Publikuojame ištrauką iš prancūzų psichiatrės, psichoanalitikės ir psichoterapeutės Marie-France Hirigoyen 1998 metais pasirodžiusios ir šiuo metu į 24 kalbas išverstos knygos „Moralinis smurtas, kasdienis iškrypėliškas smurtas“ (Le Harcèlement moral, la violence perverse au quotidien)“, kurioje autorė nagrinėja, kaip pasitelkus moralinio persekiojimo strategiją galima psichiškai nužudyti žmogų.

Gyvenime būna stimuliuojančių susitikimų, paskatinančių parodyti tai, kas mūsų geriausia. Taip pat būna susitikimų, kurie mus užnuodija ir galų gale gali netgi palaužti. Vienas individas gali sėkmingai sunaikinti kitą, pasitelkęs moralinio persekiojimo strategiją. Būna ir taip, kad agresija užsibaigia tikra psichine žmogžudyste. Mums visiems yra tekę būti liudininkais iškrypėliškų antpuolių vienoje ar kitoje srityje: santuokose, šeimose, įmonėse ar politiniame bei visuomeniniame gyvenime. Vis dėlto mūsų visuomenė pasirodo besanti akla tokio netiesioginio smurto formos atžvilgiu. Tolerancijos dingstimi nuolaidžiaujama blogiui.

(...) [Iškrypėliška agresija] kyla iš pasąmoninio psichologinės destrukcijos proceso, kurį sudaro akivaizdūs arba užslėpti vieno ar keleto individų priešiški veiksmai, nukreipti į vieną pasirinktą individą. Tariamai nepiktais žodžiais, užuominomis, įtaigomis arba nutylėjimais iš tikrųjų įmanoma destabilizuoti žmogų ar netgi jį sunaikinti, ir niekas iš aplinkinių neįsikiš. Agresorius ar agresoriai šitaip gali iškelti save, smukdydami kitus, o taip pat išvengi bet kokio vidinio konflikto arba per stiprių jausmų, perkeldami kitam atsakomybę už tai, kas yra negerai: „Ne aš, o kitas kaltas dėl problemos.“ Nėra kaltės – nėra kančios. Čia kalbama apie iškrypimą moralinės perversijos prasme.

Iškreiptą procesą kartais gali panaudoti kiekvienas iš mūsų. Jis tampa naikinantis tik dėl dažnumo ir kartojimosi. Kiekvienas „normaliai neurotiškas“ individas kartais pasielgia iškreiptai, pavyzdžiui, pykčio apimtas. Tačiau jis taip pat yra pajėgus pereiti prie kitų elgesio registrų (isterijų, fobijų, obsesijų...), o iškreiptą judesį seka apmąstymas. Iškrypęs individas yra nuolatos iškrypęs. Jis būna įsitvirtinęs tokio pobūdžio santykyje su kitu ir niekada nepervertina savo elgesio. Tokie individai gali egzistuoti tik „laužydami“ ką nors: jiems reikia pažeminti kitus, kad įgytų savivertės jausmą, o per tai įgytų valdžios, nes jie yra godūs susižavėjimo ir pritarimo. Jie nejaučia kitiems nei užuojautos, nei pagarbos, nes santykis jiems nerūpi. Gerbti kitą reiškia atsižvelgti į jį kaip į žmogų ir pripažinti kančią, kurią jam sukeli.

Iškrypimas keri, vilioja ir baugina. Kartais iškrypėliams pavydima, nes įsivaizduojama, kad jie turi aukštesnės jėgos, leidžiančios visada laimėti. Iš tikrųjų jie natūraliai moka manipuliuoti, ir tai atrodo kaip privalumas verslo ar politikos pasaulyje. Jų taip pat bijoma, nes žmonės instinktyviai žino, jog geriau yra būti su jais negu prieš juos. Labiausiai žavimasi tuo, kuris moka daugiausiai naudotis gėrybėmis ir mažiausiai kentėti. Bet kuriuo atveju ne daug kam rūpi jų aukos, laikomos silpnomis ar ne itin gudriomis, ir pagarbos kito laisvei dingstimi galiausiai gali tekti užmerkti akis prieš labai sunkias situacijas. Išties šiuolaikinės tolerancijos esmė yra nesikišti į kitų žmonių veiksmus ir nuomones netgi tada, kai tos nuomonės ir tie veiksmai mums atrodo nemalonūs ar netgi moraliai smerktini. Taip pat esame neregėtai atlaidūs valdžios žmonių melui bei manipuliacijoms. Tikslas esą pateisina priemones.

Tačiau iki kokios ribos tai priimtina? Ar šitaip mes nerizikuojame patys per abejingumą tapti bendrininkais, prarasdami ribas arba savo principus? Tolerancijai būtinas aiškiai apibrėžtų ribų nustatymas. O šio tipo agresija kaip tik ir yra įsibrovimas į kito psichinę teritoriją. Šių dienų visuomeninis kultūrinis kontekstas leidžia iškrypimui plėtotis, nes jis toleruojamas. Mūsų epocha atmeta normų nustatymą. Ribos nubrėžimas įvardijant iškrypėlišką manipuliaciją tapatinamas su noru įvesti cenzūrą. Mes praradome moralines arba religines ribas, kurios sudarė savotišką pilietiškumo kodeksą ir galėjo leisti pasakyti: „Šitaip nedaroma!“ Atgauname gebėjimą pasipiktinti tik tuomet, kai faktai išplaukia į viešumą papasakojami ir išpučiami žiniasklaidos. Valdžia nenubrėžia ribų ir kratosi atsakomybės, perkeldama ją žmonėms, kuriems turėtų vadovauti arba padėti.

Gyvenime būna stimuliuojančių susitikimų, paskatinančių parodyti tai, kas mūsų geriausia. Taip pat būna susitikimų, kurie mus užnuodija ir galų gale gali netgi palaužti. Vienas individas gali sėkmingai sunaikinti kitą, pasitelkęs moralinio persekiojimo strategiją. Būna ir taip, kad agresija užsibaigia tikra psichine žmogžudyste.

O ir patys psichiatrai nesiryžta įvardyti perversijos, o jei tai padaro, tai arba norėdami išreikšti savo bejėgiškumą ką nors padaryti, arba parodydami smalsumą manipuliatoriaus apsukrumo atžvilgiu. Patį moralinės perversijos apibrėžimą kai kurie ginčija, verčiau rinkdamiesi vartoti terminą psichopatija – platų maišą, į kurį jie sumeta viską, ko negali išgydyti. Iškrypimas atsiranda ne iš psichiatrinio sutrikimo, bet iš šalto racionalumo, sujungto su nesugebėjimu suvokti kitus kaip žmones. Kai kurie iš tokių iškrypėlių padaro nusikaltimų, už kuriuos būna teisiami, tačiau dauguma pasinaudoja savo žavesiu bei mokėjimu prisitaikyti ir prasiskina kelią visuomenėje, palikdami po savęs sužeistus žmones ir nuniokotus gyvenimus.

Psichiatrai, teisėjai, pedagogai – mes visi esame pakliuvę į aukomis apsimetusių iškrypėlių spąstus. Jie mums duodavo tai, ko iš jų laukėme, kad sėkmingiau mus suvedžiotų, ir mes įžiūrėdavome jų neurotiškus jausmus. Kai jie parodydavo savo tikrąjį veidą, imdavo afišuoti valdžios siekimą, pasijusdavome apgauti, išjuokti, kartais netgi pažeminti. Tai paaiškina, kodėl profesionalai neskuba jų demaskuoti. Psichiatrai kalbasi tarpusavy: „Atsargiau – tai iškrypėlis!“, kas reiškia: „Tai pavojinga“, taip pat: „Nieko neįmanoma padaryti.“ Šitaip atsisakoma padėti aukoms.

Žinoma, įvardyti perversiją yra sunkus dalykas, šis terminas dažniausiai paliekamas ypač žiauriems veiksmams, nesuvokiamiems netgi psichiatrams, pavyzdžiui, serijinių žudikų piktadarybėms. Ir vis dėlto tiek subtilios agresijos, kuri bus aptariama šioje knygoje, tiek serijinių žudikų atveju kalbama apie „grobuoniškumą“, t. y. veiksmą, kuriuo pasisavinama kito gyvybė. Žodis „iškrypėlis“ šokiruoja, trikdo. Jis tolygus vertinimui, ogi psichiatrai atsisako išsakyti vertinimus. Ar tai reiškia, kad jie turi viską priimti? Neįvardyti iškrypimo yra dar sunkesnis dalykas, nes tuomet auka yra paliekama beginklė, terorizuojama ir ją galima puldinėti, kiek tik nori.

Klinikinėje praktikoje man, kaip psichoterapeutei, teko išgirsti aukų kančią ir matyti jų bejėgiškumą gintis. Šioje knygoje ketinu parodyti, kad pirmasis tų grobuonių veiksmas yra paralyžiuoti aukas, kad jos negalėtų apsiginti. Paskui, net jeigu mėgina suprasti, kas darosi, jos tam neturi priemonių. Todėl analizuodama iškreiptą bendravimą mėginsiu atskleisti procesą, susiejantį puolantįjį ir puolamąjį, idant būtų galima padėti aukoms arba būsimoms aukoms ištrūkti iš agresoriaus tinklo. Kai aukos norėjo pagalbos, jos galbūt nebuvo išgirstos.

Neretai psichoanalitikai iškrypėliško antpuolio aukoms pataria išsiaiškinti, kiek jos pačios atsakingos dėl patirto smurto, kiek jos pačios to norėjo, nors ir nesąmoningai. Iš tikrųjų psichoanalizė aptaria tik vidinius psichikos procesus, t. y. tai, kas vyksta individo galvoje, ir neatsižvelgia į aplinką. Vadinasi, ji nepažįsta aukos problemos ir laiko ją bendrininke mazochiste. Kai terapeutai vis dėlto mėgino padėti aukoms, gali būti, kad jie, nesiryždami įvardyti agresorių ir aukos, sustiprino pastarosios kaltės jausmą ir pagilino jos naikinimo procesą. Aš manau, kad klasikiniai terapijos metodai yra nepakankami padėti tokio tipo aukoms. Todėl siūlau labiau pritaikytą instrumentą, atsižvelgdama į iškrypėliškos agresijos specifiką.

Čia ketinama ne svarstyti iškrypėlių bylą (jie, beje, ir be mūsų puikiausiai apsigina), bet atsižvelgti į jų kenksmingumą, pavojingumą kitiems, kad padėtume aukoms ar potencialioms aukoms apsiginti. Nors yra visiškai teisinga laikyti perversiją gynybine sistema (gynyba nuo psichozės arba depresijos), tačiau tai visiškai nepateisina iškrypėlių. Būna nežymių manipuliacijų, kurios palieka tik truputį kartėlio ar gėdos, kad buvome apgauti. Tačiau taip pat būna kur kas sunkesnių manipuliacijų, paliečiančių pačią aukos tapatybę, o tai jau yra gyvenimo ir mirties klausimas. Turime žinoti, jog iškrypėliai yra tiesiogiai pavojingi savo aukoms, bet taip pat, – netiesiogiai, jie pavojingi aplinkiniams, pratindami prarasti atskaitos taškus ir manyti, jog įmanoma pasiekti laisvesnį mąstymą kito sąskaita.

Šioje knygoje nesileisiu į teorines diskusijas apie perversijos prigimtį, kad galėčiau visiškai sąmoningai kaip viktimologė stoti puolamo asmens pusėn. Viktimologija (*mokslas apie aukas: angl. Victim – auka) yra nauja disciplina, gimusi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Iš pradžių tai buvo tik viena iš kriminologijos atšakų. Ji nagrinėja priežastis, dėl kurių individas tampa auka, jo pavertimo auka procesus bei jų pasekmes žmogui, taip pat teises, kurių jis gali reikalauti. Prancūzijoje nuo 1994 metų egzistuoja viktimologijos kursas, kurį išklausius suteikiamas universiteto diplomas. Šis kursas skiriamas greitosios pagalbos gydytojams, psichiatrams ir psichoterapeutams, teisininkams, taip pat visiems, kurių profesinė pareiga – padėti aukoms.

Žmogus, patyręs psichinę agresiją, tokią kaip moralinis persekiojimas, iš tikrųjų yra auka, nes jo psichika būna pažeista ilgesnį ar trumpesnį laikotarpį. Net jeigu jo reakcija gali prisidėti prie to, jog nusistovi toks santykis su agresoriumi, ir sudaryti įspūdį, jog tasai santykis yra „simetriškas“, nereikia pamiršti, kad tas asmuo kenčia nuo situacijos, dėl kurios jis pats nėra kaltas. Jei šio klastingo smurto aukos ir kreipiasi individualios psichoterapijos konsultacijų, tai labiau dėl intelektinio sąstingio, pasitikėjimo savimi stokos, sunkumo įsitvirtinti arba dėl nuolatinės depresinės būsenos, nepasiduodančios antidepresantų poveikiui, ar netgi dėl atviresnės depresijos, galinčios paskatinti savižudybę.

Nors šios aukos kartais pasiskundžia savo partneriu ar artimaisiais, jos retai įsisąmonina, kad egzistuoja tas baisus užslėptas smurtas, ir ne dažnai drįsta skųstis. Dėl prieš tai jas apėmusio psichinio miglotumo netgi psichoterapeutas gali pamiršti, jog kalbama apie objektyvaus smurto situaciją. Šioms situacijoms bendra tai, kad jų neįmanoma išsakyti: nors auka pripažįsta savo kančią, ji iš tikrųjų nedrįsta įsivaizduoti, kad būta smurto ir agresijos. Kartais išlieka abejonė: „Ar ne aš visa tai išsigalvojau, kaip kai kurie man sako?“ Kai žmogus išdrįsta skųstis dėl to, kas vyksta, jo neapleidžia pojūtis, jog blogai nusako situaciją, ir todėl jis jaučiasi neišgirstas.

Aš sąmoningai renkuosi vartoti terminus „puolantysis“ ir „puolamasis“, nes tai yra tikras smurtas (nors ir užslėptas), kuriuo kėsinamasi į kito tapatybę ir iš jo atimamas bet koks individualumas. Tai realus naikinimo procesas, galintis privesti prie psichinės ligos ar savižudybės. Taip pat palieku terminą „iškrypęs“, nes jis aiškiai išreiškia prievartą, piktnaudžiavimą, būdingą visiems iškrypėliams. Tai prasideda nuo piktnaudžiavimo valdžia, tęsiasi per narcizišką piktnaudžiavimą, kai kitas visiškai praranda bet kokią savivertę, ir gali užsibaigti seksualine prievarta.

Kasdienis iškreiptas smurtas

Smulkūs iškrypėliški veiksmai yra tokie kasdieniški, kad jie atrodo norma. Tai prasideda nuo paprasčiausio pagarbos trūkumo, melo ar manipuliavimo. Mums tai pasirodo nepakeliama tik tada, kai esame paliečiami tiesiogiai. Paskui, jeigu socialinė grupė, kurioje pasireiškia toks elgesys, nereaguoja, tai pamažu perauga į tikrai iškrypėlišką elgesį, turintį sunkių pasekmių psichinei aukų sveikatai. Nebūdamos tikros, kad bus išgirstos, aukos nieko nesako ir kenčia tylomis.

Toks moralinis naikinimas egzistavo visada: šeimose, kur jis lieka paslėptas, ir darbovietėse, kur prie jo būdavo prisiderinama pilno užimtumo laikais, nes aukos turėjo galimybę išeiti. Šiandien jos iš paskutiniųjų kabinasi į darbo vietą, nepaisant žalos savo fizinei ir psichinei sveikatai. Kai kurios sumaištauja, būta mėginimų iškelti bylą. Apie šį reiškinį pradeda kalbėti žiniasklaida, o tai verčia visuomenę susimąstyti.

Psichoterapinėje praktikoje mums neretai tenka būti liudininkais tokių gyvenimo istorijų, kur sunku atskirti išorinę ir psichinę tikrovę. Sukrečia šių kančios pasakojimų dažnumas. Tai, ką kiekvienas laikė išskirtiniu atveju, iš tikrųjų patyrė daugelis kitų.

Klinikinių užrašų sunkumas tas, kad iš tikrųjų svarbu yra kiekvienas žodis, kiekviena intonacija, kiekviena užuomina. Visos detalės, imamos atskirai, atrodo nekaltos, tačiau jų visuma sukuria naikinimo procesą. Auka yra įtraukiama į mirtiną žaidimą ir pati gali reaguoti iškreiptai, nes kiekvienas iš mūsų gali pasinaudoti tokiu elgesio būdu, siekdamas apsiginti. Tai skatina kalbėti – visiškai klaidingai – apie aukos bendrininkavimą su agresoriumi.

Per savo klinikinę praktiką pamačiau, kad tas pats iškrypęs individas būna linkęs atkartoti savo naikinantį elgesį visomis gyvenimo aplinkybėmis: darbe, santuokoje, su savo vaikais – ir būtent šį elgesio tęstinumą noriu pabrėžti. Taigi, esama individų, kurie nukloja savo kelią lavonais arba gyvais numirėliais. Tai jiems nesutrukdo kitose srityse sudaryti apgaulingą įspūdį ir pasirodyti visiškai prisitaikiusiais prie visuomenės.

Smurtas privačiame gyvenime

Iškrypėliškas smurtas santuokoje

Iškrypėliškas smurtas santuokoje dažnai yra paneigiamas arba banalizuojamas, laikomas paprasčiausiu dominavimo santykiu. Psichoanalitikai supaprastina, paversdami partnerį iškreipto bendravimo bendrininku ar netgi kaltininku. Taip yra neigiamas užvaldymas, kuris paralyžiuoja auką ir neleidžia apsiginti, nepripažįstamas puolimų smurtingumas ir tokio persekiojimo psichologinės pasekmės aukai.

Puolimai būna subtilūs, nėra apčiuopiamų žymių, o liudininkai linksta aiškinti kaip paprastus dviejų emociškai sutrikusių asmenų konfliktiškus ar aistringus santykius tai, kas yra smurtingas mėginimas moraliai ar netgi psichiškai sunaikinti kitą. Kartais tas mėginimas būna sėkmingas. Nupasakosiu keletą porų, pasiekusių skirtingas iškreipto smurto raidos stadijas.

Užvaldymas

Santuokoje iškreiptas judesys gimsta, kai stinga jausmo arba kai mylimas asmuo yra per daug arti. Per daug artumo gali gąsdinti, ir kaip tik todėl daugiausia smurto būna nukreipta į tai, kas intymiausia. Narciziškas individas primeta savo valdžią, kad sulaikytų kitą, tačiau bijo, kad kitas nebūtų per arti, neįsibrautų į vidų. Todėl reikia jį išlaikyti priklausomybės ar netgi nuosavybės santykyje, kad patikrintum savo visagalybę. Abejonėse ir kaltės jausme įklampintas partneris negali reaguoti.

Žinia perduota: „Aš tavęs nemyliu“, tačiau ji yra užslepiama, kad kitas neišeitų, ir įgyvendinama netiesiogiai. Partneris turi likti, kad būtų nuolat gniuždomas. Tuo pat metu reikia sutrukdyti jam mąstyti, kad jis nesuvoktų, kas vyksta. Patricia Highsmith interviu laikraščiui Le Monde tai apibūdino šitaip: „Kartais nutinka, kad žmonių, kurie mus labiausiai traukia arba kuriuos įsimylime, poveikis vaizduotės kibirkštėlei yra toks pat, kaip guminės izoliacijos.“

Užvaldymą įgyvendina narciziškas individas, norintis paralyžiuoti savo partnerį uždarydamas jį neaiškumo ir netikrumo būsenoje.Tai leidžia neįsipareigoti santuokiniam ryšiui, kurio jis bijo. Tokiu būdu jis išlaiko kitą per atstumą, tokiose ribose, kurios jam atrodo nepavojingos. Nors jis pats nenori būti perdėm apimtas kito, visgi daro kitam tai, ko pats nenori, slopindamas ir laikydamas sau „po ranka“. Normaliai funkcionuojančioje sutuoktinių poroje turėtų vykti abipusis narciziškas sustiprinimas, net jeigu neišvengiama laikinų užvaldymo elementų. Gali nutikti, kad vienas stengiasi „nugesinti“ kitą, kad užsitikrintų dominuojančią poziciją santuokoje. Tačiau narciziško iškrypėlio valdoma santuoka yra mirtį nešanti sąjunga: juodinimas ir užslėpti puolimai yra nuolatiniai.

Toks procesas įmanomas tik dėl per didelės partnerio tolerancijos. Šį pakantumą psichoanalitikai dažnai aiškina kaip susijusį su nesąmoninga nauda (dažniausiai mazochistine), kurią jis esą gauna iš tokio santykio. Matysime, kad toks aiškinimas yra dalinis, nes kai kurie iš tokių sutuoktinių niekada anksčiau nei po to neturėjo polinkio save bausti. Be to, jis yra pavojingas, nes sustiprina partnerio kaltės jausmą ir anaiptol nepadeda jam rasti būdą, kaip išeiti iš tokios kaustančios situacijos.

Daug dažniau toks pakantumas randasi iš šeimyninės ištikimybės, kuri verčia pakartoti tai, ką patyrė vienas iš tėvų arba prisiimti atitaisytojo vaidmenį, kito žmogaus narciziškumui išpirkti, tartum misiją, kur reikia pasiaukoti.

Iškrypėliškas smurtas šeimose

Iškrypėliškas smurtas šeimose yra pragariškas mechanizmas, kurį sunku sustabdyti, nes paprastai jis perduodamas iš kartos į kartą. Čia kalbama apie psichologinį persekiojimą, kurio dažnai nepastebi aplinkiniai, tačiau kuris daro vis daugiau žalos.

Kartais smurtingas elgesys prisidengia auklėjimo kauke. Alice Miller, kalbėdama apie juodąją pedagogiką, atskleidė tradicinio auklėjimo blogybes, kai siekiama palaužti vaiko valią ir padaryti jį pasiduodantį bei klusnų. Vaikai negali reaguoti, nes „triuškinanti suaugusiųjų jėga ir autoritetas juos padaro nebylius ir netgi gali privesti prie sąmonės netekimo.“

Tarptautinėje vaiko teisių konvencijoje psichologiniu smurtu vaiko atžvilgiu laikoma:

Šis smurtas, kuris niekada nebūna nekenksmingas, gali būti netiesioginis ir pasiekti vaikus rikošetu ar lyg nuo kažko kito nutiškę purslai, arba gali tiesiogiai taikytis į vaiką, kurį siekia pašalinti.

Vertė Edita Janulevičiūtė

(B.d)