Santalka ragina Seimą įsteigti Ypatingojo prokuroro instituciją
Visuomeninė organizacija Piliečių Santalka kreipėsi šiandien atviru laišku į Seimo pirmininkę Ireną Degutienę bei Seimo narius ir paragino atskiru įstatymu įsteigti Lietuvoje Ypatingojo prokuroro instituciją. Santalkos teigimu, tokia institucija galėtų padėti atkurti pastaruoju metu pakirstą visuomenės pasitikėjimą teisingumo vykdymu.
Ypatingąjį prokurorą, remdamasis kai kurių demokratinių šalių praktika, skirtų Seimas laikinai išskirtinės svarbos bylai ištirti tuomet, kai bylos nagrinėjimas reikalauja itin didelio profesionalumo, nešališkumo ir patikimumo, o Generalinė prokuratūra dėl galimo interesų konflikto ar kitų aplinkybių tokio nešališkumo bei patikimumo negalėtų užtikrinti. Toks laikinas pareigūnas būtų skiriamas viešu balsavimu iš sąžiningumu ir kompetencija pasižymėjusių Lietuvos teisininkų. Jam Seimas apibrėžtam laikui suteiktų išskirtinius įgaliojimus. Ypatingajam prokurorui būtų sudarytos sąlygos iš Lietuvos teisėsaugos pareigūnų pasirinkti nepriklausomą tyrėjų komandą bei gauti tyrimui būtiną visų teisėsaugos ir specialiųjų institucijų pagalbą.
Santalka pastebi, kad teisingumo stoka vis daugiau piliečių priverčia nusivilti prieš du dešimtmečius atkurta Lietuvos valstybe. Prokuratūra, kuri privalo padėti teismui vykdyti teisingumą ir užtikrinti teisėtumą, šiuo metu atrodo esanti viena silpniausių teisėtvarkos grandžių. Jos veikla kelia vis didesnį piliečių rūpestį. Daug metų prokurorų vilkinamos ir iki šiol neištirtos Sausio 13-osios ir Medininkų žudynių, pulkininko Vytauto Pociūno žūties ir pomirtinio šmeižto, rezonansinės galimos politikų korupcijos, įmonių „juodųjų buhalterijų“ bylos jau senokai visuomenei liudijo esant itin rimtų prokuratūros darbo problemų.
Šias prokuratūros problemas, Santalkos teigimu, dar labiau apnuogino pernai Kaune įvykdyta dviguba žmogžudystė ir su ja susijusios galimos pedofilijos bylos tyrimo aplinkybės. Jas aiškinantis, Seimui ir visuomenei tapo žinoma, jog šalies Generalinė prokuratūra nepadarė nieko, kad apsaugotų prokurorų pagalbos prašiusius ir vėliau nužudytus asmenis. Jei šiandien žmogžudystėmis įtariamas Drąsius Kedys buvo pakrikusios psichikos asmuo ir nepagrįstai šmeižė aukštą Kauno teisėją Joną Furmanavičių, kodėl prokuratūra neiškėlė jam baudžiamosios bylos už pasibaisėtiną teisėjo šmeižtą, nesiėmė saugoti teisėjo ir kitų asmenų nuo jiems grasinusio žmogaus, bet net paliko Drąsiui Kedžiui jo turėtus šaunamuosius ginklus? Taip pat akivaizdu, jog prokuratūra nepadarė nieko, kad apsaugotų galimai prievartautą mergaitę ir ištirtų galimo prievartavimo bylą. Jei Drąsiaus Kedžio kaltinimai dėl jo dukrelės tvirkinimo ir prievartavimo turėjo bent mažiausią pagrindą, kodėl nebuvo imtasi visų tokiais atvejais taikomų ikiteisminio tyrimo priemonių? Kodėl šiurkščiai pažeisdami įstatymus prokurorai nurodė galimai prievartautą mergaitę, jos artimiesiems nežinant, uždaryti į vaikų psichiatrinę ligoninę? Kodėl toks neteisėtas prokurorų nurodymas buvo įvykdytas? Pagaliau, kodėl Generalinė prokuratūra pernai rašė netiesą Seimo komitetų pirmininkams, teigdama kad galimos pedofilijos byla tiriama sklandžiai? Į šiuos ir kitus svarbius klausimus, pasak Santalkos, Lietuvos visuomenei kol kas neįstengia atsakyti nei savo pareigas vis dar einantis generalinis prokuroras, nei jį paskyrę valstybės pareigūnai bei politikai.
Santalkos manymu, kuo greičiau įsteigęs Ypatingojo prokuroro instituciją, Seimas neatidėliodamas turėtų paskirti laikiną Ypatingąjį prokurorą galimos pedofilijos ir nuo jos neatskirtinos Kauno žudynių bylos ištyrimui. Juk Seimo tyrimas atskleidė, kad pati Generalinė prokuratūra yra prisidėjusi prie šios bylos vilkinimo ir žlugdymo.
Taip pat atskirų ypatingųjų prokurorų reikėtų kitoms Generalinėje prokuratūroje „nugrimzdusioms“ rezonansinėms byloms ištirti. Atskiras Ypatingasis prokuroras turėtų imtis Vytauto Pociūno žūties ir šmeižto bylos, nes Generalinė prokuratūra ir jos vadovai jau kelis kartus buvo nepagrįstai nutraukę šią bylą. Dar kitas Ypatingasis prokuroras privalėtų tirti ir seniai vilkinamą „Samanėlės“ „juodosios buhalterijos“ bylą, nes šiuo atveju įtariama padariusi nusikaltimą generalinio prokuroro sesuo, - teigia Piliečių Santalka.
Piliečių Santalkos vardu kreipimąsi į Seimą pasirašė Jonas Algirdas Kronkaitis, Justas Dvarionas, Vaiva Žukienė, Darius Kuolys, Marytė Kontrimaitė, Raimundas Pilka, Edgaras Adomaitis, Liutauras Ulevičius, Liudvikas Jakimavičius.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
TEIKIT IDĖJAS kaip keisti lietuvių mąstymą, o ne siūlykit kurti vis naujas institucijas, neva gerai dirbsiančias- nėra kolkas kas ten dirbtų.
Mes, II Respublikos atkūrimo liudininkai ir dalyviai, prisimindami 1918 vasario 16 d. įvykį ir jo iškiliausius žmones, tada pastačiusius mūsų tautai patį įspūdingiausią istorinį paminklą, su gilia pagarba pasitinkame didžiąją Nepriklausomybės šventę.
Tos taurios šventės fone labai nublanksta mūsų gyvenimo realybė, ypač ta, kuri susiformavo mūsų akyse po 1990 metų. Tiems žmonėms, kurie visą gyvenimą troško Nepriklausomos Lietuvos ir visomis galiomis prisidėjo prie jos atgavimo, nėra ir negali būti skaudesnio dalyko už neišvengiamą būtinybę pripažinti ir šiandien viešai paskelbti: šitas paskutinis mūsų projektas nepavyko.
Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo šventės proga pagerbdami savo didžiąsias istorines asmenybes ir išsivadavimo aukas, neketiname ieškoti kaltininkų. Kalti esame visi, jog taip atsitiko. Vieni dėl to, kad aklai palaikėme laisvąją rinką ir jos senovinį principą laissez faire, laissez passer (leiskite veikti, leiskite eiti), pavertusį valstybę vien tik stambiausių verslo grupių aptarnavimo instrumentu, pasidavėme agresyviai konkurencijai, turtų kaupimo goduliui, daiktų vartojimo azartui, bridimui į begalines skolas, absurdiškiems tarpusavio konfliktams. Antri lengvai pasitikėjome apsišaukėliais ir demogogais, nekritiškai balsavome už tuos, kurie skelbėsi žinovais, patriotais, demokratais ir laisvės gynėjais ar rėmėme pareigūnus, kurie galvojo tik apie save ir savo artimųjų ratą. Treti menkai tepadėjome visuomenei susigaudyti ir įvertinti, kas ko vertas, ir nebuvome pakankamai reiklūs tiems, kurie grobė, sukčiavo arba per galvas brovėsi prie valstybės vairo ir jos gėrybių. Ketvirti greitai pajutome savo bejėgiškumą, susitaikėme su tuo, kas vyksta ir net raginome vieni kitus geriau nesikišti į supainiotus ir nuolat painiojamus valstybės reikalus, užsiimti tik savo darbais ir t.t. Glaustai tariant, savo skirtingomis, bet savaip konformistiškomis gyvenimo nuostatomis sukūrėme terpę, labai palankią „stipriojo teisės“ įsitvirtinimui, stambiojo kapitalo suaugimui su valstybės aparatu, ir padėjusią rastis tam, kas dabar vadinama oligarchiniu valstybės valdymu.
Tokio valdymo sukelta krizė ir jos įveikimo „metodai“ duoda ženklą, kad mes galų gale įsakmiai paskelbtume: valdžia turi būti atskirta nuo verslo grupių, o jos atitrūkimas nuo Tautos turi būti sustabdytas. Grupinių interesų diktatą būtina apriboti bendraisiaiais Tautos, valstybės, visuomenės, vadinasi, ir ateinančių kartų išgyvenimo interesais. Nevalia gėdingai dangstytis, kad su panašiomis problemomis susiduria visas civilizuotas pasaulis. Pirmiausia ne visas pasaulis apimtas krizės ir tos krizės laipsniai bei formos labai skirtingos. Be to, mes turime savarankišką valstybę, todėl negalima suprasti, kodėl tos valstybės valdžia, įskaitant ir žiniasklaidą, nesiėmė savarankiškos subalansuotos ūkio politikos, bet vergiškai sekė „stipriojo teisę“ įtvirtinančią „laisvosios rinkos“ politiką, kad giliau įgrimztume beveik už visą civilizuotą Europą. Didžiausia bėda ne ta, kad ji klydo, bet kad imitavo gerai žinančią, ką daryti, rimtai nesikonsultavo, nesiklausė protingų patarimų ir už savo klaidas, užsispyrimą bei savanaudiškumą dabar sąskaitas pateikia tiems, kurie mažiausiai yra nusidėję – tos politikos kritikams, vaikams, pensininkams, darbininkams, gydytojams, mokytojams ir apskritai visiems skurstantiems žmonėms. Ką privalome padaryti?
Pirma, įgyvendinti pagrindinį Lietuvos Respublikos konstitucijos reikalavimą: Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.
Antra, sustabdyti partijų moralinio ir politinio degradavimo procesą, pirmiausia panaikinti papirkinėjimais grindžiamą rinkimų sistemą ir ryžtingai įdiegti dalyvaujamosios demokratijos principus, suteikiančius galimybę tiesiogiai įgyvendinti Tautos suverenią galią.
Trečia, pasiekti, kad svarbiausi valdžios institucijų sprendimai būtų pagrįsti ne jos “kišeninių” tarybų ar savo rato “ekspertų” patarimais, o nešališkai sudarytų mokslo tiriamųjų grupių nešališkomis rekomendacijomis, patikrintomis jų laisvais debatais.
Ketvirta, sukurti sąžiningą ir efektyvią viešojo intereso apsaugos ir antimonopolinių įstatymų vykdymo kontrolės sistemą.
Penkta, sukurti privalomą Konstitucinio teismo sprendimų įgyvendinimo ir atsakomybės už tą įgyvendinimą tvarką.
Šešta, vietoj politinių grupuočių interesais vykdomų savivaldos imitacijų turi būti sukurta reali pačių piliečių savivalda.
Septinta, uždara teisinės valdžios kasta turi būti paversta sąžiningai teingumą vykdančia ir tuo valstybei tarnaujančia sistema, kontroliuojama ir prižiūrima visuomenės. Seniai yra pribrendęs laikas sukurti prisiekusiųjų teisėjų institutą.
Aštunta, paremti visuomenės ir Seimo narių grupes, reikalaujančias sukurti dekomercializuotą visuomeninį radijo ir televizijos kanalą, kuris būtų prieinamas ne tik rutininės politikos diegimui, bet ir tiems kūrybiškiems žmonėms, kurie seniai siūlo visuomenės gyvenimui ir tautos išlikimui alternatyvių sprendimų ir įgyvendintų Nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo reikalavimus.
Tikimės, kad visi atsakingi, pilietiški, t.y. bendras mūsų visuomenės išgyvenimo galimybes suvokiantys ir laisvai mąstantys, žmonės supras šių siūlymų svarbą jų pačių likimui, parems juos ir visais jiems įmanomais būdais prisidės prie to, kad jie neatidėliojant būtų pradėti įgyvendinti.
Regimantas Adomatis, kino ir teatro aktorius
Vytautas Bakas, Pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas
Elona Balčiūnaitė, Stokholmo universiteto studentė
Prof. Rimantas Benetis, kardiochirurgas
Vytautas Bubnys, rašytojas
Kęstutis Čilinskas, teisininkas
Juozas Ivanauskas, žurnalistas
Doc.dr. Jonas Jasaitis, JDJ Savivaldos komiteto pirmininikas
Česlovas Jezerskas, atsargos brigados generolas
Dr. Gina Kavaliūnaitė, filologė, mokslo darbuotoja
Akademikas Antanas Kudzys
Doc. Aušra Maldeikienė, ekonomistė
Edita Milaševičiūtė, rašytoja
Prof. Gediminas Merkys, KTU Katedros vedėjas
Rasa Pangonienė, žurnalistė
Prof. Gediminas Petrauskas, energetikos ekspertas
Prof. Saulius Sondeckis, dirigentas, tarptautinių žiuri narys
Dr. Krescencijus Stoškus, Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininkas
kurie gi teisininkai yra sąžiningi ir laikosi įstatymų.? neturėjo kur to išmokti, nei iš tėvų , nei iš visuomenės...nei universitetuose...
paklauskit prokuroro Kiursino jis atsakys i visus klausimus;"tokia pasirinkta tyrimo taktika". i bet kokius klausimus tas pats atsakymas,ka jums tai primena,man tai ,aisku nenora dirbti ,arba sabotaza, arba debilizma.
Kodėl mūsų Vyriausybės nariai taip vagia? Nes jie yra vienadieniai. Kovodami su nedarbu, jie taiko tik vieną, labai paprastą metodą: uždaryti Sodrą, darbo biržas, ligonines, universitetus, kolegijas, mokyklas, išvaikyti saugumą, gaisrininkus ir policininkus.Jie supranta, kad tai yra kenkimas ir apgavystė.Vienintelė išeitis jiems - spėti prisirankioti daugiau pinigų, kol jie dar valdžioje.
Geriau jau būtų Prisiekusiųjų teismas, kaip instancija iki AT, į kurią galėtų patekti ieškiniai priežiūros tvarka. Jei prisiekusieji pataisytų prof.teisėjo priimtą nuosprendį ir tai patvirtintų reikiamais atvejais (skundo atveju) Aukščiausiasis teismas, tai tokį teisėją reikėtų bausti arba net atleisti. Dabar gi šita grandinė prokurorai - teismai veikia išvien ir objektyvumo tikėtis praktiškai yra neįmanoma, o teisėjai gali rašyti sprendimuose ką tik nori - jiems bijoti nėra ko.
Tarp eilučių pažvelgus atrodo, kad į čią instituciją tiktų Stoma arba Venckienė... Kad prokuratūra blogai dirba turi būti įrodyta, o ne politikuojama.