Vienoje esė Sigitas Parulskis Oskarą Koršunovą yra įvardijęs Lietuvos teatro Moze.
Viena vertus, tai ironiškas rašytojo gestas, lengvai krepštelintis per kartais nekuklius maestro pareiškimus tema „Mano teatras – vienintelis“.

Vilniuje ką tik baigėsi septintasis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ – kai kurie filmai iškeliavo į kitus miestus ir iki vasario 5 dienos bus rodomi Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje ir Nidoje.

Nėra to šalčio, kuris neišeitų į gera. Kai lauko sąlygos neįprastos, yra proga daugiau laiko skirti neįprastiems dalykams – pavyzdžiui, pažvelgti į praėjusios savaitės „Bernardinai.lt“ kultūrines žinias ir pasisiūdinti savo skiautinius iš tos medžiagos.

Žmogus nuo pirmųjų žingsnių turi suvokti, jog šiame pasaulyje jis nėra tam, kad jį kopijuotų, o tam, kad pasaulis jį atskleistų.

Norėdamas atkreipti dėmesį į šio Lietuvos architektūros paveldo fenomeno būklę, Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas rengia fotografijų parodą „Kadišas medinėms sinagogoms“.

Kas jis, šios knygos herojus? Išminčius, svajotojas ar lengvabūdis nuotykių ieškotojas? Ar šiuolaikiniame pasaulyje įmanoma visiškai išsižadėti žmonių?