Tęsiame senų nuotraukų iš šeimos albumų ir jas lydinčių istorijų publikavimą. Šį kartą skaitytoja pasakoja apie savo prosenelį Bernardą iš Raitininkų kaimo.

Neseniai buvau paprašyta surasti seniausią namuose turimą nuotrauką. Nebuvo sunku, nuo vaikystės žinau, kuri – mano prosenelio Bernardo Aučės-Ulčinsko, fotografuota apie 1903-4 m., kol jis dar bernavo. Ilgai man tai tebuvo šaunaus – ypač dėl užrašų kirilica nuotraukos apačioje – prosenelio nuotrauka, o pats jo gyvenimas tešmėkščiojo girdėtų pasakojimų nuotrupose.

Įdomu susidėlioti jo istoriją, kai mūsų susilietimo taškas – tik medinis namas kaime, per sapnus man šnabždantis ir neleidžiantis ramiai miegoti; tapčionas, vaikystėje stovėjęs pirkioje po langu, o dabar išneštas į lauko virtuvę, ant kurio prosenelis miegodavęs; drumzlinas ežeras pakalnėje ir nebeįžiūrimi takeliai per kiemą. Vieną vasarą būtent prie to tamsaus ežero aiškiai suvokiau, kad mano šaknys čia. Kad iš čia lyg iš ežero dugno kyla mano mintys, veriasi pasaulio suvokimas. Bet sąsiuvinis su senelio surašyta šeimos istorija dar ilgai po to gulėjo stalčiuje, kol būtent ši nuotrauka paragino nerti į nelengvai įskaitomu raštu primargintus puslapius.

Mano prosenelis Bernardas Ulčinskas gimė 1876 m. vasario 4 dieną. Dar nesulaukęs septynerių, jau išsiunčiamas piemenauti. Bernardą ir keturis jo brolius tėvas leido mokytis Merkinės mokyklon rusų kalba. Tais laikais toks žmogus jau buvo laikomas mokytu. Bernardo tėvas Simonas (anksti likęs našlaitis ir būdamas neraštingas, gali būti, nežinojęs tikrosios savo pavardės ir ilgai ja laikęs šeimos pravardę – Aučė) sakydavo „gana aš buvau aklas, tai noriu, kad mano vaikai nebūtų akli.“

Kurį laiką Bernardas tarnavo Merkinės pašte, paskui iš vietinio žydo gavo pasiūlymą dirbti Pariečėje, geležinkelio stotyje priiminėti medieną. Atėjęs ten dirbti, viename kambaryje gyveno su kunigu, Pariečės bažnyčia dar nebuvo pastatyta, ir tas kunigas, vieną vakarą, besikrapštydamas prie pistoleto, netyčia paleido kulką į miegantį Benardą, laimei, kulka perėjusi per pažastį.

Paskui prosenelis dirbo stoties bufete aukščiausios klasės padavėju ir iš to meto pasakodavo visokiausių istorijų – kaip teko aptarnauti dr. J. Basanavičių, paduoti pro šalį traukiniu važiavusio caro Nikolajaus carienei arbatos, apie 1905 metų streiką; vėliau geležinkelyje dirbęs kartu su būsimu Nobelio premijos laureatu V. Reimontu, kuris rašinėjęs visokias baikas į lenkiškus laikraščius ir duodavęs Bernardui jų pasiskaityti.

Pariečėje prosenelis susipažino su Antanina Kisielyte iš Lušnevo kaimo, ji tuomet tarnavo pas stoties viršininką, jiedu susituokė. Susilaukė penkių vaikų: Bronės (mirė maža), Katrynos, mano senelio Vlado, Julės ir Juozo.

Jaunystėje Bernardas daug kuo mėgino verstis – prekiavo Druskininkuose, net aludę Pariečėje laikė, bet per daug pasitikėdavo lankytojais ir duodavo prekių skolon, o skolų niekas pernelyg neskubėjo grąžinti, tad aludę teko uždaryti. Maždaug tuo metu paėmė žemės sklypą do otdannoj sumy Senoje Rūdoje. Pasistatė nedidelį namą, užveisė sodelį, pasiruošė statybinės medžiagos naujam dideliam namui, kuris taip ir liko nesuręstas.

Maždaug iš tų laikų likęs ir pirmasis mano senelio prisiminimas apie savo tėvą: „Ypač man įstrigo vaizdas, kai mes abu stovėjome savo sodybos kieme Pariečėje. Tėvas man atrodė toks aukštas, didelis, o aš mažas stovėjau šalia jo. Stovėjau galvą užvertęs į dangų ir grožėjausi dangaus mėlyne, o toji tokia aukšta aukšta ir nuostabus jos mėlynumas… Matyt, buvo sekmadienis, skambino pamaldoms ir tėvas buvo ne darbe, o norėjo kažkur eiti su manim.“

Prasidėjus Pirmajam Pasauliniam karui 1915 m. rudenį Bernardą mobilizavo, bet būdamas nekantrus ir ryžtingas jis ėmė ir pabėgo iš dalinio. Ir labai to pasigailėjo – ilgiausiai blaškėsi po miškus, buvo pakliuvęs žandarams ir kareiviams, bet kažin kaip išsisuko, nusigavo iki Petrogrado pas žmonos seseris, bet niekas nenorėjo jo priglausti – už dezertyro slėpimą grėsė mirties bausmė. Trankėsi po Rusiją be jokio dokumento, naktį miegodavo traukiniuose, o dieną išlipa ir bastosi. Ilgiau taip nebetverdamas, advokato patartas prisistatė į kariuomenę kaip atsilikęs nuo dalinio ir pakliuvo į pirmąsias fronto linijas. Vėliau su daliniu keliavo į Austrijos-Vengrijos frontą Karpatuose. Paskui dalinys atsidūrė Ukrainoje ir tada nuvertė carą Nikolajų, dalinyje atsirado net kelios partinės organizacijos, kareiviai karininkams plėšė antpečius, erzindami vadino draugais. Ten demobilizavo vyrus, kuriems buvo per 40, paleido ir Bernardą. Nusigavo į Petrogradą kaip tik po revoliucijos, į pačią suirutę; klausėsi kalbančio Lenino ir paskui labai mėgo apie tai visiems pasakoti.

Nenorėdamas laukti, kol bus saugu grįžti pas šeimą, prosenelis pats perėjo frontą ir namo grįžo 1918 kovą. Bet ramybės ir ten nerado, vokiečiai vis varydavo darbų dirbti, tad neapsikentęs Bernardas paliko ūkį Pariečėje ir su šeima persikraustė pas tėvą į Raitininkus, kol viskas aprims. Tas sprendimas buvo sunkus žmonai ir vaikams, kurie, pakliuvę į visai nepažįstamą kraštą, kur visi dar ir lietuviškai kalba, jautėsi kaip įkritę į neaiškią duobę.

Ilgainiui prosenelių pirkia pasidarė vyrų susirinkimo vieta. Tik sutemo ir renkasi kaimynai. Jau ir senelis, pramokęs lietuviškai, su įdomumu klausydavo „paskaitų“ apie Spalio revoliuciją, kaip Kolumbas Ameriką atradęs, Senojo Testamento istorijų, kaip Žemė sukasi apie Saulę (kaimynai niekaip nenorėjo su tuo sutikti, ir Bernardas rodydavo pasiėmęs lempą ir siūlų kamuolį).

Prosenelis vis važinėdavo į Pariečę, parsigabendavo kokį daiktą, visko neėmė, tikėdamasis ten grįžti, bet nubrėžta pirmoji Lietuvos ir Lenkijos demarkacijos linija atskyrė nuo namų, giminių ir pažįstamų. Tada šeima ėmė svarstyti, gal nusipirkus Makniūnų dvaro palivarką, bet per ilgai delsdami liko su beverčiais caro rubliais ir be palivarko.

Mažažemiai vertėsi sunkiai, Bernardas pradėjo daryti ratus, nes tėvas buvo račius, ir darė juos iki gilios senatvės. Buvo laikomas raštingu, tad pas jį kaimo gyventojai eidavo visokių patarimų. Jis rašė prašymus, kad nusausintų Angeringio raistą, išrūpino, kad Raitininkuose būtų įsteigta pradinė mokykla. 1928-1938 m. buvo Merkinės valsčiaus valdybos tarybos narys, priklausė finansų komisijai.

1937 m. visa šeima persikėlė į Makniūnus, kur Bernardas buvo gavęs mažažemiams paskirtos žemės ir dar kiek jos prisipirkęs ar pamainęs. Dar nepabaigus įsirengti gyvenamojo namo, užklupo Antrasis pasaulinis karas. Jau antrą karo dieną atsikėlęs Bernardas pamatė, kaip iš tvarto vokietis išsiveda arklį ir ant jo nujoja. Per karą skriaudė ir vokiečiai, ir rusai, o tuoj po karo teko pasirašyti prašymą įstoti į kolūkį ir vėl atiduoti viską, ir vėl gyventi pusbadžiu. Bernardas, kuris grįžęs iš Rusijos skleidė Lenino idėjas ir balsuodavo tik už kairiąsias partijas, paskui labai tomis idėjomis nusivylė...

Senelis rašo, kad jo tėvas mėgo šokti ir dainuoti, baliuose parodyti kokį fokusą, neapkentė apkalbų ir jei kalbėdavo, tai rimtai, apie kokį nors dalyką. Jaunystėje domėjosi knygomis, vėliau tik spaudą skaitė. Pasilpus sveikatai Bernardas pynė kašikus, darė grėblius ir dalijo juos veltui, pabaigė pradėtus daryti ratus. Keleri metai prieš mirtį naktimis namuose turėjo degti šviesa, labai bijojo tamsos. Mirė 1963 m. sausio 15 d., šaukdamasis duoti šviesos į rankas. Palaidotas Raitininkų kapinėse.

Tokį pasakojimą apie šaunų jaunuolį iš praėjusio amžiaus pradžios nuotraukos pavyko ištraukti iš raizgių giminės istorijos eilučių. O kas liko už jų, apčiuopiu savyje - tą vargą, ryžtą, grožį ir meilę, džiaugsmą ir skriaudas, persunkusius mano protėvių gyvenimus ir perėjusius į mano DNR, kurios dar raizgesnę grandinę išsukus vietoj nukleotidų išsidėlioja jau net iš nuotraukų man nebeatpažįstami veidai, jausmai ir sprendimai. Ir darosi aiškiau panėrus į tą tamsų ežerą; ramiau nei tada, kai protėviai man tebuvo vardai ir pavardės pakrypusiuose antkapiuose.

I. V.

* Skiltis „Mano protėviai“ – senos nuotraukos iš šeimos albumų ir jas lydinčios istorijos – nėra originalus „Bernardinai.lt“ sumanymas. Jį nusižiūrėjome nuo „Šiaurės Atėnų“. „Šatėniečiai” savo ruožtu – nuo žurnalo „Istorijos“, o „Istorijos“ ... – kažin ar verta ieškoti pirminio šaltinio. Manome, kad šią idėją pratęsti būtų prasminga, todėl nutarėme „Bernardinai.lt“ skaitytojams sudaryti sąlygas papasakoti apie savo protėvius. Su nekantrumu laukiame senų, iki maždaug 1960-ųjų darytų nuotraukų iš Jūsų šeimos albumų su pasakojimais, komentarais. Nuotraukas ir pasakojimus siųskite adresu: redakcija@bernardinai.lt arba zigmas@bernardinai.lt