Arvydas Gurevičius. „Pučia pietų vėjas“, 2005 m.

Vasario 4 d. (ketvirtadienį) 18 val., galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1, Vilnius) atidaroma iki kovo 5 d. veiksianti Arvydo Gurevičiaus piešinių paroda. Siūlome piešinius pristatantį menotyrininkės Jurgitos Ludavičienės tekstą. 

Mitas, o ne kodas. Kodas buvo praėjusiais metais, kai Auksakalių gildijos galerija „Meno niša“ pristatinėjo trečiąją personalinę Arvydo Gurevičiaus piešinių parodą. Tuomet subtili, švelni, paslaptinga ekspozicija vadinosi „Gurevičiaus kodas“, akcentuodama menininko darbuose slypinčią paslaptį, kurią – jei žinai skaitmeninę ar kokią kitokią kombinaciją – gali atspėti. Ir atrakinti skrynelę, kurioje sudėti kūrybiniai principai. Visgi akivaizdu, kad autorius įvairaus plauko koduotojams demonstruoja visai kitą kombinaciją, susidedančią anaiptol ne iš raidžių ar skaičių, o pirštų. Todėl, kad Gurevičiaus piešinių (kaip ir juvelyrikos, beje) neiškoduosi, nes menininkas – ne to tipo, jis ne konstruoja ir kuria šifrus. Jis tiesiog kuria, ir jo kūryboje glūdinti paslaptis byloja apie amžinąjį kūrėjo mitą. Todėl ir ketvirtoji piešinių paroda „Meno nišoje“ pasakoja apie Gurevičiaus mitą. Kūrėjo, įkvėpimą semiančio iš mums nežinomo šaltinio. Kūrėjo, nuolatos balansuojančio ant skustuvo ašmenų – kai vienoje pusėje sukasi pragaro ratai, o kitoje – veriasi rojaus vartai. Kūrėjo, kritusio ir pakilusio, iliustruojančio menininko asmenybės ir gyvenimo dualizmą taip akivaizdžiai, kaip retas kuris lietuvių autorius. Ketvirtoji piešinių paroda skirta amžinosioms akimirkoms, vardan kurių gyvename; apie švelnumo troškulį, apie meilę be atsako, vienatvę ir tamsių langų keliamą liūdesį. Piešiniai – tarsi daugelį kartų išdidinti juvelyriniai objektai: tokie pat detalūs ir drauge nekonkretūs, kai kas paliekama žiūrovo fantazijai, kai kas parodoma tarsi pro mikroskopą. Namai, piešiami nekreipiant dėmesio į perspektyvos dėsnius, žmonės – į anatomijos taisykles, ir abstraktūs piešti objektai, kuriami neatsižvelgiant į nieką: štai trys komponentai, iš kurių ir susideda gyvojo mito paroda. Ir dekoratyvios raidės, poezijos eilutėmis užklojančios vaizdus.

Piešiniuose moterų plaukai ir medžių šakos vienodai švelnūs, namų sienos ir žmonių kūnai – trapūs ir perregimi, eilėraščių eilutės – subtiliai paradoksalios. Viskas persmelkta liūdesio, vienatvės ir savotiškos paslapties dvelksmo. Aristokratiški, aukso ir sidabro dulkėmis nubarstyti piešiniai kalba apie tai, kad kūryba gimsta iš mums nežinomo šaltinio. Kad menininkas – tam tikra prasme feniksas, prisikeliantis iš baisiausių pragarmių. Kad jūs žinotumėt, iš šlamšto kokio/ išauga eilės..., rašė Ana Achmatova. Nežinom. Nežinosim. Nereikia. Tam ir yra menininko, mėtomo tarp tamsybių ir dvasios polėkio, mitas. Gurevičiaus mitas.