Ištisos kartos Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų jaunuolių tapatino save su Holdenu Kolfildu, žymiuoju Jerome‘o D. Salingerio (Džeromo D. Selindžerio) romano „Rugiuose prie bedugnės“ personažu. 2010 m. sausio 28 dieną, būdamas 91 metų, rašytojas mirė savo namuose, Naujajame Hempšyre.

Kai 1961 metais visame pasaulyje bestseleriu tapusio romano „Rugiuose prie bedugnės“ (Catcher In the Rye) autorius po ilgokos pertraukos išleido naują knygą „Franė ir Zujis“ (Franny and Zooey), sudarytą iš dviejų nedidelių, prieš tai „New Yorker“ žurnale publikuotų apsakymų, kvapą gniaužiančiu greičiu ji išsiveržė į populiariausių knygų sąrašų viršūnes.

Tačiau didesnę sensaciją sukėlė ne tiek knygos turinys, kiek Salingerio pranešimas, jog jis dirbąs ties ambicingu projektu, apsakymų apie šeimą pavarde Glasai serija, kurios kuklia įžanga ir turėtų tapti šios dvi apysakos. Paskelbęs apie būsimas publikacijas, Salingeris sykiu patikino, jog yra prirašęs „didelę krūvą medžiagos“, ties kuria turės padirbėti „dar gana ilgą laiką“. Kitais metais pasirodė dar trys trumpi tekstai. Nuo 1965-ųjų Salingeris daugiau neišspausdino nei vieno naujo teksto, ir kaip tik tai labiausiai lėmė jo legendą – įkūnijo autoriaus, parašiusio vos kelis kūrinius paradoksą.

Salingerio gerbėjų smalsumą vargiai gali patenkinti ir žinios iš jo biografijos. Sausi faktai mažai tepasako tiek apie jo rašymą, tiek apie pasitraukimą į tylą. Jo dukters Margaret ir buvusios draugės Joyce Maynard memuarai, piešiantys paranojiškos ir nepaprastai neurotiškos būtybės paveikslą, Salingerio gyvenimą ir kūrybą apgaubia dar didesne paslaptimi.

Įpykusių jaunuolių balsas

Jerome‘as D. Salingeris gimė 1919 metų sausio 1 dieną žydų prekybininko iš Lenkijos ir airių-škotų kilmės motinos šeimoje. Tai, kad jis baigė karo mokyklą, turinčią akivaizdžių panašumų su „Rugiuose prie bedugnės“ vaizduojamu internatu, bei kai kurie ankstesni jo pasisakymai interviu metu leidžia manyti, kad šis romanas turi autobiografinių bruožų. Pasirodžius pirmosioms publikacijoms, 1942 metais Salingeris buvo paimtas į kariuomenę. Kareivio patirtį jis vėliau panaudojo rašydamas kai kurias iš savo geriausių novelių. Pasibaigus karui jis tapo vienu populiariausių žurnalo „New Yorker“, kuriame vėliau išspausdino visus savo kūrinius, autorių.

Po beveik šešiasdešimties metų skaitydamas „Rugiuose prie bedugnės“, 1951-aisiais Salingerį per vieną naktį išgarsinusį romaną, vis dar lieki sukrėstas jo negailestingos kritikos ir spinduliuojančios neapykantos jėgos, nukreiptos į veidmainišką pasaulio šurmulį. Septyniolikmetis Holdenas Kolfildas, kuris išmestas iš internato keletą dienų vienišas klaidžioja po Niujorką, vis dar yra aktuali figūra.

Tačiau literatūros istorijai teks nubrėžti skirtį tarp šio kūrinio paveikumo ir jo vertės. Dualistinis įpykusio jaunuolio pasaulėvaizdis, to angry young man, kuris nori ne suprasti, o priimti sprendimus, besąlygiškai įtikina tik tuos, kurie priklauso tam pačiam gyvenimo tarpsniui. Neišvengiamas perspektyvos ribotumas yra šios knygos stiprybė ir sykiu silpnybė. Kad ir kaip būtų, sukurdamas Holdeno Kolfildo charakterį, Salingeris pasaulinei literatūrai padovanojo personažą, kurio nepajėgia nugludinti netgi patys „aptakiausi“ vertimai.

Pranašas ir išganytojas

Tuojau pat po „Rugiuose prie bedugnės“ pasirodymo Salingeris pasitraukė į erdvų žemės lopinėlį Kornišo mieste, Naujajame Hempšyre. Čia jis ėmėsi studijuoti indų mistiką ir jau kurį laiką iki savo galutinio pasitraukimo į tylą vengė pasirodymų viešumoje ir žurnalistų klausimų. Galų gale sąmoningai apsisprendė daugiau nebesipublikuoti.

Kai 1974 metais pradėjo kursuoti piratiniais keliais išspausdintos ankstyvosios jo novelės, pasipiktinęs autorius kreipėsi į „New York Times“ ir davė telefoninį interviu, kuriame pasakojo apie nuostabią ramybę: „Publikavimas yra siaubingas asmeninės erdvės pažeidimas. Man patinka rašyti. Man nepaprastai patinka rašyti. Tačiau aš rašau tik sau ir savo paties malonumui.“ Ar Salingeris iš tikrųjų savo stalčiuje turėjo opus magnum ir laikė jį paslėpęs nuo visuomenės, galima tik spėlioti.

Neatsitiktinai su Salingerio kaip autoriaus sugrįžimu siejami bemaž mesianistiniai lūkesčiai. Romanas „Rugiuose prie bedugnės“ daugelio, ypač jaunųjų skaitytojų ne kartą buvo apibūdintas kaip apreiškimas. Religinė šio kūrinio dimensija yra akivaizdi. Kolfildas nėra visų vertybių perkainotojas, jis veikiau yra puolęs angelas, ieškantis grynumo, kurio taip stinga realybei. Baimindamasis dėl savo jaunesniosios sesers Fibės Kolfildas pasiruošęs nuo visų sienų nutrinti visus užrašus su žodžiais Fuck you – vaikystė kaip nekaltumo simbolis išlieka svarbi visoje Salingerio kūryboje.

Apie nušvitimą ir išgelbėjimo paieškas Selindžeris atviriau prabilo rašydamas istorijas apie Glasų šeimą, antai kai Franės domėjimasis Rytų išmintimi tuštybės apsupty supriešinamas su santūriu koledžo pasaulio intelektualumu. Simoras, jau ankstyvojoje novelėje „Nuostabi diena bananžuvėms gaudyti“ iškylantis kaip psichiškai nesveikas savižudis, yra šviesulys, apie kurį audžiamos Glasų šeimos istorijos.

Jo gyvenimą Salingeris aprašo judėdamas praeities link: paskutiniame jo kūrinyje „Hepvortas 16, 1924“ pristatomas bemaž neįskaitomas septynmečio berniuko laiškas, kuris, užuot ką nors paaiškinęs, palieka tik dar daugiau mįslių. Simoras yra idiotas Dostojevskio prasme, tartum beprotis dėl Kristaus, ir įkūnija Badžiui ir kitiems jo broliams bei seserims tai, kuo Salingeris buvo daugeliui savo skaitytojų: pranašą ir išganytoją, rašymo meistriškumu prilygusį turbūt tik Hermannui Hessei. Selingerio tylėjimas, regis, tik patvirtino apie aukštesnę jo nušvitimo pakopą.

Senamadiškas rašytojas

Salingerio kuriami skirtingi Glasų šeimos brolių ir seserų charakteriai leidžia jam nuodugniai gilintis į įvairius gyvenimo modelius. Simorui (nuo angl. see more – matyti daugiau) Glasui pavyko pasiekti išmintį, tačiau gyvenimą jis baigia savižudybe – tai provokuojantis autoriaus sprendimas, kurį galima perprasti tik atsigręžiant į vaikystę. Visi Glasų vaikai, pasižymintys išskirtiniais gabumais, dalyvauja vienoje populiarioje amerikiečių televizijos laidoje, kuri, regis, lyg mitinis nuopuolis tampa atsakinga už vėlesnį jų susvetimėjimą su savimi.

Visa Salingerio kūryba yra persmelkta prieštaros tarp visuomenės reikalavimų ir asmeninio troškimo būti išgelbėtam. Medijas, ypač filmus ir televiziją, jis laikė žmogaus savasties išsibarstymo įsikūnijimu. Antai jau Holgenas kaltina savo brolį, kad šis, dirbdamas scenaristu Holivude, užsiima prostitucija. Savaime suprantama, kodėl Salingeris niekada nesutiko ekranizuoti savo kūrinių.

Nepaisant viso jo pasakojimui būdingo nuosaikaus pažangumo, Salingeris iš esmės yra senamadiškas rašytojas. Kadangi autorystė buvo jo paties pagrindinė egzistencinė problema, jis pritaikė sau postmodernią realizmo formą, žaidžiančią su metafikcija. Deja, (dar?) negalima įvertinti, kaip vystysis šis tik iš pirminių kontūrų atpažįstamas literatūrinis sumanymas. Belieka tikėtis, skaitytojui neteks amžiams likti prieš tylos sieną. Gali būti, kad Salingeris dar neištarė savo paskutinio žodžio.

Pagal Richard Kämmerling straipsnį, publikuotą „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, parengė Dangė Vitkienė