Niekas žmogaus neišmoko nei gyventi, nei senti. Mokyklos suole įsiminiau Donelaičio įrašą apie patį save: „Aš garbingai nešioju žilus plaukus ir galiu nieko nesigėdyti“. Garbingai pasenti – štai ko norėčiau.

Žinau, kad tai nėra paprasta, nesu tikra, ar tam užtenka vien pastangų, ar orumas, kuris senstant neišgaruotų, turi būti įgimtas. Suprantu, kad svajoju kaip tik todėl, jog įgimtų duomenų oriai senti nelabai turiu – jau dabar esu bambeklė. Kartą diskusijoje klausėmės garb

aus mokslininko, besiskundžiančio, kad dabar jauni kolegos tyrinėja ne tai, ką reikėtų. Ir man nušvito protas: bet kodėl jis pats netyrė tos temos, dėl kurios priekaištauja mums?

Tema buvo apie žilą senovę, sovietmečio ideologams neturėjo labai užkliūti. Ar jį tiesiog graužia sąžinė dėl to, ko nenuveikė? Tikriausiai. Šiaip ar taip, besiklausydamos su kolege pasižadėjom: jeigu būsim gyvos ir matysim, jog kita iš mūsų ropščiasi į sceną burbėti, kad žmonija nusuko klystkeliu, tikros draugės prievolė bus spirti tai besiropščiančiai į koją, kad ši nebegalėtų užsikaparnojusi nusišnekėti ir apsijuokti.

Pasaulis nėra ir nebus tobulas, ir tikrai nebus toks, kokio norėčiau, bet kiti nekalti, jeigu per gyvenimą bent nepamėginau jo pakeisti. Ir išvis: nereikia leisti apsijuokti pagyvenusiai moteriai. Senstančių moterų mūsų kultūra bijo, todėl jos bijo senti, ir ne tik dabar, kai jaunystės ir „grožio kultas“ yra prislėgęs moterų smegenis. Nors nužudytų raganų statistika labai įvairiuose šaltiniuose labai įvairuoja, kalbame apie milijonus, iš kurių didelė dalis – pagyvenusios moterys.  

O kaip senstantys vyrai? Tokių mūsų kultūroje lyg ir nėra. Anekdotai apie klimakterinius vyrus nepasakojami, juoba, kaip čia pasakius, apie poklimakterinius, bet kažkodėl farmacininkai išrado ir labai neblogai lobsta iš viagros. Anekdotai apie vyrišką draugystę taip pat nepasakojami, tik apie moterišką, bet atrodo, kad draugo, kuris patartų kartais patylėti, senstantys lietuviai dažnai neturi. Bent jau vadinantys save filosofais. Vienas skelbia pasaulio pabaigą, nes literatūroje esą įsigalėjusios bobelės ir siūlo mergaitėms mezgimo vadovėlius, kitas praneša, kad   „migruojančios moterys iš užsienių parsiveža savo pavardes ir kiša čia kaip normalias“. Čia reikia suprasti, kad lietuvių pavardės „normalios“, o štai kokių ispanų ar britų – jau ne.  

Žinau, kas yra žiniasklaida. Kad pakliūtum į pirmuosius puslapius, turi arba ką pavogti, ar nužudyti, o jeigu to tavo principai neleidžia – belieka nusišnekėti. Taip daugelis iš apyvartos išėjusių veikėjų ir daro. Bet keisčiausia, kad nusišnekėjimui pasirenka tokią temą kaip moterys, jų vieta pasaulyje, jų teisę rinktis (pavyzdžiui, pavardę). Kaip filosofams, baisiai jau menka tema. O jeigu rimtai, tai nežinia,   kas moterims siūloma daryti: pasilikti mergautines pavardes, pasikeisti jas nerodančiomis santuokinės padėties, o gal tiesiog netekėti?

Vis dėlto ne. Toms nedorėlėms „migruojančioms moterims“ (čia galime įžvelgti poetišką palyginimą su paukščiais) iš tiesų yra siūloma netekėti už užsieniečių ar bent jau, jeigu išdavė savo gentį (kurią sudaro tik 100 proc. grynakraujai lietuviai, nesumišę net su latviais) ir ištekėjo, nebepretenduoti į lietuviškus dokumentus, kad lietuvių politikams, kalbininkams ir valdininkams nereikėtų ginčytis, ar jos turi teisę savo santuokinę pavardę rašyti taip, kaip ji rašoma užsienyje.

Atsimenu dar iš Luizos Rinau dalybų: didelė brolių lietuvių dalis plūdo motiną, kurių galų ji su tuo vokiečiu susidėjo. Tarytum kietakakčių lietuvių tėvelių nebūtų. Man atrodo, kad čia prasimuša dar vienas jausmas, apie kurį nekalbame: pralaimėjusių vyrų neviltis ir pavydas. Didelė dalis mūsų nesimpatijų kitataučiams, net rasizmo, kyla iš pasipiktinimo, kad geltonplaukės birutėlės dairosi verčiau į „pakius“, arabus, „juodžius“, jeigu jau neranda baltojo amerikono ar brito, o ne lietuvio. Dalis tų nuotakų laimingai gyvena, dalis – ne (jų istorijas ir sužinome iš žiniasklaidos, todėl atrodo, kad tokų atvejų itin daug). Bet kodėl nekalbame apie priežastis? Čia neskatinu stereotipinių pareiškimų, kad visi lietuvių vyrai – Vingių Jonai, o mūsų moterys – materialistės, ieškančios storesnės piniginės.

Tačiau tikrai esama tam tikrų savybių, dėl kurių lietuvių vyrai pralaimi. Akis badantis patriarchalizmas, įsitikinimas, kad vyrai gali ir turi parodyti moterims, kas yra „normalu“ (įskaitant pavardes), manau, yra tarp tų savybių. Kaip tik dėl to nepalyginti rečiau pasitaiko porų, kad vakarietės ryžtųsi gyventi su lietuviais. Vidutinis lietuvis vyriokas tiesiog dar ir šiandien nėra pasirengęs susitikti su emancipuota moterimi.

Bet Vakaruose žinomas ir kitas reiškinys: tie, kas nori nuolankios žmonos, ją užsisako pagal katalogą iš Tailando ar Rusijos. Vidutinis lietuvis kol kas neuždirba tiek, kad galėtų tą nemokamą tarnaitę, dažnai nemokančią jokios kalbos be gimtosios, atsisiuntęs išlaikyti. Tačiau neabejoju, kad taip bus. Jos, apie savarankiškumą nesvajojančios, taps –ienėmis, taigi turės „normalias“ pavardes, o vyrų elgesys taip pat atrodys „normalus“, jeigu dar gyvensime visuomenėje, kur normalumo kriterijus formuluoja tik viena lytis.  

Komentaras skaitytas Lietuvos radijo laidoje „Mes moterys“.