2010 m. kovo 12 d., penktadienis

Kard. A.J.Bačkis: Kas sudaro vienuolinio gyvenimo esmę?

2010-02-03
Rubrikose: Religija » Prisikėlimo kelionė 
Audrys Juozas Bačkis

Nuotraukos autorius Redas Vilimas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Vilniaus arkivyskupo metropolito homilija, pasakyta Pašvęstojo gyvenimo dienos proga Vilniaus arkikatedroje vasario 2 d.

Brangūs Broliai ir Seserys,

Marija pagal ano meto papročius paaukojo savo Sūnų Dievui. Šis gestas rodo Jos pasitikėjimą Viešpačiu ir visišką paklusimą Dievo valiai. Ji supranta, kad Kūdikis – Dievo dovana, kurią Jis suteikia skirdamas aiškią misiją ir užduotį. Marija ir Juozapas pasiruošę bendradarbiauti su Dievu, kad Jėzaus misija išsipildytų.

Tai gražus pavyzdys kiekvienam krikščioniui. Kiekviena katalikų šeima, kuri sulaukia vaikų, juos priima kaip Dievo dovaną, kad augintų, auklėtų ir atiduotų juos ten, kur Viešpats šaukia. Vaikai nėra tėvų nuosavybė, jie turi savo kelią, savo misiją ir uždavinius, kuriuos privalo atlikti žemėje. Ir visi juos supantys yra tarsi Dievo meilės ženklai, kurie turi būti nukreipti viena kryptimi – pas Kūrėją, šaukiantį vyrus ir moteris, idant Dievo meilė žemėje būtų regima ir patraukianti, idant Kristaus išganymo malonė paliestų kuo daugiau žmonių.

Vienuolinis gyvenimas yra vienas iš ypatingų pašaukimų, kurį išgirdę žmonės supranta, kad „tau nepatinka deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes, tuomet aš tariau, – štai ateinu, o Dieve, vykdyti tavąją valią (Žyd 10, 7). Ką reiškia ateiti vykdyti Dievo valią?

Kartą fariziejai spęsdami Kristui pinkles klausė: valia ciesoriui mokėti mokestį, ar ne? Kristus į tai atsakė: atiduokite, kas ciesoriaus ciesoriui, o kas Dievo Dievui (Lk 20, 25).

Krikščionys įpratę aukoti: aukoja pinigus bažnyčių išlaikymui, sielovadinei veiklai, aukoja vargšams drabužius ir maistą, aukoja savo laiką savanoriaudami ir pagelbėdami ligoniams, vaikams, seneliams. Tai labai gražu ir prasminga.

Tačiau yra žmonių, kurie supranta, kad jie šaukiami visiškai atiduoti tai, kas Dievo Dievui, tai yra, savo gyvenimą. Vienuolinis gyvenimas negali būti tapatinamas vien tik su socialine, karitatyvine, švietėjiška ar kokia nors kita veikla. Vienuolinis gyvenimas yra laisvas savęs paties dovanojimas Dievui, kad per vienuolio ar vienuolės gyvenimą Kristus galėtų tęsti savo išganomąją misiją pasaulyje.

Šv. Tėvas Benediktas XVI sako: „Visų pirma, pašvęstieji dosniai tęsia didįjį evangelizacijos darbą liudydami Kristų visuose kontinentuose, neretai aukodami savo gyvenimą net iki kankinystės. [...] Dažnai tylūs, bet visuomet veiksmingi ir kūrybingi jie tęsia Jėzaus gyvenimą, kuris ėjo ir darė gera visiems, buvimą“.

Niekas nesuskaičiuos, kiek Kristui ir Bažnyčiai paaukotų gyvenimų pagimdė viltį ir atgimimą, kiek sielų buvo pakeltų, paguostų, sustiprintų ir nuvestų į Dievo karalystę per tylią, dažnai kančia ir skausmu pažymėtą pašvęstųjų gyvenimą, jų darbą, maldą, auką, tikėjimą ir pasitikėjimą.

Kas sudaro vienuolinio gyvenimo esmę? Meilė. Kai mylime, neklausiame, kiek tai man kainuos, kas man už tai bus. Meilė atiduoda save iki galo ir tai yra jos tikroji laimė. Meilės dėka jaunas žmogus sugeba išparduoti visa, ką turi, ir sekti Kristumi ten, kur Jis jį kviečia. Meilės dėka žmogus tampa palaiminimu kitiems, kuriems stinga meilės. Tikrosios, pilnutinės meilės žmogus neturi, jis negali taip labai mylėti savo jėgomis. Todėl jam reikia meilės šaltinio Kristaus, kuris trokšta būti gyvas savo Bažnyčioje ne tik Sakramentuose, bet ir broliškoje meilėje. Broliška meilė saugo Kristaus buvimą tarp brolių Bažnyčioje.

Būtent ši Kristaus meilė veda Jam pašvęstuosius pas brolius ir seseris, alkstančius meilės. Kiekvienas geras žodis, darbas, auka ir malda yra mistinio Kristaus Kūno kūryba, Jo gyvenimas tarp mūsų.

Vienuoliai yra pačioje Bažnyčios širdyje, nes jie pašaukti mylėti. Šių dienų pasauliui labai reikia meilės. Tiek daug apleistų vaikų, senelių, ligonių, vienišų ir pasimetusių jaunuolių laukia mylinčių širdžių, kad jiems padėtų patikėti meile ir prisiliesti prie dieviškos Širdies.

Melskimės už visus pašvęstuosius Bažnyčioje, idant jie drąsiai liudytų Kristaus meilę, tęstų Jo misiją pasaulyje, išdrįstų būti prieštaravimo ženklu, kuris aiškiai ir nedviprasmiškai atmeta nuodėmę, veda į tiesą ir teisingumą. Melskimės už šeimas, kad jos netrukdytų vaikams laisvai pasirinkti šį Dievo meilės kelią, į kurį Viešpats kviečia jų vaikus. Tebus jie žemės druska ir pasaulio šviesa sutemų ir nerimo blaškomame pasaulyje.

O jums, brangūs broliai ir seserys vienuoliai, noriu palinkėti Šventojo Tėvo Benedikto XVI žodžiais: „Dosniai ir kūrybingai dovanokite save broliams ir seserims, niekada nepasiduokite pagundai užsidaryti savyje, nepasitenkinkite tuo, kas pasiekta; nenusiminkite ir nepailskite. Širdyje Dvasios įžiebta meilės liepsna skatina nuolat savęs klausti, kokie yra žmonijos poreikiai ir kaip į juos atsiliepti, suprantant, kad tik tas, kuris gyvena teikdamas pirmenybę Dievui, gali iš tiesų atsiliepti į tikruosius vyrų ir moterų, kurie yra sukurti panašūs į Dievo paveikslą, poreikius.“

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (11)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

REKOMENDUOJAME

Kretinga, Pranciškonų kapitula 2010 01 11

Neseniai „Bernardinai.lt“ perspausdintas kunigo Oskaro Petro Volskio tekstas, po juo pasirodęs arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus raginimas diskutuoti apie liturgiją, verčia imtis plunksnos ir drįsti prabilti šia tema.

Antonio Baggio

Esame praleistų progų specialistai. Šiandien būtų proga iš ekonominės krizės žengti žingsnį į etiškesnį gyvenimą, tačiau nežinia, ar pasinaudosime proga. Kad ir kaip ten būtų, pasaulis visada mažais žingsneliais eina pirmyn.

meldziuosi uz lietvuos valdzia

Ši akcija galėtų vienyti ir stiprinti besimeldžiančius už valdžią, liudyti visuomenei kitą požiūrį į valdžią ir tuo pačiu į šiandieninę Lietuvą apskirtai.

Šiais metais Vilniaus jėzuitų gimnazija mini dvigubą jubiliejų. Kuo ši mokykla patraukia Vilniaus moksleivius?

Ateitis 2010 Nr. 1

2010-ieji Lietuvos Vyskupų Konferencijos paskelbti padėkos už laisvę metais. Ne vieną dieną per metus turime progą pamąstyti apie laisvės dovaną, jos reikšmę valstybei ir kiekvienam asmeniškai. Viena tų dienų – sausio 13-oji.