Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla „Litexpo“ parodų rūmuose – Forumas (3 salė, I aukštas) – vasario 20 dieną (šeštadienį) 14 valandą pristatys Jano Seredykos knygą „Kunigaikštytė ir
plikbajoris. Zofija Radvilaitė-Dorohostaiska ir Stanisławas Tymińskis“. Pristatyme taip pat dalyvaus ir senosios muzikos ir šokio trupė Feste Cortese.

Prielaidos leidiniui atsirasti

Lietuviai ir lenkai daugiau kaip tūkstantį metų yra kaimynai, o kelis šimtmečius (XIV a. pab. – XVIII a.) turėjo bendrą praeitį, abi valstybes jungė viena valdovų dinastija. Todėl apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorines asmenybes ar reikšmingus įvykius daug rašo ir lenkų istorikai. Tačiau Lietuvos skaitytojas nėra išlepintas kitų valstybių istorikų darbų vertimais į lietuvių kalbą, daugelis iš tiesų reikšmingų darbų težinomi tik profesionalams, o platesnei visuomenei yra neprieinami. Per du pastaruosius atkurtos valstybės gyvavimo dešimtmečius turime tik keleto lenkų autorių – Jerzy Ochmańskio, Henryko Wisnerio ar Stanisławo Cynarskio, nagrinėjusių senosios Lietuvos istorijos klausimus, darbų vertimus. Tad istoriko Jano Seredykos (1928–2008) veikalo vertimas ir lietuviška publikacija, kurios ėmėsi Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, greičiau yra maloni išimtis, nei kad leidybinė kasdienybė.

Pristatomas darbas yra reikšmingas mokslinis tyrimas, sulaukęs ne tik Lenkijos mokslininkų pripažinimo, bet ir visuomenės dėmesio. 1995 m. Opolėje išleidus šį veikalą, jis netrukus tapo labai populiarus, sulaukė ir labai palankių mokslinių recenzijų, taip pat anotacijų bei įvertinimo populiarioje spaudoje. Taigi knygos Autoriaus Profesoriaus J. Seredykos vardas gerai žinomas Tėvynėje ir, manau, kartu su šios knygos pasirodymu lietuviškai taps gerai pažįstamas ir Lietuvos skaitytojui.

Apie autorių

J. Seredyka gimė 1928 m. Grajeve (Bialostoko vaivadija, Lenkija), tačiau karo nublokštas į Palenkę kelerius metus gyveno Pinske. Po Antrojo pasaulinio karo atsidūrė vakarinėse Lenkijos žemėse, Opolėje, kur ir praleido likusį savo gyvenimą. 1949 m. gavo brandos atestatą, o po trejų metų baigė istorijos bakalauro studijas Vroclavo universitete. Dėl sunkios materialinės padėties kartu teko ir dirbti – nuo antrojo kurso iki 1959 m. dėstė Opolės vidurinėse mokyklose. Tuo pačiu metu apgynė magistro darbą apie rusų ir ukrainiečių santykius lūžiniais 1648–1651 m. Dalis darbo buvo paskelbta Vroclavo universiteto moksliniame leidinyje. Nuo tada ir prasidėjo jo mokslinė bei akademinė karjera. Magistro darbo vadovas ir mokslinis globėjas prof. Władysławas Czaplińskis, pasiūlė, pasak istoriko Marcelio Kosmano, tyrinėjimo bacila užsikrėtusiam jaunuoliui pradėti akademinę karjerą Opolės aukštojoje pedagoginėje mokykloje. Paties J. Seredykos žodžiais tariant, „ką gi... protekcija suveikė ir tapau asistentu“ Visuotinės istorijos katedroje.

Pastūmėjimas buvo lemtingas – mokslininkas visą gyvenimą liko ištikimas šiai aukštajai mokyklai (nuo 1994 m. tapusiai Opolės universtetu). Joje J. Seredyka perėjo visas akademinės karjeros pakopas: 1959–1960 m. buvo asistentas, 1960–1963 m. – vyresnysis asistentas, 1963–1968 m. – adjunktas, 1968–1981 m. – docentas, ekstraordinarinis profesorius ir nuo 1991 m. – profesorius. Kartu teko dirbti ne itin jo mėgtą administracinį darbą. Nuo 1965 m. buvo Filosofijos-istorijos fakulteto studijų prodekanu, o sudėtingu politiniu laikotarpiu 1968 m. netikėtai paskirtas aukštosios mokyklos prorektoriumi; netrukus tapo ir jos rektoriumi (iki 1972 m.), pagaliau tris kadencijas su pertraukomis (1971–1990 m.) ėjo Istorijos instituto direktoriaus pareigas.

Administracinę savo veiklą, ypač rektoriavimą, profesorius vertino skeptiškai. Dėl šio darbo pašlijo sveikata, nors, atrodo, J. Seredykai buvo svarbiau, jog teko aukoti mokslinį darbą, o prie tyrinėjimų galėdavo prisėsti tik priešokiais. Jo teigimu, „rektoriavimo laikas buvo tikrai blogiausias laikotarpis mano profesinėje veikloje ir viskas būtų buvę gerai, jei nebūtų apkrovę administracinėmis funkcijomis“. Kas kita buvo vadovavimas Istorijos institutui, teikęs galimybes organizuoti mokslinį darbą. Jam pavyko suburti nemažą bendraminčių, užsiėmusių senojo Abiejų Tautų Respublikos parlamentarizmo tyrimais, būrį. Vėliau jie buvo sutelkti J. Seredykos 1997–2002 m. vadovaujamoje netgi atskiroje Parlamentarizmo istorijos katedroje. Mokslininko pripažinimą Tėvynėje ir už jos ribų rodė ir jo dalyvavimas įvairių mokslinių leidinių redakcinėse kolegijose (tarp kitų mokslinio žurnalo „Barok“ (Lenkija) ar kasmetinio leidinio „Historians of Early Modern Europe“ (JAV).

Gausūs ir solidūs J. Seredykos mokslinės kūrybos, skirtos XVI–XVII a. Lenkijos Karalystės bei LDK istorijos problemoms (bibliografiniame apraše apie 100 nuorodų), rezultatai. Įvairios apimties darbuose – monografijose ir šaltinių publikacijose, straipsniuose ar recenzijose – galima išskirti tris pagrindines Istoriko tyrinėjimų kryptis. 1. Mokslinės veiklos pradžioje gilinosi į tarptautinius, ypač Rusijos ir Ukrainos, santykius XVII a. vid., siekdamas atskleisti kazokų sukilimo priežastis bei Abiejų Tautų Respublikos vaidmenį. 2. Vėliau J. Seredyka susidomėjo LDK problematika. Tyrėją domino religinės tolerancijos Lietuvoje klausimai, konkrečiai XVII a. pr. reformacijos ir Kėdainių evangelikų bažnyčios istorija, puikus radviliškųjų archyvalijų pažinimas leido paskelbti keletą išsamių tyrimų apie XVII a. pr. su šiais didikais susijusius ūkinius ir politinius klausimus bei kai kurių jų biogramas leidinyje „Polski Słownik Biograficzny“). Iš tos pačios, lietuviškosios, problematikos, išsiplėtusios į savotiškai naują lyčių istorijos tyrimą, ir maloniajam skaitytojui pristatomas Autoriaus darbas. Pažymėtina, kad istorikas savo tyrimuose visuomet rėmėsi šaltiniais, saugomais Lietuvos archyvuose ir bibliotekų rankraštynuose. 3. J. Seredyka buvo išskirtinis Zigmanto Vazos epochos ir to laikotarpio parlamentarizmo žinovas. Jis vienas pirmųjų objektyviai įvertino prieštaringą šio valdovo valdymą, parodydamas tiek iškiliąsias jo politikos puses, tiek ir praradimus. Didžiausią dalį mokslininko publikacijų, be abejo, sudaro XVI–XVII a. parlamentarizmo istorijos tyrimai. Nevardijant smulkesnių straipsnių ar studijų, pakanka nurodyti, jog šiai temai paskirtos net 7 Autoriaus monografijos.

Apie naujai išleistą knygą

Pristatoma J. Seredykos knyga, kaip prisipažino ir pats Autorius, atsirado gana atsitiktinai. Peržiūrėdamas XVII a. pr. Lietuvos diduomenės korespondenciją aptiko sensacingą skalbėjos Barboros Pavlovos raštelį apie LDK didžiojo maršalkos Kristupo Dorohostaiskio žmonos kunigaikštytės Zofijos Radvilaitės santuokinę neištikimybę. Autorius pasuko šaltinių vedamu naujų ieškojimų keliu. Šių paieškų rezultatas – su detektyvui būdingu meistriškumu atskleista kunigaikštytės Z. Radvilaitės-Dorohostaiskos ir plikbajorio Stanisławo Tymińskio meilės istorija, išties šekspyriška XVII a. pr. meilės trikampio drama. Priminsiu, jog K. Dorohostaiskis (1562–1615 m.) Lietuvos skaitytojui pirmiausia yra žinomas kaip „Hipikos“, leidinio apie žirgininkystę, autorius. Galima tik pasidžiaugti, kad J. Seredykos rasti šaltiniai leido atskleisti tokį specifinį ir spalvingą LDK bajorijos istorijos puslapį. Vertinant pagal dokumentiškumą, ši istorija neabejotinai lenkia ir vieną geriausiai žinomų Z. Radvilaitės senelio sesers – Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istoriją. Ne veltui per knygos pristatymą 1995 m. profesorius M. Kosmanas pažymėjo, kad šis darbas yra puiki medžiaga nuostabiam televizijos serialui. Tačiau neatsižvelgiant į aprašomą istorijos pikantiškumą, gyvą ir vaizdingą Autoriaus žodį ar net lenkiško leidimo knygos viršelyje pateiktą kiek banaloką – dviejų angeliukų laikančių širdį – vaizdą, šis darbas anaiptol nepriklauso mokslo populiarinimo žanrui. Gal ir norėta sukurti „lengvo“ kūrinio įvaizdį (tokią mintį suponuoja bent jau minėtas lenkiško leidinio knygos viršelis; jo koncepciją pasiūlė pats Autorius, o atliko Januszas Młynarskis), tačiau iš tiesų – tai solidus ir naujoviškas mokslinis tyrimas.

J. Seredyka buvo vienas pirmųjų Lenkijoje po Zbigniewo Kuchowicziaus, taip pat ir Lietuvoje, skynęs kelius lyčių istorijos studijoms. Tuomet dar tik pradėtos tyrinėti senosios Lenkijos, kaip ir LDK laikų, vyrų ir moterų funkcijos, lyčių santykiai, šeimos modelių ypatumai ir pan. Todėl J. Seredykos atliktas didikės ir bajoro santykių tyrimas buvo svarbus, jis kėlė naujas problemas ar siūlė jų sprendimų variantus. Kita vertus, žvelgiant iš šiandieninių XVI–XVII a. senosios Lietuvos moters, lyčių istorijos tyrimų perpektyvos, kai kurias Autoriaus išsakytas mintis reikėtų kiek pašvelninti ar papildyti. Pvz., J. Seredykos tvirtinimas, kad diduomenei priklausiusių asmenų – vyro ir žmonos miegamieji tik retais atvejais buvę atskiri, nėra tikslus. Šaltiniai rodo, jog nemažai šeimų, kaip antai, tos pačios Radvilų giminės atstovai, galbūt sekdami valdovais turėjo atskirus miegamuosius. Kaip pastebėjo recenziją knygai paskelbusi Maria Bogucka, joje pernelyg familiarizuotas didikų santykis su tarnais. Mažai įtikinama, kad paprasta skalbėja galėjo būti kunigaikštytės bičiulė. Neabejotinai remiantis biologinės istorijos pionieriumi Z. Kuchowicziumi, kuriam ir dedikuota knyga, ir pritariant jo akcentuotai biologinio aspekto svarbai istorijoje, J. Seredyka iškėlė sutuoktinių Dorohostaiskių lytinių santykių problemas, žmonos nesėkmingų nėštumų ir vyro impotencijos klausimus. Visgi atskiriems teiginiams pagrįsti, pvz., dėl K. Dorohostaiskio impotencijos, disponuojama pernelyg menka šaltinių informacija.

Kaip pažymėjo visi knygos recenzentai (po jos pasirodymo buvo paskelbtos 5 teigiamos mokslinės recenzijos), ši knyga puikiai atskleidžia XVII a. pr. kilminguosius žmones, papročius ir kasdienį jų gyvenimą. Džiugu, kad šį sodriai atpasakotą, „gyvą“ senosios Lietuvos istorijos epizodą nuo šiol galės pažinti ir Lietuvos skaitytojas. Kartu tai yra ir savotiška lietuvių padėka Autoriui už jo lietuviškuosius tyrimus.

Raimonda Ragauskienė