„Masinės žudynės“, „viduramžiškas žiaurumas“, „liga“, „satanistinis aktas“ – tai iš įvairių šaltinių surankioti raktiniai žodžiai, išreiškiantys tarptautinį pasibaisėjimą kasmetine banginių medžiokle Fareruose. Nepaisant instinktyviai kylančio pasipiktinimo, vertėtų paklausti, ką mes iš tikrųjų žinome apie šią šimtametę banginių medžioklės tradiciją? Ar viskas yra taip, kaip įsivaizduojame?

Fareriečiai ir grindadrapas

Farerų salose, viename iš autonominių Danijos karalystės regionų, šiandien gyvena 46 tūkstančiai žmonių. Aštuoniolikos salų archipelagas yra iškilęs Šiaurės Atlante, pusiaukelėje tarp Škotijos ir Islandijos. Dauguma archipelago gyventojų – liuteronai, kalbantys vietine farerų kalba. Pagrindinis fareriečių užsiėmimas nesikeičia jau daugybę šimtmečių – tai žvejyba. Tarp jų ir taip prieštaringai vertinamos ilgapelekių grindų (Globicephala mela) medžioklės.

Grindadrapas prie Vestemannos (1854).

Šių banginių šeimai priklausančių jūros žinduolių medžioklės, grindadrapo, šaknys siekia vikingų laikus (IX–X a.), kai banginių mėsa buvo pagrindinis Farerų salų gyventojų maistas. Grindų taukus fareriečiai naudodavo kurui, kaulus – namų statyboje ir papuošalams. Ankstyviausi įrašai apie grindų medžioklę žinomi iš XVI amžiaus pabaigos; nuo 1709-ųjų apie tai imta rašyti nuolat. Teigiama, kad tai seniausi tokie nuoseklūs įrašai, susiję su medžioklės laimikio dokumentavimu.

Banginiai į Farerams priklausančius vandenis atplaukia ištisus metus, dažniausiai vasarą. Tada ir vyksta grindadrapas – spontaniška banginių medžioklė, kurioje dalyvauja kone visa Farerų bendruomenė (darbdaviai, sužinoję, kad netoli kranto atplaukė banginių kaimenė, išleidžia savo darbuotojus jų medžioti). Gridadrapo metu medžiotojai apsupa banginius valtimis, įsmeigia plieninius žeberklus į jų nugaras, nugena į įlanką ar fiordą ir, užvarę ant seklumos, nužudo peiliais, farerų kalba vadinamais grindaknivur.

Medžioklei pasibaigus, banginiai yra ištraukiami į krantą, ten pasveriami ir išmatuojami. Tie, kurie būna dar gyvi – pribaigiami. Po to banginiai yra supjaustomi gabalais, o jų mėsą dykai išsidalija visi rajono gyventojai, pirmenybę teikiant medžiotojams (ilgą laiką medžioklės pabaigą ir laimikio dalijimąsi lydėjo šiuo metu jau nunykęs ritualinis šokis.) Daugiausia nusipelno tas, kuris pirmas pastebi banginių kaimenę ir praneša apie tai kitiems. Moterys medžioklėje nedalyvauja, tačiau dažnai ją stebi nuo kranto.

Banginių varymas, kaimenės apsupimas, žudymo metodai, laimikio įvertinimas ir paskirstymas, galų gale paplūdimio sutvarkymas vyksta pagal griežtai nustatytas taisykles, kurias prižiūri specialiai tam paskirti žmonės, vadinamieji grindformenn. Pastarieji yra atsakingi rajonų vyresniesiems. Šiuo metu Fareruose šių rajonų yra šeši.

„Tai visiškai nereikalinga“

XIX amžius Europoje pasižymėjo dideliu susidomėjimu liaudies kultūra. Europos miestų intelektualai noriai vyko į provinciją, stebėjo ir aprašinėjo kaimo žmonių gyvenimo būdą, užrašinėjo jų dainas, papročius ir pan.; buvo manoma, kad valstietiškoje kultūroje slypi tautos „dvasia“. Tokiame kontekste buvo susidomėta ir banginių medžiokle Fareruose, kuri tapo etnografinio turizmo dalimi.

Nepaisant pirmo įspūdžio ir susižavėjimo šia kultūros apraiška, pasigirdo balsų, esą reikia nutraukti šią „barbarybę“. Pašaliniams stebėtojams, nežinantiems vidinės grindadrapo logikos, banginių medžioklė pasirodė kraugeriška ir beprasmiška. Protestų prieš grindadrapą pradėjo daugėti nuo XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžios, Vakarų šalyse sustiprėjus gamtosaugos ir gyvūnų teisių apsaugos organizacijoms, kurios per masines informavimo priemones ėmėsi lobistinių kampanijų prieš grindadrapą.

Gamtos apsaugos grupės siūlė boikotuoti Fareruose sumedžiotų banginių mėsos eksportą, vaizdavo grindadrapą kaip nežmonišką ir barbarišką. Šių organizacijų nariai argumentavo, kad taip sumedžiota banginių mėsa moderniai visuomenei esą nereikalinga ir kad ši medžiokle yra tapusi tiesiog žiauria pramoga. Maža to, šiandieninis grindadrapas jau nesanti „tradicinė“ medžioklė, nes joje medžiotojai naudoja modernias priemones: motorines valtis ir radiją.

„Tai visiškai nereikalinga“, – 2000 metais rašė Sea Shepherd Conservation Society organizacijos vadovas ir įkūrėjas Paulas Watsonas. „Civilizuotam stebėtojui iš šalies tai yra viena kruviniausių, žiauriausių ir barbariškiausių pasaulio tradicijų... Tai bemaž religija. Ritualizuotas brutalumas ir kankinimas, lydimas visuotinio nusigėrimo. [...] Gyvūnai miršta aplink skambant vaikų juokui ir riaumojant jų girtiems, brutaliems tėvams.“

„Žudymas“, „skerdimas, „ brutalumas“, „viduramžiškas žiaurumas“, „liga“, „satanistinis aktas“ – tai iš įvairių šaltinių surankioti raktiniai žodžiai, nusakantys pasibaisėjimą tuo, kas vyksta Fareruose. Banginių medžiotojai juose apibūdinami kaip „ligoniai“, „kraujo ištroškę vikingai“, „laukiniai“ ir „sadistai“. O pats vyksmas vadinamas „pseudo“ arba „atgyvenusia“ tradicija“.

Samuelio Joensen-Mikines Grindadrap (1906-1979).

Koks fareriečių atsakas?

Fareriečiai savo ruožtu atsikerta, kad banginių medžioklė esanti šimtametė iš protėvių paveldėta tradicija, glaudžiai susijusi su bendruomenės socialine organizacija ir farerietiškąja tapatybe. Būti fareriečiu (vyru), pirmiausia reiškia būti banginių medžiotoju. Bent jau kalbant apie „idealųjį tipą“. O žiaurumas gąsdina žiūrovus todėl, kad jie yra išaugę miestuose ir nežino, iš kur ir kaip ant jų stalo patenka mėsa.

Jungtinės parlamentinės Grenlandijos, Islandijos ir Farerų salų organizacijos atstovai (angl. The West Nordic Council) 2004 metais paskelbtame pranešime teigė, kad „banginių mėsos valgymas fareriečiams yra tas pats, kas kitiems valgyti kiaulieną, jautieną ar paukštieną“, o banginių oda atitinka drabužius ar apavą, padarytus iš, pavyzdžiui, veršiuko odos. „Medžioklė mums yra ypatingas įvykis, kuriuo praeitis yra sujungiama su dabartimi“, – tvirtino jie.

Farerų valdžios atstovai taip pat teigia, kad banginių medžioklė, vykdoma stengiantis išlaikyti banginių populiacijos pusiausvyrą, yra legitimus užsiėmimas (šiuo metu Šiaurės Atlante ilgapelekių grindžių yra apie 800 tūkst.), o žiūrovus šiurpinantis žudymo būdas – humaniškiausias iš visų galimų, kai norima užmušti tokį didelį gyvį. Kitaip ir negalį būti. Pasak jų: „Niekas nesiekia šių banginių kankinti.“

Taigi pagrindinis argumentas už banginių medžioklę yra susijęs su kultūrine grindadrapo reikšme. Pasak The West Nordic Council, ši medžioklė esanti neatskiriama Farerų kultūros paveldo dalis, ilgą laiką buvusi Farerų salų gyventojų egzistencijos pagrindu. Jų manymu, grindadrapas esmingai sujungia mažų Farerų salų bendruomenes į vieną kultūrinę fareriečių bendruomenę. Lygiai kaip, kalbant apie mums artimesnes realijas, Kurban Bairamo šventės metu Nemėžyje viešai papjaunant jautį arba aviną ir išsdalijant jo mėsą simboliškai yra suvienijama musulmonų bendruomenė.

Vis didėjantis gamtosaugos ir gyvūnų teisių organizacijų iš JAV, Didžiosios Britanijos ir Australijos spaudimas fareriečiams davė priešingų rezultatų. Banginių medžioklė ir tradicinis požiūris šiandien yra vienas stipriausių fareriečių pasididžiavimo prieš esą veidmainiškus ir dekadentiškus Vakarų metropolių gyventojus, šaltinių. Vienas jaunas farerietis teigia :

„Krauju pasruvę paplūdimiai giliai sukrečia stebėtojų vaizduotę. Tačiau leiskite man priminti, kad skerdyklose situacija yra tokia pati. Tik kraujas vandens srove yra nuplaunamas į latakus.“

Priekaištas, kad fareriečiai jau seniai nebėra tradicinė bendruomenė – tokį argumentą dažnai pasitelkia jų oponentai – tik suteikė naują impulsą salų gyventojų nacionalizmui ir sustiprino šios tradicijos formos ir turinio refleksiją. Ar Padėkos dienos tradicija Amerikoje nustoja būti tradicija, jeigu kalakutas šiai šventei papjaunmas elektriniu peiliu?“ – provokuojamai klausia grindadrapą tyrinėjęs antropologas iš Amsterdamo universiteto Robas van Ginkelis. Tikėtina, jog daugelis fareriečių prisidėtų prie šio klausimo...

Gyvūnų teisės ar teisė į kultūrą?

Socialiniai antropologai pastebi viešosios informacijos priemonėse pasitaikančią fareriečių dehumanizacijos ir banginių humanizacijos tendenciją. Jose banginiai apibūdinami kaip draugiški, socialūs, protingi ir švelnūs padarai. Jų intelektas kartais prilyginamas žmonių intelektui. Tuo tarpu fareriečiai įvardijami kaip negailestingi „plėšrūnai“ arba degradavusios tradicijos sergėtojai.

Abiem atvejais tai veikiausiai įsikarščiavusių oponentų hiperbolizavimas. Vis dėlto, žvelgiant iš sociokultūrinės perspektyvos, bet koks dramatizavimas yra prasmingas. Ji atskleidžia oponentų vertybes ir motyvaciją: gyvūnų teisių gynėjai grindadrapą interpretuoja kaip paprasčiausias gyvūnų žudynes, fareriečiai kalba apie tradicijos išsaugojimą. Pirmieji neigia grindadrapą esant tradicija ir skelbiasi giną gyvūnų teises, antrieji ginasi tokią poziciją vadindami etnocentristine ir stoja už teisę į kultūrą.

Banginių medžioklė Farerų gyventojams šiandien nėra ekonominė būtinybė. Pakito ir archipelago gyventojų mitybos įpročiai. Iš dalies dėl išnykusios būtinybės banginių žudymas išties tapo vieša pramoga, į kurią suvažiuoja ir daug turistų (Sicilijoje tas pats atsitiko su mattanza švente, per kurią gaudomi melsvapelekiai tunai). Tačiau tai nereiškia, kad fareriečiams banginių žudymas yra vien tik pramoga ar galimybė gauti „tradicinių“ proteinų.

Pasak pačių fareriečių – o jų pateikiamų apibrėžčių nederėtų ignoruoti – tai svarbus farerietiškos tapatybės ženklas; ne tiek pats žudymo aktas, kiek bendruomenę suvienijanti šventė po to. Kad ir kaip būtų nemalonu moralizuojantiems Europos ir JAV didmiesčių gyventojams ir gyvūnų teisių gynėjams, grindadrapas, žvelgiant kompleksiškai, nėra vien tai, kuo jie linkę jį įsivaizduoti. Supaprastinimas įvyksta tada, kai į įvykį yra žvelgiama atsietai.

Šaltiniai: http://www.whaling.fo/ http://www.highnorth.no, http://home.medewerker.uva, http://news.bbc.co.uk.