„Austrai skiriami prie kultūringiausių tautų. Kai kas nors negražaus nutinka Lietuvoj, sakoma: „Austrijoj tokie dalykai būtų neįmanomi!“

 Tai tiesa. Eini per Austriją – nieko. Tik skamba simfoninė muzika, kurios neįmanoma klausytis. Sviedžiu akmenį ir išdaužiu langą. Išlenda austras, pasižiūri į mane. Bet supranta, kad tokie dalykai Austrijoj neįmanomi, ir atgal įlenda.“ (J. Erlickas)

Nors čia Šveicarija, bene kasdien prisimenu šitą miniatiūrą. Dažniausiai eidama pasivaikščiot arba į paskaitas, nes tokiais atvejais beveik visada galvoju, kaip yra čia, ir kaip yra ten. Juokai juokais, pasijuokauju sau truputį, bet paprastai visi pamąstymai baigiasi panašiai: geri žmonės tie šveicarai, ir šalis jų graži, ir susitvarkę jie veik viską, ką galima, viskas tiek sudėliota į savo vietas, kad... nuobodu; nepaisant ganėtinai guvaus prancūziškos dalies šveicarų būdo ir verdančio gyvenimo, kyla jausmas, kad viskas yra sustingę – tobulumas, kiek tai įmanoma, pasiektas, visi laurai nuskinti, ir ant jų užmigta meškos miegu. Ypač tas jaučiama mažesniuose miesteliuose ir kaimuose: kaip iš pasakų cukriniai namukai, preciziškai sutvarkyta aplinka ir ... nė gyvos dvasios. Kartais toks jausmas, tartum būtum vienos iš pasakų herojus, kuris aptinka nuostabiai gražų miestą, tačiau netrukus pastebi, kad mieste nėra nė vienos gyvos būtybės, nes, kaip paaiškėja vėliau, miestas dėl kažkokių priežasčių užkeiktas, o visi gyventojai paversti akmenimis, žuvimis ar dar kuo. Viskas byloja apie visišką užbaigtumą, jokios kūrybinės erdvės; vienintelis būdas čia kurti pirmiausia būtų griauti ir taip pasidaryti sau kūrybai įrankių ir medžiagos. Tėvynėje Lietuvoje tuo pat metu tvyro visiškas chaosas, taigi ir kūrybinės erdvės bekraštės, veik viską reikia sukurti: viziją, (sąmoningą) visuomenę, švietimo sistemą, socialinę sistemą ir taip toliau, nors visa kita, manau, keistųsi suformavus tam tikrą mentalitetą... Ir kūrybinės potencijos, ir darbo per akis, reikia tik užsiimančiųjų. Reikia tik užsiimančiųjų...

Juokas juokais, bet kartais kyla noras bent jau sviesti akmenį, išdaužti langą ir nors taip išjudinti tą laimingą sąstingį. Pavargę nuo pernelyg didelio ekstrymo Lietuvoje, kai kurie gali paklausti: o ko daugiau žmogui norėt? Ar gali būt kas geriau? Kai gali drąsiai net ir naktį išeiti gatvėn, gali nerakinti buto, kreditines korteles su visais pin-kodais siunčia paštu (laimė, ne vienam voke!), visi vairuotojai tvarkingai stoja net ir dėl vieno pėsčiojo, paaugliai nevartoja alkoholio, nors įstatymas tai leidžia nuo 16 metų, gali palikti pasaugoti lagaminą visiškai nežinomam žmogui, skubėdamas į kokią tuoj beužsidarysiančią įstaigą, ir grįžęs rasti tą žmogų kartu su visu lagaminu... Ko tu dar nori? Jei tik toks nuobodumas... Turbūt absoliuti dauguma lietuvių sutiktų taip „nuobodžiai“ gyvent... Iš tikro, ko pasigendu, tai to lietuviško budrumo, ir būtent dėl to sustingimo ir gal net ištižimo. Lietuvoje žmogus visada turi būti budrumo būsenos, nes už kiekvieno kampo gali gauti į skudurus net ir dieną, visiems matant, arba būti nutrenktas girto chamo ,,vairuotojo“ pėsčiųjų perėjoje ir panašiai. Kartais toks jausmas, lyg būčiau iš girios tankmės ištrauktas vilkas ir pasodintas į kokį rausvą, minkštą krepšelį su naminiais dekoratyviniais šuniukais... Aišku, klausimas, kuri būsena yra normalesnė ir žmogiškesnė, galų gale natūralesnė šiuolaikiniam žmogui, juk ne kokiame akmens amžiuje gyvenam (arba bent jau neturėtume...). Kita vertus, būtent šito budrumo stoka suteikia šiokio tokio naivumo. Mano kaimynė lietuvė, taip pat čia studijuojanti, labai taikliai pasakė (ne tik apie šveicarus): vakariečiai yra naivūs. Ir tingūs. Tingūs nuo savo gerovės.

Kita vertus, praėjus porai savaičių nuo atvykimo atkreipiau dėmesį į tai, kad Šveicarijoje, mano akimis žiūrint, neįtikėtinai daug neįgaliųjų. Palyginti su Lietuva atrodo, kad gyvenam grynaveislių arijų krašte – pereini per lietuvišką miestą ir ant vienos rankos pirštų gali visus neįgaliuosius suskaičiuot. Paklausiau kaimynės lietuvės, ar man taip tik atrodo, ar Lietuvoj nėra neįgaliųjų? Ir kodėl Šveicarijoje jų tiek? Išsiaiškinom, kad niekur jie Lietuvoj nedingę, tiesiog nesirodo viešumoj, nes kol kas tėvynainiai dar laiko juos „kitokiais“ blogąja prasme. Šveicarijoje neįgalieji – neatsiejama visumos dalis. Neįgalus šveicaras yra tiesiog šveicaras, nė kiek neblogesnis už kitus. Niekas nekuria problemų ten, kur jų nėra. Šito galėtume ir pasimokyti.

„Yra tipų, kurie uždirba didelius pinigus, balansuodami ant lyno tarp dviejų dangoraižių.

 Vaikiški žaidimai!

Kiek pas mus yra balansuojančių ant skurdo ribos! Tai itin pavojingas, ilgai trunkantis triukas, kurį net Amerikoj retas drįsta pakartot.

Užtat sakau: tik mokėkim savo meistrus reklamuoti ir išgarsėsim, ir biudžetas pilnės.“ (J. Erlickas)

Šitą irgi dažnai tokiais atvejais prisimenu. Labai taiklu. Beje, kiek teko bendrauti su kitais žmonėmis, atvykusiais studijuoti iš Rytų Europos, visi kažką panašaus pastebi. Ir dar priduria, kad vakariečiai truputį praradę savastį, dėl to, kaip teigia draugas rumunas, mes, Rytų europiečiai, turėtume būti labai įdomūs vakariečiams, kaip išsaugoję savo tapatumą. Sutinku dėl tapatumo, bet ar dėl to turėtume būti įdomūs?.. Galbūt, bet anaiptol ne visiems. Kai kuriems vis dėlto esame TIE iš TEN. Aišku, niekas neduria pirštu, bet iš kasdienių buitinių situacijų tai prasikiša.( Kaip draugė latvė kažkokiam vokiečiui pasakė: „Wir sind keine Putzfrauen aus Osteuropa!“)

Kartą studentų bendrabutyje išėjo kalba apie Europos Sąjungą, ir kaimynės belgė su vokiete pasakė, kad „nereikėjo į Sąjungą priimti visokių lietuvų, latvijų, estijų, o jei dar ir kokią turkiją priims, tai jau visai, suprask, pasaulio pabaiga ateitų“. O dar kai pabijojo gerti mano darytą girą (nes greičiausiai bijojo, kad vidurius paleis), tai pasakiau sau: „Suk jas griausmas.“

Laimė, ne visi tokie snobai; štai vieną dieną važiavom traukiniu į Ženevą, ir vienoj stotelėj įlipo pora vokiečių, kurie atsisėdo prieš mus. Kadangi mano kolegė vengrė labai draugiška ir komunikabili, įsikalbėjom su jais. Pasitaikė kultūringi vokiečiai, kurie nesupainiojo Lietuvos su Latvija ir Estija (žinojo ir kokia eilės tvarka einame žemėlapyje, ir netgi žinojo, kad Lietuvos sostinė ne Ryga ir ne Talinas, o Vilnius). Galiu suprasti, kad paprastam Vakarų piliečiui gal ir visai nebūtina žinoti tokių subtilybių, kaip kelių mažų valstybėlių sostinės, bet kai to nežino, pavyzdžiui, teisės studentai iš vadinamųjų prestižinių aukštųjų mokyklų, keistoka pasidaro.Kalbant apie pačius šveicarus, man neteko susidurti su kažkokiu „žiūrėjimu iš aukšto“, nors, pavyzdžiui, Ciuriche (Zurich) studijuojanti pažįstama vilnietė guodėsi, kad migracijos tarnyboje ponia šveicarė užrašė, jog šios gimimo vieta – Sovietų Sąjunga, ir nesileido į jokias kalbas. Arba kad dėstytojai nežino, jog Lietuvoje kalbama lietuviškai ir tokią (beje, apie tokią situaciją pasakojo ir mano kaimynė lietuvė). Turiu pasakyti, kad aš su tuo nesusidūriau. Vienintelės įstaigos, kur man buvo leidžiama suprasti, kad aš iš ten, – tai migracijos tarnyba, išduodanti laikiną pasą, ir bankas. Fribūro (Freiburg) universitete su tuo nesusidūriau. Kai kuriems studentams labai įdomu, su kuo ,,valgoma“ ta Lietuva. Jei ir paklausia apie rusų kalbą, tai būtent – paklausia, o ne kažką teigia, ir klausia atsargiai. Studentai apskritai labai draugiški ir šilti žmonės. Kita vertus, tai vis žmonės dažniausiai iš akademinio pasaulio; neaišku, kokia likusi Šveicarijos dalis, nes akademinis pasaulis, šiaip ar taip, yra mažuma. Ne iš vieno ne šveicaro girdėjau, kad šveicarai labai drovūs ir turi krūvas keisčiausių kompleksų.

 Fribūro gyventojai apskritai savotiški: nors miestas oficialiai yra dvikalbis (prancūzų ir vokiečių), tačiau didžioji dalis kalba prancūziškai, o iš tos didžiosios dalies didžioji dalis vokiškai išvis nemoka. Jie greičiau jau bandys kalbėti angliškai nei vokiškai. Kažkoks vidinis nacionalizmas, ar kaip čia pavadintume.

O šiaip Fribūro universitetas ir studentiškas gyvenimas yra puikūs. Galima trumpai pasakyti: čia tikras universitetas. Savo dvasia, apibrėžimu, veikla ir kitais dalykais. Mano gimtasis universitetas, palyginti su Fribūro universitetu, atrodo kaip mokykla su sustiprintu režimu, kur studentas ne studijuoja, bet ,,kala“, su savais ,,pitagorais“, kurie sėdi už širmos ir yra nekvestionuojami autoritetai. Fribūro universitete nepalyginama darbo kokybė ir atmosfera. Kadangi visi šveicarų studentai moka už studijas ir jau mokykloj atskiriami, kurie galės studijuoti universitete, visi susirenka studijuoti, žinodami, ko nori ar siekia: tuomet ir darbo kokybė, ir dėstytojų santykis su studentais atitinkami. Nėra kažkokios neaiškios, kone transcendentinės distancijos, visi čia paprasti žmonės. Paskaitų tvarkaraštį studentas susidaro daugmaž pats, išsirenka tai, ką nori. Dėstomi dalykai kasmet keičiasi. Labai daug seminarų. Į juos paprastai susirenka mažesnės grupelės žmonių, todėl darbas veiksmingesnis. Seminaruose, be kita ko, mokoma dirbti su tekstu, smarkiai „lenkiama“ dėl metodikos, kaip rašyti mokslinį darbą, ir panašiai.

Mano gimtajame universitete studentas privalo pats iš kažkur apie tokius dalykus žinoti: numetama pora bendrų nurodymų, o po to kapstykis pats, kaip išmanai. Moksliniam darbui reikalingi įgūdžiai, taigi praktika. Pas mus praktika kažkur anapus. Kita vertus, matyti, kad Fribūro dėstytojai „užsidegę“ tuo, ką daro, todėl nieko keista, kad daro tai gerai ir profesionaliai. Akivaizdu, kad jiems tikrai rūpi studijų kokybė, kaip, beje, ir studentams. Žodžiu, abipusis grįžtamasis ryšys. Įdomu, kad čia bakalauro studijų trukmė treji metai, bet kreditų skaičius tas pats, kaip ir pas mus. Turint galvoje, kad ir semestrai truputį trumpesni, kartais pasidaro keista, kaip jie ten ir apsisuka. Pasirodo, be kita ko, jei, pavyzdžiui, seminarui dar ir parašai darbą (maždaug kursinio apimties), gauni papildomus kreditus, taigi sistema nesuvaržyta.

Atskirai norisi paminėti universiteto bibliotekas, kurios išties neįtikėtinai geros ir turtingos. Palyginus mūsiškę fakulteto biblioteką su šia, Fribūro, lietuviškoji atrodo vargana kaip lauko būdelė. Suprantama, filosofijos veikalų labai nedaug išversta į lietuvių kalbą, bet kas trukdo turėti angliškus, vokiškus ar prancūziškus originalus ar vertimus? Žmonės, studijuojantys tokį dalyką kaip filosofija, turėtų be vargo bent viena iš šių kalbų skaityti. VU Filosofijos studijų programos reklamoje išdidžiai teigiama – daugelis autorių skaitoma originalo kalba. Matyt, būsiu studijų metu kažką praleidusi...

Žodžiu, kaip sutarėm su drauge latve, kuri čia metams atvykusi doktorantūros studijoms, – filosofijos studijos Fribūre labai geros.

 „Ateitis“, 2009 m., Nr.10