Klaipėdos Meno kieme „Kulturpolio“ rezidentūroje fotolaboratoriją įsirengė žinomas menininkas Remigijus Treigys. Neseniai sugrįžęs iš kūrybinės stažuotės Vokietijoje, jis kurs naują darbų ciklą.

„Kol kas dirbsiu čia“, - prasitaria Remigijus ir išdėlioja ant stalų įvairiausias voneles, stovus, visą reikalingą įrangą nuotraukoms daryti. Langai uždangstyti juoda plėvele, nuo kurios sklinda specifinis kvapas. Pamaniau, kad dvelkia praeitim, kai fotografijos virtuozai pasislėpę nuo pasaulio ryškindavo juostas ir laukdavo kol atsiras vaizdas. Procesas ne trumpas. Turime laiko. Tamsioje patalpoje galime ramiai pasikalbėti.

Kokie įspūdžiai? Ar ši kūrybinė kelionė buvo naudinga ir reikalinga?

Taip. Turėjau galimybę išvykti svetur ne tik dirbti ir susipažinti su kitais menininkais, bet ir pakeliauti, palyginti Klaipėdos krašto architektūrą, gamtą, aplinką su buvusios Rytų Vokietijos, Meklenburgo (Mecklenburg) žemėmis. Klaipėdos kraštas ir vietovės kuriose lankiausi yra panašūs. Tarsi važinėtum po uostamiesčio apylinkes. Galėjau aplankyti įvairius miestelius ir kaimus: peizažas, architektūra, mano mėgstami geležinkelio stočių motyvai paliko ne tik neišdildomus įspūdžius, bet buvo ir įamžinti mano darbuose. Du mėnesius lijo lietus. Maniau, kad tokie lietūs būna tik Klaipėdoje. Klydau. Ten yra labai daug lapuočių medžių: geltonas, labai geltonas ir ilgas ruduo.

Mane rekomendavo galeristė iš Berlyno Giedrė Bartelt. Gyvenau Šverino (Schwerin) mieste, naujai įkurtoje meninininkų  rezidencijoje „Klee“. Čia atvyksta įvairių sričių menininkai iš tolimiausių pasaulio kraštų: dailininkai, muzikantai, dainininkai. Kovo trečią dieną su Estijos fotografe Ly Lestberg, kuri ten reziduoja nuo sausio mėnesio, surengsime bendrą parodą Šverine.

Jūsų kūrybos spektras gana platus: daiktai, natiurmortai, kelionės, peizažai. Kaip pavyksta išsaugoti savitą, tik Treigiui būdingą braižą?

Manau, kad reikia nesiblaškyti, tikėti tuo ką darai.

O reportažinė, spalvota fotografija. Ar jos egzistuoja Jūsų kūrybinėje plotmėje?

Ne, tai ne mano sritis. Bet tai, ką aš darau, yra mano pasirinkimas.

Kur semiatės įkvėpimo? Ar fotografija Jums darbas, hobis, pragyvenimo šaltinis, būtinybė, be kurios negalėtumėte išgyventi?

Ir darbas, ir pragyvenimo šaltinis, ir būtinybė. Nesu tas fotografas, kuris kasdien fotografuoja. Kuris iš dešimties tūkstančių atsirenka vieną vienintelį kadrą. Viską gerai apgalvoju. Būsimas vaizdas, kompozicija, ieškomas motyvas susiformuoja manyje. Vyksta procesas: tarsi eskizuoju viduje, mintimis.

Ar nekyla pagundų sukurti kitaip?

Kartais susigundau ir sukuriu kitaip. Esu padaręs ir spalvotų skaitmeninių pinholų.. Prieš trejetą metų dalyvavau viename „Sony“ firmos projekte.  Sukūriau ciklą: „Dienoraštis. Diena“.

Fotografuojate ir juostiniu, ir skaitmeniniu fotoaparatu. Naudojate kompiuterinę įrangą, programas. Tačiau liekate ištikimas juodai baltai juostai. Kas yra svarbu?

Svarbus galutinis rezultatas. Priemonės diktuoja formą ir atvirkščiai: forma diktuoja priemones. Kūryboje nėra taisyklių. Tačiau turi turėti tam tikrą žinių ir įgūdžių bagažą.

Esate gavęs Lietuvos fotomenininkų premiją, LR Kultūros ministerijos valstybės stipendiją etc. Premijos, stipendijos, stažuotės, kaip jos veikia jūsų veiklą ir gyvenimą?

Gyvenimui jos daro labai teigiamą įtaką: galiu ir kurti, ir gyventi.

Ar galėtumėte įvardinti įsimintiniausias ir reikšmingiausias parodas, kuriose dalyvavote pastaraisiais metais.

- Pirmoji tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „Art Vilnius 09“, kurioje mano kūrybą pristatė dvi galerijos: Baroti iš Klaipėdos ir Giedrės Bartelt galerija iš Berlyno. Taip pat naujausio mano ciklo „Miestas iš atminties“ eksponavimas Nacionalinėje dailės galerijoje, personalinė paroda Varšuvoje, festivalyje „Varšuvos vasara“ (Warszawskie Lato), paroda Panevėžio fotografijos galerijoje ir daugelis kitų, mažiau reikšmingesnių įvykių, kurie paliko gerus atsiminimus.

Jeigu nefotografuotumėte, kokias priemones pasirinktumėte kūrybiniams sumanymams įgyvendinti?

Gal tapybą, o jeigu juokais, rašyčiau eilėraščius. Turiu knygelę: dviejų eilėraščių poezijos rinktinę „Taškas“, kurią išleido leidykla Druka. (Redaktorius Rolandas Rastauskas, dailininkas Gytis Skudžinskas). Ten buvo panaudota Antano Sutkaus legendinė nuotrauka. Vos tik pamatęs A.Sutkaus parodoje šią fotografiją, iš kurios žvelgė moksleivis berniukas žieminiu paltuku ir kailine, nulėpause kepure, supratau, kad čia esu aš. Viduje tarsi kažkas sukirbėjo. Vėliau išsiaiškinau, kad tai tikrai fotografuota sename sovietinio laikotarpio autobuse. Tuo metu mes dažnai važiuodavom su mama iš Prienų į Kauną. Knyga, kurios tiražas 10-15 vienetų pagaminta rankomis. Labai populiari, graibsyte išgraibstyta.

Tiesa, kuriu ir interjerus. Juk esu baigęs Dailės akademijos Vizualinio dizaino katedrą.

Dirbote Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininku. Ar galima sakyti, kad tai buvo tam tikras išbandymas, gyvenimo pamoka?

Po ketverių metų baigėsi mano pirmininkavimo kadencija. Tai buvo tam tikras iššūkis, savotiška mokykla. Turiu patirties, savo nuomonę, pasaulio suvokimą. Kartais pagalvoju, kad menininkams neįmanoma vadovaut.

Kokia situacija uostamiesčio menininkų kūrybiniame gyvenime?

Na, apie visą uostamiesčio menininkų terpę galima pasakyti: stovintis vanduo ir virimas savose sultyse. Uždaras gyvenimas. Pasigendu iššūkių, naujovių. Ypatingai nestebina ir jaunimas.