Mėgstu rudenį labiau nei pavasarį, o žiemą - labiau nei vasarą. Krosnyje spragsi malkos, už lango įsisiautėjusi pūga, vėjas svidina vėpūtinius  ant žemės ir namų stogų. Smagu apsivilkti senus, kandžių prakapotus kailinius ir išeiti pasivaikščioti, neturint nei išankstinio tikslo, nei susistyguoto maršruto, ir vaikštinėti miesto paribiais, kol pradės perštėti žandai, kol peršlaps batai, pasiduodant pūgos įtaigai, vėdinančiai slogias mintis ir nuojautas.

Žiema yra grafikos žanro kūrinys, kur  juodos  ir baltos spalvų priešprieša apnuogina, užaštrina ir išgrynina kontrastus, paslepia iš akiračio nereikalingas detales, nešvarą, dvasios sumaištį, šiukšles, kurios išlįs per pirmus rimtus atodrėkius.  Kaip gamtos padaras galiu džiūgauti lyg koks Ž.Ž.Ruso ar  amerikiečių rašytojas ir filosofas H.D. Toro, prieš keletą amžių kvietę atgal į gamtą. Vadinasi, ir juos negyvai buvo užknisęs sociumas, ir jie dvasios atgaivos ieškojo ne tarp žmonių, o bėgdami nuo jų,  į egoizmo, godumo ir nuolatinio melo nesubjaurotą vienatvės ir gamtos prieglobstį. Tačiau mūsų gyvenamas laikas  nesuteikia mums tokios prabangos, kokią  turėjo prancūzų švietėjai ar amerikiečių natūrfilosofai. Mūsų laikais ir mūsų gyvenamoje vietoje - Lietuvoje pabėgimas nuo socialinės – politinės realybės praktiškai neįmanomas. 

Štai  šiokią paprastą nešventinę dieną braidžioju per pusnynus šalia Barbakano ir  silabotoniškai pagal žingsnių ritmą ima dėliotis Salomėjos vaikiškas eilėraštis:

Apšerkšniję mūsų žiemos -
Balta, balta - kur dairais -
Ilgas pasakas mažiemus
Seka pirkioj vakarais.

Čia dabar kas? Kodėl šis vaikystėj atmintinai išmoktas tekstas man įkyriai lenda į galvą? Turėtų būti kokia nors priežastis, paaiškinimas, potekstė. Strofoje aiškiai  paslėpta, užkoduota kaži kokia slapta mintis. Klasika juk ir yra klasika, nes aktuali visais laikais. Klasikinis tekstas  visados kalba apie šiandieną. Ypač alegorinis, pasakiškas tekstas, reikia tik mokėti jį atrakinti, atkoduoti, suvokti jo nūdieniškumą ir aktualumą. Pirmosios dvi eilutės greičiausiajai kalba apie mūsų informacinio lauko tuštumą. Nei iš Prezidentūros, nei iš Seimo, nei iš Generalinės prokuratūros visuomenei nenuteka jokia informacija. Visuomenė turi teisę ir nori žinoti, kas vyksta, kur Kedys, kas nušovė teisėją, buvo mergaitė prievartauta, ar tik švelniai krikštatėvio paglostyta už 2000 lt. baudos. Kaip matome, - „balta balta – kur dairais“.  Ir čia labai logiškai prijungtos kitos dvi eilutės. Kad patenkintas būtų žinių ir tikros informacijos alkis, visuomenei (mažiemus) sekamos ilgos absurdo pasakos. Tiesa,  neįvardijama, kas jas seka, bet nesunku nujausti. Vakarais žmonės sėdi palinkę prie televizorių, o ten šmėžuoja Miliūtės, Gaiveniai, Savukynai, Olekos, Paulauskai, Sakalai ir išsijuosę pasakas seka:

Apie klaidžią sniego pūgą,
Saulės nukirptas kasas -
Apie žąsiną moliūgą,
Kur išskrido į dausas.

Pirmomis dviem eilutėmis nedviprasmiškai pasakoma, kad  visuomenei kabinami ant ausų makaronai. Neatsitiktinis čia epitetas „klaidi“ tarytum signalizuoja kad vyksta klaidinimas, dėmesio nukreipimas nuo svarbių dalykų į mažiau reikšmingus. Labai nesunku suprasti, apie kokį žąsiną ir kokias dausas kalbama trečioje ir ketvirtoje strofos eilutėse. Čia ir vaikui aišku, kad galvoje turimas Seimo narys Linas Karalius, išskridęs į saulėtąją Okeaniją, pedofilų ir sekso paslaugų rojų.

Apie vilką, baltą mešką,
Burtus, išdaigas velnių,
Apie vandenis, kur teška
Iš sidabro šulinių.

Balta meška ir vilkas, labai tiesmukiška ir nedviprasmiška užuomina apie Rusiją, Tombovą  ir Sibirą. Kita eilute subtiliai primenama ir pagrasinama velnių išdaigomis. Potekstė nesunkiai atrakinama – kalbama apie KGB-istus, kurie niekur nedingo, o jų „išdaigas“ žmonės gerai prisimena. Teškantys vandenys iš sidabro šulinių – tai ES fondų pinigai, kuriais taškomasi, be saiko ir prasmės švaistomasi. 

Apie trečią brolį Joną -
Koks jis raitelis puikus.
Apie Eglę - žalčio žmoną,
Medžiais paverstus vaikus.

Sunku pasakyti, apie kokį tokį  šaunuolį Joną čia kalba poetė. Gal turimas galvoje šaunusis gen. Prokuroras Algimantas Valantinas, kuris turi ypatingų gabumų išsisukti iš pačių beviltiškiausių situacijų. Bent jau pastaruoju metu už jį šaunesnių Lietuvoje nematyti. Tikriausiai čia apie jį ir jo talentus.

 Trečiojoje eilutėje kalbama apie netradicinės seksualinės orientacijos moterį, turinčią neribotų ir ypatingų galių iš žmogaus padaryti, galima sakyt, popiermalkę. Nenutuokiu, apie kokią konkrečiai moterį čia norėta pasakyti, bet kad tokių Lietuvoje yra, tai faktas.

Kaip našlaitė nusiminus
Grįžo tuščiomis atgal. . .
Brenda pušys per pusnynus
Ir išbrist niekaip negal! –

Pusnynuos nykštukai miega,
Aukso žuvys po ledu -
Bėga ragana per sniegą,
Nepalikdama pėdų.

Našlaitėlė gero būdo -
O jos pamotė pikta ...
Bet... senelė užusnūdo.
Ir jos pasaka baigta.

Šiomis trimis strofomis pasakojamas visiems gerai žinomas  nuskriaustos mergaitės siužetas. Tiesa, įdomu tai, kad poetė prasitaria, jog mergaitė  yra našlaitė, nors  K. Betingis užsispyręs aiškina, kad Kedys gyvas ir nuo jo kažkur netoliese slapstosi krūmuose. Dargi agituoja: „ Ei, išlįsk, baily, iš už krūmų“.  Tai nueik, drąsuoli,  į tuos krūmus ir pasiimk.

Aukso žuvys po ledu, be abejo,  turima galvoje slaptus pinigus vokeliuose, kyšius, juodąją buhalteriją, „Samanėlės“ bylą, ir kitas finansines aferas, už kurias jei ir gresia kalėjimas, tai tik lygtinai.  Tad metaforą „po ledu“ reikėtų interpretuoti kaip pinigus, kurie kaip žuvys – kur nori, ten ir plaukioja, bet tik ne  į valstybės biudžetą.

Bėgančios per sniegą raganos motyvu poetė kalba greičiausiai apie K. Prunskienės „Šatrijos“ istoriją. „Nepalikti pėdų“, be abejo, reiškia viena, kad jokių įkalčių ar įrodymų apie kunigaikštienės bendradarbiavimą  su KGB nėra. Raganos pėdų nepalieka.

Na, o esmingiausia šiame pilname dviprasmybių eilėraštyje eilutė, be abejo, yra apie piktą našlaitėlės pamotę, teisėją  Neringą Venskienę.  Pasakyta tiesiai šviesiai – kaip pirštu į akį durta. Senelė pasakė ir užsnūdo, o jūs jau patys darykite išvadas. Labai klastūniškai gudrus poetės ėjimas.  Šešias su puse strofos buvo kabinami makaronai ir taukšt – eilutė.  Tiesiog ne eilutė, o atviras kaltinimas. Štai taip. Išvadas darys Rimantė Šalaševičiūtė, ir vaiko globos  byloje turės labai svarų, nenuginčijamą  argumentą, poetės parašyta juodu ant balto.

Batai  kiaurai permirko, bežygiuojant per Vilniaus pusnynus ir begromuliuojant groteskišką realybę, absurdo teatrą, kurio personažais norima mus padaryti. Į absurdą labai sveika atsakyti absurdu.