Tekstilė... Išgirdęs šį terminą, ne vienas mintyse jį susieja su sovietmečiu dvelkiančiais gobelenais ar liaudies muziejaus eksponatais. Tekstilės menas Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais išgyvena įdomų laikotarpį: po nepriklausomybės atgavimo lietuviška tekstilė išsilaisvino nuo interjerų puošybos ir įgavo konceptualias formas. Pamirštas didingas tekstilės, puošusios valstybines įstaigas, monumentalumas, atrastos naujos autorinės technikos, o šio meno atstovai įvertinti tarptautinėje meno scenoje. Didžioji jų da­lis –­ moterys, tačiau, prisiminus profesionalios lietuviškos tekstilės ištakas, akivaizdu, kad jos branduolį sudarė vyrai.

Nors įžengėme į XXI amžių ir visur nuolat skamba lyčių lygybės idėjos, bet daugeliui sunku suvokti, kad vyrai mezga ir audžia. Populiarų mitą nusprendė sugriauti VDA tekstilės galerija-dirbtuvės „Artifex“, 2010 m. pradėjusios naują projektą ir parodą.

Tekstilė – ne tik dailiosios lyties reikalas! Apie tai prabils projektas „Vyriška tekstilė“. Šiemet žiūrovai išvys nemažai menininkų vyrų, kurių darbai ne visada tiesiogiai siesis su tekstile. Ši dailės šaka plačiai išsikerojusi, tarpdiscipliniškumas ir eksperimentai įvairiausiomis medžiagomis, technikomis, formomis tampa neatsiejama jos dalimi. Kartais net tarptautinėje Kauno tekstilės bienalėje žiūrovus glumina „netekstiliškai“ atrodantys objektai. Kyla klausimas: ar tai tekstilė, pagaliau, kas yra tekstilė? Anksčiau vartoti apibrėžimai, sąvokos, kategorijos šiandien – tarsi kandžių suėsti siūlai.

Senos klišės, teigiančios, kad tekstilė – tai menas, kuriame vienaip ar kitaip naudojami siūlai, paneigtos pirmojoje projekto parodoje „Raštai“. Jos autorius Andrius Erminas nestudijavo tekstilės mokslų, bet rado būdą apie ją prabilti. Parodos atidarymo metu jis, kaip ir daugelis kuklių kūrėjų, teigė, kad neturi ką pasakyti, nes viską papasakojo savo darbais. Pabandykime juos „ištardyti“...

Kontrastinga – taip galima apibūdinti A. Ermino sukurtus objektus, kuriuos jis „audžia“ iš netradicinių medžiagų. Cementas, medis, virvės, laidai, pjūklai, vinys... Visa tai iš pirmo žvilgsnio nesuderinama su imituojamomis tekstilės technikomis. Tačiau čia pasitelkti tradiciniai audinių raštai, perkelti į neįprastas medžiagas, įgauna kitas prasmes. Štai trijuose cementiniuose koriuose menininkas apgyvendina... Ne, ne bites, o skirtingus raštų junginius, primenančius nertas servetėles, kurios lyg netyčia užkrito ant dar neišdžiūvusio korio ir paliko švelnius pėdsakus. Pastarieji siejasi su archajiškais saulės motyvais, simbolizavusiais gamtos gyvybingumą; juos, tarsi senovės baltų deivė, bičių globėja Austėja, išaudžia A. Erminas. Dievų ženklas, įkūnytas sustingusioje, perdėm šiuolaikiškoje medžiagoje, žvelgiant iš mūsų dienų perspektyvos, tampa siurrealistišku paradoksu.

Per parodos atidarymą menininkas prasitarė apie pirmą įspūdį, kurį tekstilė paliko dar vaikystėje, dalyvaujant laidotuvėse. Todėl nekeista, kad eksponuojamuose kūriniuose galima įžvelgti kontrastingų reikšmių. Skulptūra „Dvi kilpos“ pasakoja apie ribinę situaciją ir lemiamus žmogaus egzistencijos momentus: apsisprendimo, pasirinkimo. Įspūdingai, bet drauge grėsmingai, lyg kabantis Damoklo kardas, ekspozicijoje atrodo tradicinė liaudiška juosta, pinta iš siaurų pjūklo juostelių. O iš baltų ir juodų elektros laidų supintas prailgintuvas įgauna lininio rankšluosčio-juostos pavidalą.

Menininkas kūriniuose balansuoja tarp senųjų liaudies tradicijų ir šiuolaikinių įpročių. Mane suintrigavo kūrinys „Eurostandartai“. Europos Sąjungos, politinių, ekonominių, socialinių inovacijų karštinė taip paveikė daugelio tautiečių smegenis, kad šie retkarčiais pamiršta, kad gyvena ne tik Europoje, bet pirmiausia –­ Lietuvoje. Nereikia išsižadėti tradicijų, požiūrio, savitumo, kad taptum europiečiu. Nors kai kurių tautiečių mąstymas, kad, pavyzdžiui, išgarsėjęs „vamzdis“ (Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“) taip pat gali būti vadinamas menu, matyt, niekada netaps europietiškai konceptualus. Manau, kad A. Ermino kūrinys ironizuoja susidariusią situaciją.

Menininkas eurostandartus atitinkantį pramoninį padėklą paženklina vienu iš archajiškų raštų. Medinėje konstrukcijoje vinimis iškalamas ženklas, kuris patobulina standartinį ES produktą, suteikia jam lietuviško išskirtinumo, pasitelkiant natūralias medžiagas. Tai skatina kritiškai permąstyti sparčiai brukamas naujas žaidimo taisykles, nepamiršti, kokius slaptus kozirius turime patys, ir nebijoti etiketės „Made in Lithuania“!