Ar nevertėtų prokurorams iškelti bylos Maironiui? Prieš devyniasdešimt metų poetas viešai pasityčiojo iš Lietuvos himno ir rašė: „Lietuva – didvyrių žemė“/ Mūsų giedama seniai;/ Bet iš tos didybės semia/ Savo naudą tik velniai. O gal vertėtų pasikviesti apklausai tuos, kurie 1991 metų sausio 13-ąją pažeidė susirinkimų tvarką prie Vilniaus televizijos bokšto ir Parlamento?

Maironio ir Sausio 13-osios bylas būtų galima sujungti su šią savaitę Kaune prie prokuratūros pedofiliją ir jos gynėjus smerkusiųjų veiksmų tyrimu – skelbiama, kad bus baudžiami protesto dalyviai, kurie be leidimo surengė akciją ir perfrazavo tautinę giesmę. Lietuvos laisvės kelias prasidėjo nuo mitingų dalyvių bauginimų.

Drąsius Kedys, kurio tikriausiai niekas nepavadins angelu, pats to nenorėdamas šiandienos Lietuvai atskleidė bent tris svarbius dalykus. Pirma jis privertė naujai pažvelgti į smurtą ir mažojo žmogaus teisę apginti save ir savo vaikus.

Pedofilija, efebofilija, partenofilija... Žodynuose galime rasti daugybę fantaziją pranokstančių ištvirkimo rūšių, kurias sieja išnaudojamo asmens bejėgiškumas ir savo lytinį potraukį tenkinančio panieka aukai. Kol į kitą žmogų žvelgsime kaip į daiktą, kurį galima parduoti ar nupirkti, tol bet koks bandymas kovoti su mažylių prievartavimu bus pasmerktas nesėkmei.

Galime teisintis – pedofilija žinoma nuo Antikos, visais laikais ir visur atsirasdavo niekšų, ką padarysi, susitaikykim su likimu... Jeigu dabar visuomenės sąmonėje neįvyks lūžis, jeigu nesuprasime, kad tik visuotinė nepakanta gali sustabdyti „galingų dėdžių žaidimus“, pedofilija taps kasdieniu reiškiniu, nuo kurio bus galima atsipirkti bauda, panašiai kaip automobiliu viršijus greitį.

Antra, ką mums priminė jaunas vyras iš Pakaunės, tai paslapties jėga. Buvusiuose KGB archyvuose nugrimzdusios ir bet kada viešumon galinčios iškilti paslaptys ar slaptose orgijose padaryti įrašai suvienija žmones kovai ne vardan visuomenės intereso. Ar valstybė, tapusi grupės įkaite, turi teisę vadintis demokratiška?

Trečia, ką padarė D. Kedys, – jis suskaldė Lietuvą į tylinčią, kalbančią ir veikiančią. Tylinti dažniausiai būna dauguma. Norisi tikėti, kad ta dauguma viską supranta, užjaučia, dūsauja ir bijo. Bet mums visiems kada nors iškils klausimas – o ką tu darei, kai tavo akyse užmušė žmogų?

Garsiai kalbanti visuomenės dalis visada yra mažesnė, o ją vis dar bandoma tildyti ir bauginti. Kaip tuos, kurie drauge su savo vaikais dėjo pliušinius žaislus prie prokuratūros durų...

Veikiančiųjų Lietuvoje tikrai nedaug. Ir jie tai daro tyliai. Todėl ir supranti, kodėl vaikų seksualiniu prievartavimu įtariamas Utenos rajono gyventojas A. M. suimamas trims mėnesiams, o tuo pačiu nusikaltimu įtartam kauniečiui A. Ū. skiriama ypatinga apsauga. Prieš įstatymą visi lygūs, bet būna ir lygesnių.

Tai, ką mums atskleidė D. Kedys, nėra nauja. Stebina tai, kas praėjusią savaitę įvyko Daukanto aikštės rūmuose. Po neįprastai ilgo pokalbio su Prezidente Dalia Grybauskaite Generalinės prokuratūros vadovai išėjo aukštai pakelta galva. Kaltinimais tvirkinimu tapusi Kauno pedofilijos byla buvo perduota teismui.

Negalinti daryti įtakos nepriklausomai teisėsaugai Prezidentė dabar turi gerą progą viešumoje pasitikrinti savo sprendimų teisingumą. Iki šiol kone kiekvieną valstybės vadovės žingsnį kritikavęs interneto dienraštis www.komjaunimotiesa.lt staiga pakeitė toną, o tie, kurie rėmė pertvarkos žingsnius, nustebę prisiminė pulkininko Vytauto Pociūno istoriją. Prezidentas Valdas Adamkus galėjo pasislėpti už savo patarėjų ir bandyti kurti rytietišką blogos aplinkos apsupto gero valdovo įvaizdį. CŽV kalėjimų istorija parodė tokių pastangų beprasmiškumą.

Šiandien sprendžiamas ne prokuratūros pavaldumo, o teisingumo klausimas. D. Kedys Lietuvoje jau tapo simboliu, kokiu kadaise buvo Tadas Blinda. Su simboliais galima kovoti, bet vargu ar įmanoma juos nugalėti.