...Nuostabu ir įsidėmėtina ne tai, kad Kristus darė stebuklus, o kada ir kodėl Jis jų nedarė.

Įsigilinkime į vieną iš svarbiausių Evangelijos pasakojimų – Kristaus gundymą dykumoje. Kai Jėzus keturiasdešimt dienų nevalgė maisto, šėtonas pasakė: Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona (Мt 4, 3). Cituojant Kristaus atsakymą, neretai užmirštama antroji dalis: Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Мt 4, 4).

Antru išbandymu tapo žodžiai: Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį (Мt 4, 6), bet ir čia seka toks atsakymas: Taip pat parašyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo (Мt 4, 7).

Kaip ir kiekviename Evangelijos epizode, šioje scenoje – labai daug minties klodų. Paimkime artimą mūsų temai epizodą: šėtonas Išganytojui siūlo padaryti tai, kas išoriškai, pagal savo formą kaip tik turėtų tapti stebuklingu reiškiniu. Bet Kristus to nedaro. Kodėl? Kas sulaiko, kad Jis nedaro stebuklo, nedemonstruoja Savo Dieviškos jėgos?

Žinoma, ne nesugebėjimas padaryti panašių stebuklų: toliau Evangelijoje skaitome ir apie duonos padauginimą, ir apie penkių tūkstančių žmonių pamaitinimą (neskaitant moterų ir vaikų), ir apie ėjimą vandens paviršiumi...

Pirmas į galvą atėjęs atsakymas labai paprastas: Kristus nedaro stebuklų dėl to, kad to prašo šėtonas, tiksliau – Jį gundo. Ir kito atsakymo iš Dievo-Žmogaus nereikia tikėtis. Be abejo, taip. Tačiau toliau Evangelijoje mes skaitome, kad Kristus toli gražu ne visada daro stebuklus, netgi tada, kai Jo prašo. O visi Išganytojo stebuklingi veiksmai visada ir besąlygiškai turi vieną prasmę: tai meilės stebuklai (beje, tai atskiria Evangelijos stebuklus nuo stebuklų, aprašytų apokrifuose). Kristaus stebuklai – tai tokie, kurių pagrindas – meilė ir užuojauta žmogui.

Tie, kurie laiko tikėjimą stebuklais krikščionių naivumu, neretai turi melagingą supratimą ir apie krikščionybę, ir apie stebuklų prigimtį. Žmonės, įsitikinę, kad stebuklų nebūna, dažnai juos supranta kaip pažeistas nusistovėjusias normas, kurias mes įpratę vadinti natūraliomis. Tačiau panašaus stebuklo supratimą suformavo XVIII a. anglų filosofas Davidas Hiumas, ir vargu ar jis gali pasitarnauti apibūdinant stebuklą krikščionybėje. Todėl keista matyti, kai krikščionims iš pradžių primetamas jiems nebūdingas stebuklo supratimas, o paskui tas primetamas supratimas dar pavadinamas melagingu.

Ne, žinoma, krikščionis tiki, kad natūrali įvykių eiga gali būti pažeista, tačiau būtų keista abejoti, kad tai darytų visagalis Viešpats. (Beje, tas faktas toli gražu ne visada nepaaiškinamas mokslo. Tarkim, Omo dėsnis nevyksta esmingai padidėjus arba sumažėjus temperatūrai.) Tik tikru stebuklu krikščioniui yra ne vien tai.

Palaimintasis Augustinas, didysis krikščionių vėlyvosios antikos epochos šventasis, kalbėjo, kad didžiausias stebuklas yra Kristaus duonos padauginimas, tačiau ne mažesnis stebuklas – ir pats duonos auginimo faktas. Stebuklas yra ir kiekvienas dieviškos jėgas pasireiškimas, ir protingo pasaulio sutvarkymas, ir galimybė pajusti Dievo dalyvavimą mūsų gyvenime. O tai gali pasireikšti ir per natūralius dalykus ir per nesuvokiamus.

Argi ne stebuklas, kai kieno nors apdiržusioje sieloje staiga gimsta meilė? Arba net tada, kai tau paprasčiausiai pavyksta įveikti blogą savo charakterio įprotį ir atsakydamas į šiurkštų žodį tu gali nusišypsoti ir neįsižeisti? Ne, tai ne stebuklas, kas nors pasakys. O ar jūs bandėte? – paklausiu aš. O jei bandė, tai tikriausiai sutiks su manimi.

Žinoma, visam tam galima rasti ir kitokių paaiškinimų, surasti kitokią aplinkos realybės prasmę. Taip auginti duoną – apibrėžtų gamtos dėsnių pasekmė, o jos padauginimas – neįtikėtinas dalykas arba nesuprantamas fokusas. Bet tai ir yra esmė, kad stebuklas yra ne neįtikėtinas dalykas, ne fokusas. Neįtikėtina – kaip tik tai, kuo netikima, o kiekvieną fokusą galima racionaliai paaiškinti: kaip sakoma, rankų miklumas ir jokios apgavystės. Ir svarbu ne tai, kad stebuklų negalima paaiškinti (tačiau ne visada taip yra), bet tai, kad jų nereikia būtinai aiškinti.

Aš nežinau, kokie žmogaus vidiniai mechanizmai gali išaiškinti tai, kad per pastaruosius keletą metų mano akyse labai daug žmonių iš esmės pakeitė savo gyvenimus. Jie atsivertė į tikėjimą – ir jų pasikeitimas pasireiškė per veiksmus, įpročius, prioritetų kaitą.

Pavyzdžiui, mano pažįstamas, kurį ilgai pažinojau kaip mergišių ir aukštuomenės liūtą, tapo mylinčiu vyru ir tėvu. Viršininkas, kuris dėl firmos pelno padidinimo iš pavaldinių išsunkdavo visas jėgas, nustojo kelti isteriją ir pakėlė žmonėms pusantro karto atlyginimus. Beveik žlugęs alkoholikas ir narkomanas išsikapstė iš ligos ir nuėjo savanoriu tarnauti gailestinguoju broliu. Manau, kad kiekvienas krikščionis, apsidairęs aplink ar pažvelgęs į save, sugebės atrasti dešimtis panašių pavyzdžių.

Žmogaus širdies pasikeitimas – argi tai ne stebuklas?

Pagal žurnalą „Foma“ parengė Michalina Bočiarova