mato, kad nepagerės, žino, kuo jo kančios baigsis, – pasakoja Onutė. – Būna ir tokių atvejų, kad kentėdamas žmogus prašosi greitesnės mirties, tačiau nieks negali ir nenori jo prašymo įvykdyti. Tokiais beviltiškais atvejais mane apima liūdesys“.

Beje, pasitaiko ir mažų „stebuklų“. Kartą Onutei teko leisti lašelinę vadinamajam terminaliniam ligoniui. Staiga jis pamėlynavo, pradėjo dusti, kiek laiko neatsigavo. Šeima parvežė ir kunigą, uždegė žvakę, pradėjo melstis. Tik, laimė, žmogus atsigavo. Pasirodo, vėžio liga gali taip paveikti organizmą, kad vidaus ląstelės pradeda irti, akimirksniu jų dalis patenka į veną ir kartu su krauju toliau – į vidaus organus (plaučius arba širdį, ar smegenis). Tai buvo būtent toks atvejis. „Kartais neįmanoma niekuo padėti – žmogus jau pasmerktas, o šeima kreipiasi į mus, kad ką nors padarytume, kad jis dar gyventų. Labai sunku tada artimiesiems paaiškinti, kad, deja, nieko neįmanoma pakeisti“, – sako Virginija. „Ne kartą teko žiebti žvakę, melstis už mirštantį ligonį, užmerkti jam akis“, – prideda Onutė. Dažnai būna taip, kad šeimai paprašius seselės numirusį žmogų aprengia, paruošia laidotuvėms. Seselės svarsto: „Gal per daug mylėjo arba per daug nemylėjo, kad varžosi prisiliesti prie mirusiojo artimo“.

Carito seselės labai savarankiškos – ne tik pačios vairuoja automobilius, turi savo mobiliuosius telefonus, atlieka gydytojo nurodytas procedūras, bet ir moka susiorganizuoti darbą, net jei nėra jam sąlygų. Visokių namų būna – ir tvarkingų, ir nelabai. Kartais reikia gerai pasidairyti, kur koją padėti, kur lašelinę pakabinti. Todėl joms praverčia ne tik medicininei pagalbai reikalingi reikmenys, bet ir segtukai, siūlai, o kartais ir plaktukas ar vinys...

Visos trys seselės teigia: „Atpildas už mūsų darbą – žinojimas, kad galime kitam žmogui suteikti pagalbą, pajusti, kad esame reikalingos. Tik gaila, kad kai kurie mūsų paslaugumu piktnaudžiauja, neva tik mūsų pareiga yra prižiūrėti jų tėvus ar senelius, nors patys – ir sveiki, ir pajėgūs, galėtų bent vaistų nupirkti arba parsivežti reabilitacijos priemones (pvz., invalido vežimėlį, vaikštynę, ramentus ir pan.). Mūsų mašinos tik dvi, ir dar nedidelės, mes neturim sąlygų pačios viską atgabenti, kartais turime organizuoti transportą ir pan. Nesvarbu, kad mūsų globotinių artimieji turi ir laiko, ir galimybių, bet – jie nesuka sau galvos dėl tokių problemų. Mūsų, seselių, yra nedaug, kad galėtumėm visus pačios aptarnauti, todėl mums labai didelė parama yra susipratusios šeimos, kartais net kaimynai, kurie mums pamokant slaugo sergančiuosius“.

Punsko Carito globos skyriaus darbuotojos, perpratusios kaimų ir Punsko miestelio gyventojų problemas, mato, kad praverstų organizacija ar savanorių būrelis, panašus į kadaise veikusią Raudonojo Kryžiaus seselių grupę. Gal tai galėtų būti „kaimyniškos pagalbos grupė“, kuri padėtų seniems, vienišiems žmonėms, atliktų pačius elementariausius darbus: pakūrentų krosnį, aptvarkytų namus, išvirtų ko nors valgyti, parneštų pirkinius, vaistus. „Tai nėra mūsų pareiga, tačiau kai matome, kad žmogus pats nepajėgia, stengiamės jam padėti. Tai užtrunka, ir mes vėluojame pas kitus savo ligonius“, – aiškina seselės.

Šiemet žiema parodė, ką gali – stiprus šaltis, pusnys, sliduma – tikriausiai gerai nenuteikia Punsko Carito skyriaus seselių. Ne vien dėl sunkumų, susijusių su automobilio variklio užvedimu ir kelionėmis po kaimus. Jos, važiuodamos pas kai kuriuos savo globotinius, galvoja, ar jie laimingai ištvėrė šaltą žiemos naktį, ar pajėgė prisikūrenti krosnį ir nesušalti... „Tokiu atveju ir nenuspėsi, ar pravėrus namo duris išgirsi senelės ar senuko balsą, ar tik „skambančią“ tylą“, – sako Onutė Paznėkienė.

Belieka tik visoms seselėms palinkėti stiprybės, ištvermės ir sveikatos bei padėkoti už tai, kad aukodamos save, savo laisvalaikį ir energiją, atlieka tokį svarbų darbą mūsų visuomenei.

www.punskas.pl