Lengva piktintis jaunais žmonėmis, ypač kai nenori ar bijai iš tikrųjų labiau pažinti nors vieną iš jų. Lygiai taip pat lengva „nurašyti“ visus „senius“, tarsi jie būtų laike pasiklydę dinozaurai, visiškai nesiorientuojantys šiuolaikiniame gyvenime ir vien tik moralizuojantys. Nuo šiol „Artuma“ bandys kaskart priimti ir jaunimo iššūkį – atsivers jaunatviškoms paieškoms, diskusijoms, liudijimams. Jaunuoliai čia ras bendraminčių, o vyresnieji galės geriau pažinti, kuo gyvena, su kokiais rūpesčiais, klausimais susiduria ir kuo džiaugiasi jaunuomenė.

Kaip pirmąjį bandymą siūlome dviejų vaikinų istorijas, kuriose – narkotikai, priklausomybė, mėginimai išsilaisvinti, blaivus gyvenimas ir Dievo artumas net didžiausioje neviltyje. Šie liudijimai pirmą kartą nuskambėjo „Marijos radijo“ jaunimo laidoje „Iššūkis“.

Nekenčiau savęs...

Sveiki, aš Paulius. Esu priklausomas nuo narkotikų. Jų nevartoju metus. Dalyvauju projekte „Mano guru“. Turiu naujų draugų, užsiėmimą, darbą, nesijaučiu atskirtas. Padeda psichologai, savo rūpesčiais galiu pasidalyti ir su kitais priklausomaisiais. Jaučiu palaikymą.

Mano problemos pradžia – noras išbandyti viską. Niekada nevertinau gyvenimo. Nekenčiau savęs. Pirmą kartą pabandžius narkotikų apėmė jausmas, kad aš juos kontroliuoju, kad nėra taip baisu, kaip visi gąsdina. Narkotikų paragavau būdamas dvylikos. Pradėjau su draugais, su kuriais leisdavom laiką nuo vaikystės.

Nuo narkotikų stojanti širdis

Ilgainiui jaučiau vis didesnį prieraišumą narkotikams, dariausi vergas. Neberūpėjo, kur ir kaip vartoti, svarbu vartoti. Narkotikai suteikdavo užsimiršimą – pasaulis gyvena, o aš į jį žiūriu kaip į televizijos filmą. Nejutau baimės, gyvenau iliuzijoje. Baigęs mokyklą įstojau mokytis, bet nieko iš to neišėjo.

Kilo rimtų sveikatos problemų. Nuo narkotikų vartojimo stodavo širdis. Atsibusdavau reanimacijoje. Tai nuolatos kartodavosi. Buvo tokių dienų, kai atrodė – baigta, visiškas dugnas, nebegaliu atsikelti iš lovos, netgi nueiti ir įsipilti vandens. Turėjau draugų, kurie mane ragino mesti ir vis primindavo: atsipeikėk, nebėra kur toliau eiti.

Suvaržytas Dievo?

Nuo vaikystės turėjau tikėjimo pradmenis. Bet tikros patirties, kad Dievas yra šalia, kad Jis padeda, nebuvo. Ne sykį esu gydęsis ir pirmą kartą patekau į religinę bendruomenę Latvijoje. Baigiau vienus metus trukusią reabilitacijos programą protestantiškoje bendruomenėje. Maniau, kad jau esu pažinęs Dievą. Žinojau viską – Dievo žodį, smulkmenas, bet viduje to neišgyvenau. Tai mane privedė prie atkryčio – vėl ėmiau vartoti. Jaučiausi suvaržytas, tikėjime nejutau laisvės. Dievą įsivaizdavau kaip taisyklių, ko negaliu daryti, rinkinį. Man tai buvo per sunku. Pradėjau save graužti dėl kiekvienos smulkmenos, dėl kiekvienos nuodėmės. Atkritęs vartojau dar daugiau negu anksčiau. Tada, sunkiausiomis akimirkomis, iš tiesų jusdavau Dievo artumą.

Stebuklas

Atsimenu, grįžau iš darbo troleibusu ir buvau savaitę nemiegojęs. Kai troleibusas privažiavo stotelę, kur man reikėjo išlipti, negalėjau atsistoti. Pajutau, kad svaigsta galva ir jei atsistosiu – atmes (man kartodavosi epilepsijos priepuoliai). Tada pagalvojau: „Dieve, padėk. Nejaugi iš truliko mane tiesiog išmes besikratantį?“ Jutau visišką bejėgiškumą. Prašymas buvo labai nuoširdus, kaip pasidavimas, pripažinimas, kad esu bejėgis – daryk, Dieve, su manim, ką gali, nes aš nieko negaliu, net atsistot nuo sėdynės; padėk man, ir aš padarysiu viską iš savo pusės, kad tik negrįžčiau prie narkotikų. Tada staiga, vos ištaręs tuos žodžius, pasijutau labai lengvai. Priepuolio nebuvo. Mintyse dėkojau Dievui ir verkiau. Supratau, kad tai stebuklas. Norėjosi tai išrėkti, pasakyti visiems.

Ir ką aš padariau? Ogi po valandos vėl „įsišoviau“... Vėl pavartojau ir supratau savo bejėgiškumą. Tą žiaurią tikrovę, kad liautis vartoti ne taip lengva. Dievas padarė stebuklą, tu išlipai, atsistojai ir eini švarus. Bet reikia pačiam stengtis. O sykiu – be pagalbos, vienas, nieko nepadarysi.

Dievo artumą jutau per kančią – tarsi pats save baudžiu ir jaučiu, kaip Dievas bando mane gelbėti, beldžiasi į mano duris ir sako: „Atsigauk, Pauliau. Aš čia. Tau tereikia sutikti su mano pagalba.“

Paplito heroinas. Pabandžiau

Esu Kristianas, taip pat turiu priklausomybę nuo narkotikų. Nevartoju 19 mėnesių. Kaip ir Paulius, dabar džiaugiuosi gyvenimu. Nuo sausio ketinu dalyvauti projekte „Mano guru“. Manoji istorija panaši. Turėjau draugų, visi jie buvo vyresni už mane. Vienu metu tarp jų paplito heroinas. Pabandžiau. Tada mokiausi 11 klasėje.

Išgyvenau ilgą procesą, kol sąmoningai supratau, kad nebegaliu vartoti ir nebenoriu. Vartodamas spėjau prarasti viską – tėvus, draugus, save patį. Pavirtau į nieką. Retkarčiais, kai prasiblaivydavau, galvodavau – kaip norėčiau nevartoti, bet greitai vėl imdavo suktis mintis, kur gauti narkotikų, nes žinodavau, kad tuoj vėl bus bloga.

Į bažnyčią – dėl močiutės

Vaikystėje eidavau į bažnyčią, nes vesdavosi močiutė. O ko ten eidavau, pats nežinodavau. Pažiūrėti į senelį, kuris sėdi debesyse? Vaikiškas supratimas.

Vartojęs penkerius metus patekau į reabilitaciją, paremtą religija. Ten sužinojau, kad yra Dievas, kad Jis gyvas ir visada su manim. Tai buvo Dievo pažinimo pradžia. Bet nebaigiau reabilitacijos, vėl atkritau. Net vartodamas užeidavau į bažnyčias, ir būdavo akimirkų, kai atvirai, nuoširdžiai melsdavausi: Dieve, padėk.

Neturėjau kur gyventi, viską praradau, pačiam buvo baisu, į ką virstu. Nieko man neliko svarbaus, galėjau drąsiai apvogti motiną, tėvą, sesę. Be jokio gailesčio.

Išgelbėjo... kalėjimas

Nesilioviau prašyti Dievo pagalbos. Baigėsi tuo, kad patekau į kalėjimą. Dabar už tai dėkoju Dievui, nes taip Jis mane sustabdė. Tikiu, kad jei to nebūtų atsitikę, dabar su jumis nebendraučiau. Dauguma vartojančių mano draugų jau mirę arba jiems yra nupjautos galūnės.

Išėjęs iš kalėjimo išsyk vykau gydytis. Dabar kasdien tikrai, fiziškai jaučiu Dievo veikimą. Ateinu retkarčiais ir sakau: „Dieve, netikiu į Tave, nes nematau. Man, kaip tam Tomui, reikia paliesti tavo žaizdas.“ Ir gaunu realius patvirtinimus. Per žmones, per įvykius. Kartą nutiko, kad neturėjau batų. Pasiskundžiau Dievui, ir po savaitės gaunu tris poras! Gal vaikiškas pavyzdys, bet man jis įrodo Dievo meilę.

„Mano guru“: mitai griūva

Ar žinote sostinėje, Vilniaus gatvėje įsikūrusį salotų barą „Mano guru“? Tai vieta, kur virėjais ir padavėjais dirba nuo priklausomybės besigydantys žmonės. Salotų baras – tai didesnio projekto dalis. Projektas skirtas žmonėms, turintiems priklausomybę nuo narkotikų arba alkoholio. Dalyvauti jame gali tie, kurie nebevartoja, jau yra baigę reabilitacijos programas ir nori iš naujo surasti savo vietą visuomenėje, įgyti darbo patirties ar prisiminti darbinius įgūdžius, prarastus dėl svaigalų vartojimo. Žmonės dirba, taip pat mokosi profesijos. Projekto dalyviams, daugiausia jauniems vyrams, neturintiems kur gyventi Vilniuje, yra išnuomotas butas. Ten jie įsikuria, vyksta susitikimai, pasidalijimai, skaitomas Dievo žodis. Projekte žmogus dalyvauja pusę metų.

Janina, projekto „Mano guru“ socialinė darbuotoja, sako:

Priklausomi žmonės turi pranokti save. Jiems reikia naujos patirties, nes viskas, ką jie žino, – tai vartojimas. Pats baisiausias dalykas pasaulyje yra žmonių abejingumas. Problema prasideda ankstyvoje vaikystėje – nuo santykių su tėvais, draugais, mokykloje. Yra daug prevencijos programų, bet jos neveikia. Paradoksalu, tačiau ir artimieji nieko negali padaryti, jei pats vartojantysis nenori. Gali tik melstis ir prašyti Dievą stebuklo. Pirmiausia žmogus pats turi keisti savo gyvenimą.

Žinutė: Patarkit, kaip „nušokti nuo adatos“.

Paulius: Pirmiausia priimk visą teikiamą pagalbą. Nesvarbu, ar tiki, ar netiki, jog tau pavyks. Aš irgi netikėjau, kad kada nors išlįsiu iš to. Tas laikas, kai dalyvauji reabilitacijos programoje, yra lemiamas. Pradedi suvokti, kad gali gyventi blaiviai. Atgyja svajonės, norai, visa atrodo pasiekiama, realu. Nebesijauti esąs visiškas mėšlas.