Naujausi „YouGov“ paskelbti visuomenės apklausos duomenys rodo didžiulį visuomenės palaikymą pagalbos nusižudyti legalizavimui Jungtinėje Karalystėje. Tai nė kiek nestebina.

 Panašiai Britanijos visuomenė nusiteikusi ir dėl mirties bausmės sugrąžinimo. Apklausa rodo, kad daugiau nei 80 procentų respondentų pritaria pagalbai nusižudyti arba eutanazijai. Pernai lapkritį Ketvirtojo kanalo apklausa parodė, kad maždaug 70 procentų mūsų pritaria tam, kad būtų grąžintos kartuvės.

 Tačiau įstatymo pataisas, kuriomis siekiama mirties bausmės sugrąžinimo, Parlamentas nuolat atmeta. Ir tai nėra demokratijos pažeidimas, kaip kam nors galėtų pasirodyti. Valstybė nėra valdoma begaline referendumų sistema, kuri nuolat stebėtų žmonių valią ir ją kas savaitę tenkintų. Esame parlamentinė demokratija ir savo išrinktiesiems atstovams suteikiame įgaliojimus valdyti mūsų vardu. Kai jie mums įgrįsta, išrenkame kitus. Arba kandidatuojame patys.

 Jokiai kartuvių sugrąžinimą palaikančiai lobistinei grupei šiuo klausimu dar nepavyko sutelkti pakankamos parlamentinės paramos. Tai nepavyko ir eutanazijos šalininkams. Pernai liepą lordo Falconerio pataisos, kuriomis siekta įteisinti pagalbą savižudybei, buvo atmestos Lordų Rūmuose. Dar mažiau paramos toks įstatymo pakeitimas sulauktų Bendruomenių Rūmuose.

 Deja, šiuo metu veikiantis įstatymas dėl pagalbos nusižudyti, suformuluotas Savižudybės aktu 1961 ir už tokią veiką numatantis įkalinimą iki keturiolikos metų, yra menkinamas ir ardomas grupuotės suinteresuotų teisininkų, kurie, nepajėgę prasimušti deramais Parlamento įstatymų leidybos kanalais, dabar mėgina tai įgyvendinti aplinkiniai keliais.

 Aukščiausiasis apeliacinis teismas (the Law Lords) savo paskutiniu aktu iki jį paleidžiant ir pakeičiant Aukščiausiuoju teismu, kuris nebėra sudėtinė Parlamento dalis, pritarė išsėtine skleroze sergančios Debbie Purdie prašymui, kad jos partneriui būtų paaiškinta, kokiomis aplinkybėmis jam negrės teisminis persekiojimas už pagalbą jai numirti. Šitokiu būdu teismas įpareigojo Vyriausiąjį prokurorą, karališkąjį patarėją Keirą Starmerį „išaiškinti“, kada galima padėti nusižudyti. Tikimasi, kad tokias gaires jis pateiks jau šį mėnesį.

 Kad ir kaip eutanazijos lobistai mėgintų nuneigti, tai reiškia, kad šiuo metu veikiantis įstatymas, ėmus jį taikyti atsižvelgiant į teisėjų diskretiškumą ir gailestingumą, faktiškai bus pakeistas atmintine, kuri giminaičiams paaiškins, kaip jie nerizikuodami galėtų padėti senelei išeiti iš šio pasaulio.

 Be abejo, dauguma minėtosios apklausos respondentų tam pritartų. Tai atrodo protinga ir, dar svarbiau, aiškiai atspindi Britanijos žmonių valią. Tačiau šitaip apeinama Parlamento valia.

 Tai taip pat sukuria labai pavojingą precedentą advokatams, kurie suinteresuoti kitokiu rezultatu nei tas, kurį numato parlamento sprendimai.

 Kai praeitą savaitę Kay Gilderdale buvo išteisinta dėl pasikėsinimo nužudyti savo dukrą, kuri ilgą laiką sirgo baisia sekinančio mialginio encefalomielito forma, teisėjas pareikalavo paaiškinti, kodėl jai apskritai buvo pareikštas toks kaltinimas, kai ponia Gilderdale buvo prisipažinta kalta dėl pagalbos nusižudyti.

 Kai kuriuose aukštesniųjų teisininkų sluoksniuose įtariama, kad byla buvusi specialiai supainiota; dėl to ir išteisinimas dėl pasikėsinimo nužudyti, o ne griežtas nuosprendis dėl pagalbos nusižudant. Ann Widdecombe ir kiti parlamento nariai jau pareikalavo, kad Vyriausiasis prokuroras paaiškintų savo motyvus.

 Savo politikus renkame tam, kad priimdami sprendimus jie įsiklausytų į ekspertų paaiškinimus ir atsižvelgtų į platesnius faktorius, nei žmonių valia tokiais specifiniais klausimais kaip mirties bausmė ir pagalba nusižudyti. Pastaruoju atveju beveik visa medikų bendruomenė pasisako prieš siūlymus įteisinti pagalbą nusižudyti, savo nuostatą išsakydama per profesines sąjungas bei tokias profesines organizacijas kaip Britanijos medikų asociacija (BMA), Bendroji medikų taryba (GMC) ir Karališkoji gydytojų kolegija.

 Gydytojų pasipriešinimas grindžiamas tuo, kad mirties įgyvendinimas neturėtų tapti klinikine praktika. Pasak jų, vienas dalykas, kai paciento būklė vertinama sveikatos draudimo ar tinkamumo kelionei tikslais, o visai kas kita, netgi profesinės pareigos kompromitavimas, kai sveikatos būklės įvertinimu siekiama pateisinti gyvybės nutraukimą.

 Iš dalies kaip tik todėl paprasta visuomenės nuomonės dauguma, kuriai gydytojo skirta mirtina vaistų dozė atrodo esanti logiška vartotojo pasirinkimo dalis, negali būti vienintelis ar netgi esminis kriterijus, keičiant įstatymą dėl gyvybės ir mirties. Rizikuojama pernelyg daug kuo. Ir ne vien kalbant apie sergančius ir mirštančius bei tuos, kurie jais rūpinasi, bet apie mus visus. 

  „The Daily Telegraph“, 2010 02 01,  vertė Kęstutis Pulokas