Birželio 26-27 d. Panevėžyje vyks Lietuvos jaunimo dienos, kurioms pasiruošti šventės rengėjai - Lietuvos jaunimo pastoracijos centras - kviečia „keliaujant“ įvairiais išmintingai parengtos programos punktais. Vienas iš jų kviečia atrasti Gyvąją Bažnyčią per bendruomenių įvarumą, grožį ir skirtingas dovanas. Juk tiek „skirtingų kelių, būdų, ugdymo, veiklos būdų veda Bažnyčioje Dievop“, - sako rengėjai.

Bernardinai.lt „Jaunimo nišos“ skaitytojus kviečiame taip pat prisijungti prie šio nuotykio: susipažinti su keletu Lietuvoje aktyviai veikiančių bendruomenių, išgirsti savo bendraamžių liudijimų, kurie gal paskatins tolimesniems ieškojimams.

Tiberiados bendruomenė

Tiberiados istorija prasidėjo mažame Lavaux – Sainte – Anne kaimelyje, Belgijos pietuose. Brolis Morkus, Tiberiados bendruomenės įkūrėjas, pasirinko Palestinoje, Genezarete, esančio ežero pavadinimą – Tiberiada. Tokiu būdu 1979 m. balandį „gimė“ Tiberiados bendruomenė.

Bendruomenės dvasingumas remiasi Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Teresės iš Lisieux mokymais. Taip pat bendruomenei yra labai svarbus Šv. Serafimas iš Sarovo. Brolis Morkus nuolat ragina gyventi paprastumo ir pasitikėjimo dvasioje, kad bendruomenės tarnystė kurtų vienybę ten, kur Viešpats siunčia. 

Šiandien daugiau nei trisdešimt brolių ir seserų iš Belgijos, Prancūzijos, Latvijos ir Lietuvos atsiliepė į Kristaus kvietimą: „Eik ir sek paskui mane!“ šioje bendruomenėje.

Tiberiada pasiekė ir Lietuvą...

Prieš devynerius metus keturi belgai vienuoliai įsikūrė ir tarp miškų, Zarasų rajone. Į Lietuvą broliai pirmą kartą atvažiavo 1991 metais. Lietuviai, sutikti Paryžiuje, juos pakvietė į ateitininkų stovyklą. Broliai ėmė lankytis Lietuvoje kiekvieną vasarą, rengė stovyklas jaunimui, šeimoms, studijavo lietuvių kalbą, kultūrą. Gavę kvietimą iš vyskupo, 1994-aisiais vienuoliai pradėjo kurtis Baltriškėse, o nuo 2001-ųjų šioje vietoje pradėjo gyventi nuolat. 

Kas yra Švento Damijono maldos grupė?

Daugelis jaunuolių, susipažinę su Tiberiada, troško gilinti santykį su Kristumi ir tuo pačiu palaikyti ryšį su bendruomene. Taip gimė Švento Damijono maldos grupės.

Jaunuoliai kartą per savaitę susirenka kartu melstis bei dalintis savo tikėjimu. Šv. Damijono maldos grupė yra vieta, kur prisikėlęs Kristus ugdo savo sekėjus Šv. Pranciškaus pavyzdžiu.

Kodėl būtent Švento Damijono maldos grupė?

Vienas iš Tiberiados bendruomenės globėjų - Šv. Pranciškus - labai mėgo Šventojo Damijono koplyčią, kurioje dažnai sustodavo bei kontempliuodavo Kristų tyloje. Joje atsiliepė į Šeimininko kvietimą eiti ir atstatyti begriūvančią bažnyčią. Būtent toks yra Švento Damijono maldos grupės šūkis: „Eik ir atstatyk mano bažnyčią!“

Malda su Švento Damijono maldos grupe

Kristus žengia pirmą žingsnį, Jis laukia mūsų. Malda Šventajai Dvasiai, šlovinimas bei adoracija ruošia mus susitikimui su Gyvuoju Kristumi. Maldos intencijos, kurios dažniausiai išsakomos garsiai, leidžia augti broliškoje meilėje bei maldoje vieniems už kitus. Evangelijos skaitymas paruošia sekmadienio šv. Mišioms. Maldos metu giedamos giesmės, kurios kviečia šlovinant įžengti į Dievo linksmybę.

Ne tik malda.

Mūsų buvimas kartu nesibaigia, o tik prasideda maldos grupėje. Daug laiko praleidžiame kartu, o kai nesusitinkame, mus sujungia malda.

Kartu su maldos grupe dalyvaujame religiniuose renginiuose, savanoriaujame ar patys juos organizuojame, rengiame šventinius vakarus, statome spektaklius apie įvairius šventuosius. Visi kartu važiuojame ir dalyvaujame Tiberiados bendruomenės organizuojamose stovyklose.

Kasmet rengiame Šviesos kelią, kad kiekvienas galėtų kuo džiaugsmingiau ir giliau priimti bei išgyventi Jėzaus Kristaus Prisikėlimą.

Taip pat krikščioniškai „tūsinamės“: žaidžiame frisbee, sutinkame kartu naujus metus, einame į piligriminius žygius.

Mūsų nuolatiniais palydovais būna – Jėzus, San Damiano kryžius ir begalinis džiaugsmas dėl nuostabių Viešpaties darbų.

„Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“ Jn 15, 11

-------------

Liudijimai

Per savo trumpą 24 metų gyvenimą ir mažutę jo atkarpą – tris krikščioniško gyvenimo metus – atradau atleidimą, kaip vienintelį gyvenimo būdą. Anksčiau, kalbėdama maldą “Tėve mūsų” įsivaizdavau, kad Dievui reikia, kad aš atleisčiau, ir Jis pasigaili tik tuomet, kai aš pasigailiu. Bet juk tai – tokia netiesa, tokia klaidatikystė! Atleisti be Dievo pagalbos apskritai neįmanoma. Atleidimas – tai Dievo atleidimo priėmimas ir jo paskleidimas po visą pasaulį. Iš tikrųjų, atleidimo reikia ne tiek Dievui, kiek man pačiai, kad paleisčiau praeitį ir su visiškai atvira, išvalyta širdimi atsiverčiau Dievo veikimui šiandien, šią akimirką.

(Pirmoji mano pažintis su atleidimu įvyko prieš kelis metus, kada į Lietuvą, joanitų vienuolyną skaityti paskatų atvyko prancūzė misionierė, santykių konsultantė Marie Maquaire. Penkias ar šešias dienas lektorė vizualiai rodė, kaip „veikia“ žmonių tarpusavio santykiai, kas juos nuodija, o kas atgaivina ir daro tvirtesnius. Klausydama buvau visiškai priblokšta: tie sunkumai, kuriuos patiriu bendraudama su žmonėmis, ateina iš mano vaikystės, iš santykių su tėvais. Esu pasilikusi maža mergaitė ir vis dar ieškau besąlygiškos meilės bei stengiuosi priversti žmones mane mylėti taip, kaip man to reikia. Nesu atleidusi tėvams ir šita nuoskauda temdo visus naujus santykius, draugystes. O kai kurie nauji ryšiai būtent dėl ano vidinio sužeistumo net negali užsimegzti ar pasidaryti brandūs ir nuoširdūs. Taigi jau tuomet supratau, kad atleidimas yra gyvybiškai svarbus.

Supratusi, kaip svarbu atleisti, kiek įmanydama stengiausi tai padaryti. Norėjau kuo greičiau išsivalyti savo vidų nuo senų nuoskaudų, neatleistų įžeidimų, kad galėčiau blaiviai ir šviesiai žiūrėti į tai, kas vyksta čia ir dabar. Ir nebūdavo nieko skaudesnio, kai jau tarsi man susitarus su savimi ir išsakius tėvams, kad atleidau, manyje vėl išlysdavo nepaaiškinamas pyktis, pavydas, nusivylimas, santykiuose su žmonėmis matydavau vėl tą pačią mažą mergaitę, kuri tik reikalauja švelnumo, supratimo ir pripažinimo, o suprasti, gerbti ir pasirūpinti kitu, ar paprasčiausiai pabūti kartu, nė negalvoja. Viduje vis dar tvyrojo liūdesio ir nepasitenkinimo migla, tik retkarčiais praskaidrinama trumpo džiaugsmo. )

Tikroji mano draugystė su Atleidimu užsimezgė per „Marijos radijo“ penktojo gimtadienio šventę, praėjusių metų rugpjūtį. Sėdėjau tada prie Marijos radijo aukų stalelio ir kalbėjausi su devynerių metų mergaite – plepute ir patrakėle kaip aš. Ji vis klausė manęs, ar nupirksiu ką nuo stalelio, ar paaukosiu į Marijos radijo aukų dėžutę, kad ji galėtų užrašyti mane į sąrašą. Reikėjo kažką... Dėl mergaitės. Ant stalelio tebuvo keli informaciniai lapeliai ir plonytė, maža knygelė - „Atleidimo malda“. Kainavo du litus. Tai ir paėmiau. Viduje juokiausi dėl „sutapimo“ – dar prieš kelias minutes, kalbėdama su viena moterimi, buvau leptelėjusi: „Aš nemoku atleisti...“

Trisdešimties puslapių knygelėje buvo pateikta atleidimo maldos atsiradimo istorija, pati malda, keli liudijimai žmonių, kurie pagal autoriaus, amerikiečio kunigo Roberto de Grandis patarimus, meldėsi šią maldą trisdešimt dienų. Ėmiau ir aš kas vakarą skaityti kelių puslapių maldą,kurioje prašoma Kristaus, kad jis suteiktų jėgų atleisti tėvui, motinai, broliams ir seserims, giminaičiams, darbdaviui ir bendradarbiams, kitokių pažiūrų žmonėms, specialistams, kurie įskaudino. Taip pat, kas mane ypač palietė, maldoje prašoma padėti atleisti Bažnyčiai, kunigams, dvasios vadovams, maldos grupėms ir... Dievui. Tam, kuris viską sukūrė ir kuriam iki šiol drįsau tik dėkoti už tai, kas duota... „Tėve, atleidžiu Tau tuos visus atvejus, kai mirtis aplankė mano šeimą: kritinius atvejus, finansinius sunkumus ir tuos įvykius, kuriuos laikiau tavo bausme...“ – tokie vieni pirmųjų maldos sakinių. Tai mane palietė – atleisti tai, ką skaudaus patyriau ir ką priskyriau Dievo veiksmui.

Bet dar daugiau ramybės ir tvirtumo patirdavau, kai skaitydavau tas eilutes, kurios kalba apie atleidimą sau: „Mano Viešpatie, atleidžiu sau savo nuodėmes, kaltes bei silpnybes ir visą tą blogį, kuris manyje susikaupęs, tai, ką aš laikau ydomis, blogiu. <...> Tatai Tu man jau atleidai per Atgailos sakramentą, šiandien aš tai atleidžiu pati sau“. Kažkoks akmuo, tvėręs mane nuo manęs pačios ir viso žmonių pasaulio per centimetrą pasislinko į šoną, vėl palikdamas dar daugiau erdvės ir laisvės draugystei ir susitaikinimui mano viduje. Tikrai, mažas stebuklas įvyksta kiekvieną kartą, kai skaitau atleidimo maldą, net jei tai tūkstantasis kartas...

Ir galiausiai man pasidarė aišku, kad atleidimas – tai kasdienis dalykas. Ir ne vienkartinis, bet nuolatinis ir be ribų. Atleisti – tai mylėti. Tai priimti žmogų tokį, koks jis yra. Tai pripažinti, kad jo aštrūs kampai įrėžė ir įskaudino, bet kartu suprasti, kad kampų gludinimui kiekvienas turime visą gyvenimą, kad pokyčiai žmogaus (taip pat ir mano pačios) viduje neįvyksta per vieną dieną. Be to, ir nereikia, kad kitas būtų toks, kaip man patogu. Juk tada būtų taip neįdomu gyventi... Kaip sakė brolis Arūnas Peškaitis viename pamoksle: įvairovė yra danguje, o pragare – vienatvė ir nuobodumas.

Taigi atleidimą atradau kaip vienintelį būdą gyventi. Kaip vienintelį būdą būti su žmonėmis, su savimi ir su Dievu. Juk apsimetinėju, kai sakau, kad esu tobula ar kad galiu būti tobula. Tikrasis mūsų tobulumas – tai priimti Dievo atleidimą mums, priimti, kad esame sukurti tokie, kokie esame ir leisti Dievui veikti per mus. O kaip gi kitaip gali veikti Atleidimas, jei ne dovanodamas atleidimą? Kad šis, kaip elektra laidu, tekėtų, būtų dovanojamas be jokių trukdžių. Sigita

***

Trumpai ir drūtai: man devyniolika metų ir aš džiugiai galiu sakyti, kad mano gyvenimas su Viešpačiu nuostabus! Nuo pat vaikystės žinojau, į ką galiu kreiptis, kai sunku man ir mano šeimai. Melsdavausi to nesuvokdama, nes labai norėjau išsakyti savo prašymus ir tikėjau, kad geras ir teisingas maldas Dievas išklauso. Bažnyčia buvo vieta, kur eidavom labai retai, galiausiai nustojom eiti visai, nes mano broliui darydavosi silpna, man klaikiai atsibosdavo, tėvams būdavo sunku dalyvauti Mišiose, nes seniai buvo praradę gyvą santykį su Jėzum.

Bet man labai pasisekė, nes mokiausi Jėzuitų gimnazijoje ir būtent šios mokyklos mokiniams organizuojamų Kairos rekolekcijų dėka aš pamačiau aiškiausią Dievo buvimo ženklą, kuris atvėrė mano širdį Gyvajam Jėzui.

Ir tada su mielu noru pradėjau vaikščioti į Mišias. Didelė didelė laimė kiekvieną sekmadienį patirti Jėzaus auką ir beribę meilę mums.

Netrukus po rekolekcijų (Viešpats tikrai laukia su dovanomis, kol esi pasiruošęs jas priimti:)) atradau Baltiškes, Tiberiados brolius ir San Damiano maldos grupę. Supratau, kad ši bendruomenė padeda augti tikėjime, meilėje ir auginti džiaugsmą širdyje, kad Jėzaus meilė gaubia mus ir galime bei turime ja dalintis! Į Kalėdų stovyklą atvažiavusi beveik nieko nepažinojau, bet būtent šitų žmonių nuoširdumas ir paprastumas leidžia kalbėtis taip atvirai kaip su retu draugu pasišneki ir dar dažnai apskritai naujomis „giliomis“ temomis. Tai buvo atradimas žmonių, kuriuos vienija malda ir džiaugsmas gyventi tikinčiojo gyvenimą, drąsiai ir džiugiai liudijančių apie Jėzaus meilę mums. Iškart supratau, kad radau tai, ko man reikėjo: gyvojo tikėjimo šaltinį.

Svarbiausia tai, kad patyręs tokią malonę melstis ir džiaugtis kartu, gali nebijoti, kad prarasi šį nuostabų jausmą ar tuos puikius žmones, nes didysis gėris tas, kad kiekvieną savaitę renkamės melstis ir juoktis kartu. Mes dalinamės visu tuo, kuo savaitę gyvenome ir taip stipriname bendruomeniškumą, kad nesinori skirtis ir dažnai tenka susitikt tiesiog būti ir linksmintis kartu (susitikt pavakaroti, pasivartyt nuostabiais žiemos kalniukais ar šokti:D). Ir kaip gali patirdamas tokį džiaugsmą nesidalinti juo su kitais? Neįmanoma, nes tikrai į širdį Dievulis įdeda daugiau džiaugsmo nei jauno, seno ar apskritai bet kokio vyno gausa! Goda

-----------

Atviro stogo diena

Kviečiame visus, norinčius susipažinti su Šv. Damijono maldos grupėmis, ateiti ir kartu su mumis pasimelsti. Maldos grupės jus kviečia:

Vasario 9 d. (antradienį):

Kaune 18 val., Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje (Žaliakalnio), Aukštaičių g. 4, sd.kaunas@tiberiade.lt , Dovilė tel. 860407806;

Vasario 10d. (trečiadienį):

Vilniuje 18 val., Didžioji g. 32, Šv. Kazimiero bažnyčios kripta, sd.vilnius@tiberiade.lt , Austėja tel. 868753799;

Šiauliuose 18 val., Šiaulių vyskupijos jaunimo centre, Vilniaus g. 247b, sd.siauliai@tiberiade.lt, Kristina tel. 861433446;

Vasario 11d. (ketvirtadienį):

Radviliškyje 17.00 val., Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios klebonijoje, Maironio g. 10, sd.radviliskis@tiberiade.lt, Aiste tel. 862572309;

Pasvalyje 19 val., klebonijoje, sd.pasvalys@tiberiade.lt ,Vytautas tel. 862890721;

Vasario 12d. (penktadienį):

Utenoje 17.00 val., Dievo Apvaizdos bažnyčioje, Aušros g. 78, sd.utena@tiberiade.lt, Monika tel. 862467187.

Vasario 14 d. (sekmadienį):

Panevėžyje Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje po 10.30 val. Šv. Mišių, sd.panevezys@tiberiade.lt, Gabija tel. 861121770

Esate visi labai laukiami!

Taip pat galite žvilgtelti į Tiberiados bendruomenės ir Šv. Damijono maldos grupės pristatymą:

http://www.youtube.com/watch?v=_eYpLDil_qE

Lietuvos jaunimo pastoracijos centras