Nors meno ir istorijos sąsajos šiuolaikinių menininkų ir istorikų praktikose yra akivaizdžios, vis dėlto mokslinio krūvio svoris nepaleidžia iš tvirtų ir griežtai reglamentuotų rašymo strategijų. Peržvelgęs abiejų pusių argumentus, negaliu kaltinti istorikų, kurie griežtai laikosi mokslinio kanono, tačiau galiu pasidžiaugti, kad atsvarą jiems suteikia menininkai. Menininkų intervencija į praeitį arba istorinio žanro suvešėjimas visuomeniniame kultūriniame gyvenime atskleidė praeities pažinimo ir supratimo paradoksus. Tiesioginis darbas su šaltiniais, kritinė hermeneutinė kryptis, tarpdiscipliniškumas ir naujų metodų taikymas įteisino istoriją kaip mokslą, kaip praeitį iš didžiosios raidės. Tačiau sykiu iš šių moksliškumo sėklų išdygo ir tam tikros piktžolės. Visų pirma nuobodulys. Aiškiausia nuobodulio išraiška yra monografijų, studijų ir straipsnių rašymas saviems, t. y. tos pačios srities specialistams. Tačiau šis teiginys yra toks nudrengtas, kad nuodėmė jį vis pabrėžti. Atsimenu ne vieną konferenciją, kurioje nuobodulys skverbte skverbdavosi pro visus salės plyšius ir užliūliuodavo ne vieną mokslo galiūną. Vienoje konferencijoje dalyvis iš Lenkijos (sakytum, vyras pačiame jėgų žydėjime) taip garsiai užknarkė, kad šalia sėdinčiai kolegei gal kokius penkis kartus teko jį baksnoti alkūne. Galima papasakoti aibes panašių nutikimų, kurie byloja apie nuobodulį. Sakytumėte, kad tai charizmos, žavesio ir įtaigumo stoka? Aš manyčiau, kad tai neteisingai pasirinktos pasakojimo strategijos klausimas. Vieniems istorikams labiau sekasi rašyti, kiti sugeba tik įtaigiai kalbėti, žinoma, yra ir tokių universalų, kurie puikiai rašo ir kalba.

Anksčiau Lietuvos televizijos eteryje rodyta istorikų Alfredo Bumblausko ir Edvardo Gudavičiaus poleminė laida „Būtovės slėpiniai“ atspindi unikalų reiškinį. Žiūrėdamas tą laidą pastebėjau, kaip menas gali derėti su mokslu (šiuo atveju istorijos). O visa tai buvo įgyvendinta labai sumaniai ir žaismingai. Šiaip jau istorinės laidos ar teminio ciklo kūrimas kelia abejonių dėl galimo pasakojimo monotoniškumo. Tokių laidų kūrėjai rizikuoja nugrimzti į nuobodaus vientiso pasakojimo ritmą. Kitaip sakant, laida istorine tematika tampa tik tam tikrų istorikų pasakojimų apie praeitį koliažu, kuris neturi jokių įtampos židinių ir priartėja prie vakaro žinių reportažinio žanro. Tačiau minėti istorikai, įkūnijantys skirtingus istorikų tipus, savo laidai pasirinko draminį principą. Senovės graikai puikiai suprato, kad galingiausias pasakojimo variklis yra drama. Rengiant laidą polemikos pagrindu, įsižiebdavo diskusijos žaizdras ir sunaikindavo bet kokias nuobodulio apraiškas. Istorija yra ginčas – turbūt tai ir yra svarbiausias praeities nesustabarėjimo dėsnis. Kita vertus, prisimindamas „Būtovės slėpinius“, galiu skirti du ryškius istorikų tipus – griežtai mokslinį E. Gudavičiaus ir moksliškumą su populiarumu derinantį A. Bumblausko. Dar svarbiau, kad šie asmenys atskleidė įdomią meno ir istorijos sambūvio perspektyvą. Būtent nuo šios laidos Lietuvoje galima kalbėti apie istorijos kaip meno principus. Tad klausimas, ar istorija galima kaip menas, įgyja platesnį kontekstą.

Šiuolaikinėje lietuvių istoriografijoje jau seniai pastebėtos mano išvardytos įžvalgos ir problemos, pasitelkiami ir jų sprendimo būdai. Pavyzdžiui, Aurimas Švedas, pratęsęs pokalbius su E. Gudavičiumi („Visa istorija yra gyvenimas“, 2008) ir neseniai išleidęs knygą apie istorikų situaciją sovietmečiu („Matricos nelaisvėje“, 2009), atranda netradicines pasakojimo strategijas. Lietuvos istorija pasipildo naujų temų impulsais. Net neverta įrodinėti, kad etninių mažumų istorija šiandien yra viena populiariausių temų, tačiau greta jos yra daugybė kitų – anksčiau nepastebėtų ir netyrinėtų. Kasdienybės istorija a priori yra prioritetinė sritis, kurioje atsiskleidžia eilinio žmogaus (valstiečio, miestiečio ar darbininko) buitis. Galima paminėti ir netikėtą Zenono Norkaus, kuris Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę traktuoja kaip imperiją („Nepasiskelbusioji imperija“, 2009), akibrokštą. Šis mokslininkas į praeitį žvelgia sociologo-istoriko žvilgsniu, neieškodamas sąvokos savo teiginiui patvirtinti, bet pasitelkdamas aiškius imperiologijos kriterijus. Naujos pasakojimo formos, netikėti akibrokštai suteikia istorijai dramatiškumo matmenį, nors pats pasakojimas nenutolsta nuo moksliškumo.

Istorijos ir meno sąsajas bene akivaizdžiausiai atspindi Šiuolaikinio meno centre eksponuojama paroda „Kuriant atmintį: keturi filmai apie architektūrą, monumentus, bendruomenę“. Tiesa, menininkų pasirinktos temos (Holokaustas ir komunizmas), posocialistinių valstybių istorijos mokslo požiūriu, yra absoliučiai nuvalkiotos, tačiau jų vaizdavimo būdas labai originalus. Jis iškelia naujus Holokausto ir komunizmo vertinimo bei atminties klausimus.

Marcelio Odenbacho filmas apie memorialą, stovintį Maidaneko koncentracijos stovykloje netoli Liublino, narplioja Holokausto temą jį išgyvenusiose šalyse. Memorialas pats savaime mums kalba apie įamžinimą, atmintį, dialogą su praeitimi, o filme vaizduojami berniukai, kurie nori susprogdinti paminklą, pakužda mintį apie norą išsivaduoti iš Holokausto nelaisvės. Kartu pateikiama atminties ir užmaršties kolizija. Memorialo susprogdinimas reikštų užmarštį, išsivadavimą ir naują pradžią. Ši įžvalga svarbi tiek istorijos mokslui, tiek pačiai visuomenei. Menininkas tokiu būdu kritikuoja oficialią atminimo politiką, sudėtingas praeities įamžinimo ir santykio su ja formas.

Mirosławo Bałkos fotografijų serija pasakoja apie popiežiaus Benedikto XVI vizitą Osvencime. Bažnyčios vadovo priverstinis bendradarbiavimas su nacių režimu kontrastuoja su Osvencimo lankymu. Tuo leidžiama suprasti, kad praeitis keičia savo veidą priklausomai nuo politinių aplinkybių.

Yael Bartana filmas „Siena ir bokštas“ nufilmuotas istorinės inscenizacijos principu. Linara Dovydaitytė rašo: „Yael Bartana kūrinyje „Siena ir bokštas“ naudojasi inscenizacija – dar viena strategija, kuri, be darbo archyvuose ar lauko tyrimų vadinamosiose traumos vietose, yra populiari kuriant šiuolaikinio meno istorinį žanrą. Populiariojoje kultūroje istorinės inscenizacijos yra skirtos istoriniams įvykiams atkurti ir dažnai reikalingos tam, kad inscenizacijos dalyviai ir žiūrovai galėtų užmegzti „gyvą“ santykį su praeitimi“ („Šiaurės Atėnai“, I.8). Šis filmas klausia: ar galima pasimokyti iš praeities klaidų? Į Hitlerį panašus asmuo kviečia į Lenkiją sugrįžti žydus (XVII–XVIII a. Lenkijoje ir Lietuvoje buvo didžiausia žydų bendruomenė pasaulyje). Simboliškai pasirenkama kibuco statymo vieta buvusiame Varšuvos gete. Statinys apjuosiamas getą primenančia tvora. Šis vaizdinys byloja, kaip nedaug pasikeitė visuomenės mentalitetas: totalitarizmas buvo sunaikintas, tačiau nacionalizmas stato naujas tvoras, izoliuojančias tam tikras visuomenės grupes.

Deimantas Narkevičius, vienintelis parodoje dalyvaujantis lietuvis, savo kūriniui panaudojo autentišką Rytų Vokietijos medijų propagandos dokumentiką. Filme vaizduojami laimingi socialistinėje santvarkoje gyvenančių žmonių veidai. Pasitelkęs baimės ir nežinomybės garsus iš kino filmų, režisierius sukuria disharmonijos būseną tarp laimingos socialistinės visuomenės ir baugaus garso takelio. Kita vertus, D. Narkevičiaus filmas atspindi ir istorikams aktualią problemą – tikrovės ir jos vaizdavimo disbalansą.

Aptarti ŠMC parodos atvejai parodo ryškias istorijos ir meno sąsajas. Sykiu jie meta iššūkį tradicinėms praeities pasakojimo strategijoms, oponuoja kančios ir herojiškumo motyvams lietuvių istoriografijoje. Šitaip menas, tyrinėdamas praeities supratimą ir atminimą šiandieninėse visuomenėse, suteikia naujų impulsų istorijai iš didžiosios raidės, skatindamas susimąstyti ir taikyti netradicines naratyvines strategijas. Tad kas yra istorija – mokslas ar menas? Atsakymas, prisimenant sakytinės istorijos, inscenizacijos, istorinio kino ir romano žanrus, pasitelkiamas naujas pasakojimo strategijas ir temas, ko gero, būtų toks: mokslas netrukdo menui ir atvirkščiai. Taigi istorija yra ir mokslas, ir menas.

Šiaurės Atėnai. 2010-01-29