Kelionė laiku. Taip būtų galima pavadinti pirmus įspūdžius, išlipus iš lėktuvo apsnigtame Kišiniovo oro uoste. Moldovos sostinė pasitiko neįprastai šiam kraštui šaltu oru ir nė žingsnio nepaliekančiu deja vu jausmu, nes viskas, ką teko matyti, girdėti ar net ragauti, priminė Lietuvą prieš beveik du dešimtmečius.

Kelionė į praeitį

Dar Leonido Brežnevo viešpatavimo laikus menantys troleibusai, apledėję nevalomi šaligatviai, valiutų keityklų ir keityklėlių jūra bei nesibaigiančių aukso ir sidabro parduotuvėlių eilės. Niūrus sustirę žmonės, pasipuošę sovietų laikus primenančiomis kailinėmis kepurėmis, ir budri viską stebinti policininko ar saugumo darbuotojo akis.

 Sovietmetį šioje šalyje mena dar daugybė detalių, nors šalis jau bene du dešimtmečius bando nepriklausomai laviruoti audringame demokratijos ir rinkos ekonomikos vandenyne.

Moldovoje viskas kitaip, o kartu viskas taip pažįstama, artima ir jau išgyventa. Vaikštant baltu sniegu nuklotomis Kišiniovo gatvėmis ne kartą išsprūdo palyginimas su Lietuva.

Šios šalies svajonės ir siekiai taip pat panašūs. Valstybės vadovai nori matyti savo kraštą greta kitų Europos Sąjungos šalių, o paprasti moldavai nori tiesiog geriau gyventi. Geresnio gyvenimo troškimas juos dideliais būriais gena į užsienį, o kaimynės Rumunijos dalijami pasai žada lengvesnę kasdienybę už Moldovos sienų.

„Oficialiai čia gyvena 4 milijonai žmonių, bet vargu ar suskaičiuotumėte ir 3 milijonus“, – sako lietuviškų šaknų turinti moldavė Nona. Jauna moteris dirba vyno degustatore, turi šeimą, todėl nesidairo lengvesnės duonos užsienyje, bet jos draugai beveik visi išvykę.

 „Mokiausi Rumunijoje, gyvenu Moldovoje, o dalis mano giminaičių gyvena Lietuvoje. Deja, lietuviškai nemėgstu kalbėti, gėda, bet suprantu viską, ką kalba kiti“, – prisipažįsta jauna moteris. Jos motina – lietuvė meilės emigrantė, prieš daugybę metų nutekėjusi į Moldovą. „Galėjome grįžti į Lietuvą, bet likome čia. Gyventi Moldovoje nelengva, atlyginimai maži, būstas brangus, darbo stinga. Tiesa, yra ir turtingų žmonių, bet tokių nedaug“, – pasakoja Nona.

Lietuvių bendruomenės pirmininkė Irena Garliauskaitė sako, kad Moldovoje gyvena apie 350 lietuvių kilmės moldavų. Tikrų lietuvių svečioje šalyje liko nedaug, daugelis žmonių grįžo į tėvynę. Tie, kurie liko, savo vaikus stengiasi išsiųsti mokytis ir gyventi į Lietuvą, nes ten gyvenimas daug lengvesnis.

 „Vidutinė moldavo pensija yra apie 150 litų. Vidutinis atlyginimas – 500 litų. Būsto mokesčiai dideli, o dabar dar labiau išaugo. Būna taip, kad žmogus gauna pensiją ir sumokėjęs mokesčius privalo tuščiomis kišenėmis gyventi visą mėnesį. Ekonominės logikos mūsų šalyje labai stinga“, – skundėsi moteris.

Pinigų stygiumi skundžiasi ne tik Moldovos lietuviai, bet ir kiti daug dirbantys, bet mažai uždirbantys žmonės. Vairuotojas, dirbantis vyriausybėje, mokesčiams atiduoda pusę savo atlyginimo, bet džiaugiasi, kad turi darbą, o susispaudę su žmona sugeba išgyventi.

Skurdas ir prabanga – greta

Tiesa, kainos Kišiniovo parduotuvėse nedidelės, bet, matyt, taip atrodo tik mums. Maisto prekių parduotuvių Kišiniovo centre beveik nėra, didelių prekybos centrų nematyti. Daugelis žmonių apsipirkti traukia į turgų, perka tiesiog ant kelkraščio išdėliotas prekes. Nes taip pigiau, niekas nesidomi, ar tai legalu.

Šalyje klesti korupcija, o skurdas žengia greta neregėtos prabangos. Moldovoje gyvenantys lietuviai prasitarė, kad tokių prabangių puotų, naktinių klubų ir turtingų žmonių Lietuvoje nėra. Saujelė turtuolių gyvena gana plačiai, bet apie turtų kilmę vengia kalbėti. Ne paslaptis, kad Moldovoje klesti nelegalus verslas, labiausiai – kontrabanda.

Skurdus ir Moldovos sostinės Kišiniovo veidas, vos vienas kitas lankytinas objektas, juos galima apibėgti per pusvalandį. Seni troleibusai, aptrupėjusios namų sienos ir duobėti keliai, kaip ir morenginiai tortai kavinėse, – sovietmečio palikimas.

Tiesa, neonu šviečiančios lošimo namų iškabos, mobiliųjų telefonų reklamos ir viena kita brangesnių drabužių parduotuvė rodo, kad tai – nebe gūdus sovietmetis. Moldova – šalis, kuriai į nugarą alsuoja sovietmetis, o prieš akis vylingai moja laisvė ir pinigai.

 Deja, kol kas čia viskas primena laukinio kapitalizmo klestėjimo laikus, kai stipresni turi daugiau, o pensininkai kulniuoja į turgų, nešini krepšeliu bulvių.

Emigruoja dideliais būriais

Masinė emigracija iš Moldovos – ne tik šalies nelaimė, bet ir šiokio tokio ekonominio stabilumo garantas. Šimtams tūkstančių žmonių dirbant užsienyje nenutrūkstama lavina pinigai plūsta į Moldovą.

Užsienyje dažnai nelegaliai dirbantys moldavai siunčia uždirbtus pinigus į gimtinę ir išlaiko ištisas šeimas. Galbūt todėl oficiali pragyvenimo lygio statistika truputį prasilenkia su tuo, kaip išties gyvena žmonės.

 Jie gyvena truputį geriau, nes emigrantai į Moldovą persiunčia daugiau nei milijardą dolerių kasmet. Iš užsienio persiunčiamų pinigų kiekis sudaro trečdalį šalies bendrojo vidaus produkto ir tai – daugiausia Europoje.

 Tiesa, gali būti, kad į Moldovą patenka kur kas daugiau pinigų, nei jų suskaičiuoja bankai ir valstybė, dalis sunkiai uždirbtų dolerių ar eurų šalį pasiekia nelegalių kurjerių rankinėse.

Kurjeriai gabena ne tik pinigus, bet ir daiktus, populiariausi – drabužiai ir mobilieji telefonai. Moldavų emigrantų keliai dažniausiai veda į Rusiją, Italiją ir Portugaliją.

Politinė padėtis sudėtinga

 Dalis moldavų, kai kuriais sociologiniais duomenimis, apie pusę kalbančių rumuniškai, turi ir Rumunijos pasus, kuriuos ši šalis dosniai dalijo ne vieną kartą. Tarp dviejų pasaulinių karų Moldova buvo Rumunijos dalis, o moldavų kalba – vienas iš rumunų kalbos dialektų, todėl vis pasigirsta, kad Moldovai reikėtų vienytis su Rumunija, nors šie žodžiai ir lieka tik žodžiai.

Nemažai moldavų taip pat turi Rusijos, Ukrainos ar Izraelio pilietybę. Rusijos įtaka, kalba ir sovietinio gyvenimo būdo palikimas Moldovoje jaučiamas kiekviename žingsnyje. Ketvirtadalis šalies gyventojų kasdien kalba tik rusiškai, beveik visi moldavai moka šią kalba ir nevengia jos vartoti kasdieniame gyvenime. Šalyje klesti dvikalbystė.

 Politinis šalies gyvenimas taip pat susidvejinęs ir sudėtingas, daugelį metų šalį valdę komunistai dabar priversti vietą užleisti provakarietiškai mąstantiems politikams, bet jėgos beveik lygios.

Vos prieš metus po parlamento rinkimų, jų rezultatais nepatenkinti žmonės siaubė valstybinius pastatus. Šalyje iki šiol nėra nuolatinio prezidento, stabilios vyriausybės, šiemet laukia nauji rinkimai.

Sunki politinė ir ekonominė situacija neaiški, „užšalusi“ atsiskyrusio Moldovos regiono Padniestės padėtis šalies svajonę kuo greičiau patekti į Europos Sąjungą gerokai atitolina. Tiek, kad net nedrįstama sakyti, kiek ilgai gali tekti laukti.

 Jūratė Važgauskaitė