Neseniai „Bernardinai.lt“ svetainėje skaitėme mons. S. Oderio iki šiol nepublikuotą informaciją apie popiežių Joną Paulių II, kuris ne tik savo pasninką kaip širdies auką skirdavo už visos Bažnyčios narius (ypač už dvasininkus), bet ir naudojo neįprastus apsimarinimus būdus – savęs plakimą ir naktį gulėjimą kryžiumi. Kai kam dėl to galėjo į galvą ateiti tokia ar panaši mintis: „Nejau, Jonas Paulius II, toks neprilygstamas pasaulio šviesuolis ir nepaprastas dieviškosios meilės liudytojas, buvo ir didis atgailos mylėtojas?“ Taip, faktai tai liudija. 

Pirmiausia pastebėtina, kad krikščioniška atgaila tai – tiesiausio kelio į Dievą tiesimas. Kai žmogus ne tik gailisi, kad buvo suklydęs, tvirtai pasiryžta taisytis ir pagal galimybes priima Susitaikymo sakramento malones, kurios jam vėl grąžina ramybės ir džiaugsmo polėkių, bet ir per dėkingumo maldą vienijasi su Eucharistiniu Kristumi, jis – palaimintas, nes artumo atstumas tarp jo ir Viešpaties neišvengiamai mąžta, o meilė nenumaldomai auga.

Pats Dievo Sūnus – Aukščiausiasis – iki kryžiaus mirties apiplėšė save, tai yra pasiekė beribės atgailos bedugnę, kad per savo mirtį bei prisikėlimą galėtų ir mus vesti, tiesa, siauru, tačiau geriausiu atgailos taku Namo. Todėl pritaikydami šv. Izaoko Siro žodžius Jonui Pauliui II: „Atgaila visuomet dera visiems nusidėjėliams ir teisiesiems“, galime sakyti, kad šis teisusis pontifikas iš Viešpaties gerumo lobyno dėl to ir gavo tokias (jau minėtas) ypatingas apsimarinimo malones, idant jas galėtų panaudoti paklydusiųjų bei žūstančiųjų, kurie atsidūrė nuodėmių pinklėse, gelbėjimui.   

Kas per įvairių neišvengiamų kentėjimų potyrius glaudžiau vienijasi su Kristaus kančia, toks žmogus, anot Katekizmo, yra pašventinamas, kad duotų vaisių kentėdamas panašiai, kaip kentėjo mus atpirkdamas Gelbėtojas. Kentėjimas – gimtosios nuodėmės palikimas – įgyja naują prasmę: tampa dalyvavimu išganomajame Jėzaus darbe.

1813 metais vienuolė (1774–1824) Ana Katarina Emerik (2004 metais Bažnyčios paskelbta palaimintąja) sunkiai susirgo ir buvo visiškai prikaustyta prie patalo. Šią negalią, kuri ją lydėjo ligi pat mirties, pal. Ana Katarina paaukojo už skaistyklos sielas. Ji sakė: „Aš visada prašiau Dievo sau ypatingos dovanos, kad kentėčiau už tuos, kurie dėl klaidų ar silpnumo yra blogame kelyje ir, jeigu įmanoma, daryčiau už juos atsiteisimą.“

Vertinant krikščioniškai, visų šeimų tėvai turėtų savęs dažnai klausti: „O kas kitas, jei ne aš, turėčiau kasdien sąmoningai prisiimti visokius gyvenimo sunkumus bei išbandymus, išdrįsti ir papasninkauti, ir visa tai aukoti už savo mylimųjų (labiausiai už klystančių namiškių) vidinį pasikeitimą?“

Kai kas galbūt vis tiek norėtų prieštarauti sakydamas, jog, pavyzdžiui, savęs plakimo atgaila yra kažkokia atgyvena. Tačiau ar raginame ją jums dabar naudoti? Būkime truputį daugiau vieni kitiems tolerantiški ir pasistenkime suprasti, kad jei pats Jėzus Kristus savanoriškai prisiėmė nuožmius rimbo kirčius ir juos aukojo už savo priešų atsivertimą, tai išskirtiniais atvejais, kai Dievas savo išrinktiesiems duoda didesnių atgailos malonių, jie nuoširdžiai atsiliepia į Šventosios Dvasios įkvėpimus ir, tapatindamiesi su savo Mokytoju, geria iš tos kančios taurės, kuri kitiems neišsyk suvokiama, todėl kažkiek ir nepriimtina.

Teisybės dėlei reikėtų pasakyti: „Tegul ir toliau visi pasaulio atgailautojai aukoja savo įvairius apsimarinimo būdus už nusidėjėlių atsivertimą, kad tik jie, nors dabar dar purkštauja (nesuprasdami Kristaus aukos tiesos) prieš atgailos praktikas, pagaliau patektų į Dievo Tėvo namus, kuriuose arčiausiai  prie Visagalio Viešpaties esančiųjų išvys (jų nemažai nuostabai!) didžiuosius žmonijos atgailautojus – šventuosius. Neabejotina, jų plejadoje bus ir Karolis Vojtyla“.   

Paradoksalu, bet teisinga: „Kai prarandate savo gyvenimą, jūs jį atrandate.“