Publikuojame ištraukos iš prancūzų psichiatrės, psichoanalitikės ir psichoterapeutės Marie-France Hirigoyen 1998 metais pasirodžiusios ir šiuo metu į 24 kalbas išverstos knygos „Moralinis smurtas, kasdienis iškrypėliškas smurtas“ (Le Harcèlement moral, la violence perverse au quotidien)“ antrąją dalį, kurioje autorė toliau nagrinėja, kaip pasitelkus moralinio persekiojimo strategiją galima psichiškai nužudyti žmogų.

Netiesioginis smurtas

Dažniausiai šis smurtas taikomas sutuoktiniui, kurį norisi sunaikinti ir, kai tai nepavyksta, perkeliamas vaikams. Vaikai tampa aukomis todėl, kad jie yra čia ir nesutinka atsisakyti solidarumo su gimdytoju, į kurį taikomasi. Jie puolami kaip kito vaikai. Tapę liudininkais konflikto, kuris su jais neturi nieko bendra, jie gauna visą blogumą, vieno gimdytojo skiriamą kitam. O sužeistasis partneris, negalėdamas visko išsakyti savo skriaudikui, taip pat suverčia vaikams visą agresiją, kurios negalėjo išlieti kitur. Kai vienas iš tėvų nuolatos juodina kitą, vaikams nelieka kitos išeities, kaip tik užsidaryti. Taip jie praranda galimybę auginti savo individualumą arba savarankiškai mąstyti.

Paskui kiekvienas iš jų nešioja savyje dalį tos kančios, kurią atkartos kitur, jei neras sprendimo pats. Tai neapykantos ir naikinimo perkėlimas. Agresorius negali suvaldyti savo liguistumo. Neapykanta pereina nuo buvusio sutuoktinio į vaikus, kurie tuomet tampa sunaikintinu taikiniu.

Kad ir kokios būtų tokio elgesio priežastys, jis nepriimtinas, nepateisinamas, nes iškrypėliškos manipuliacijos vaikams, kaip ir suaugusiesiems, sukelia sunkių sutrikimų. Kaip galima sveikai samprotauti, kai vienas iš tėvų sako, kad reikia galvoti vienaip, o kitas kalba visiškai priešingai? Jeigu šito supainiojimo neišsklaido kito suaugusiojo ištarti sveikos nuovokos žodžiai, jis gali privesti vaiką ar paauglį prie fatališko susinaikinimo. Labai dažnai konstatuojama, kad suaugusius žmones, kurie vaikystėje tapo vieno iš tėvų iškrypėliškumo aukomis, kaip ir kraujomaišos aukas, pakaitomis ištinka anoreksijos ir bulimijos priepuoliai ar kitokios priklausomybės.

Iškrypėliškos užuominos ir pastabos sudaro negatyvų sąlygojimą – tai smegenų plovimas. Vaikai nesiskundžia, kad su jais blogai elgiamasi, priešingai, jie nesiliauja siekę iš juos atmetančio gimdytojo mažai tikėtino pripažinimo. Jie perima neigiamą savo pačių įvaizdį („aš nevykėlis“) ir priima jį kaip pelnytą.

Gimdytojas turi po ranka gyvą lengvai panaudojamą ir manipuliuojamą daiktą, kurį gali žeminti, kaip pats anksčiau buvo (ar dabar tebėra) žeminamas. Kiekvienas vaiko džiaugsmas yra nepakeliamas. Kad ir ką jis darytų, kad ir ką sakytų, iš jo tyčiojamasi. Tai tartum poreikis priversti jį sumokėti už kančią, kurią gimdytojas pats yra patyręs [...].

Vaikais manipuliuoti labai lengva. Jie visada ieško pateisinimų tiems, kuriuos myli. Jų pakantumas beribis, jie pasirengę viską atleisti tėvams, prisiimti kaltę sau, suprasti, išsiaiškinti, kodėl vienas iš gimdytojų nepatenkintas. Viena iš dažniausiai naudojamų priemonių manipuliuoti vaikais yra šantažavimas kančia [...].

Agresoriaus sutuoktinis, pats būdamas užvaldytas, retai kada gali padėti savo vaikams, išgirsti jų kančią ir nepradėti kito teisinti, neginti jo. Vaikai labai anksti pamato iškreiptą bendravimą, tačiau, būdami priklausomi nuo tėvų, negali jo įvardyti. Tai pasunkinama, kai vienas iš tėvų, trokšdamas apsisaugoti, atsitolina ir palieka vaiką vieną kovoti su panieka ir atmetimu.

Tiesioginis smurtas

Tiesioginis smurtas yra ženklas, kad vienas iš tėvų sąmoningai ar nesąmoningai atmeta vaiką. Gimdytojas teisinasi, aiškindamas, jog tai daro vaiko labui, auklėjimo tikslais, tačiau tikrovė ta, kad vaikas jam trukdo, ir jis turi jį sunaikinti vidujai, kad apsisaugotų.

Niekas, išskyrus auką, negali to pastebėti, tačiau naikinimas yra realus. Vaikas nelaimingas, tačiau objektyviai neturi kuo skųstis. Jeigu skundžiasi, tai tik įprastiniais poelgiais ar žodžiais. Pasakoma tik, kad vaikas blogai jaučiasi. Vis dėlto egzistuoja realus noras jį panaikinti.

Skriaudžiamas vaikas laikomas tėvų persekiotoju. Sakoma, jog jis nuviliantis, kad jis kaltas dėl tėvams iškylančių sunkumų: „Šis vaikas sunkus, visada su juo problemos, viską laužo, tik spėk nusisukti, iškrečia kokią kvailystę.“ Šis nuviliantis vaikas neatitinka tėvų vaizduotėje susikurto įvaizdžio.

Jis trukdo arba todėl, kad užima ypatingą vietą tėvų problematikoje (vaikas, kurio niekas nenorėjo, dėl kurio teko nenoromis susituokti, pavyzdžiui), arba todėl, kad skiriasi nuo kitų (yra invalidas ar jam nesiseka mokykloje). Tai vaikas taikinys, kurio visos ydos turi būti atitaisytos, kad jis elgtųsi teisingai.

Bernardas Lampertas labai tiksliai nusako šį atmetimą, kuris kartais užgriūva nekaltą auką: „Nemeilė yra naikinimo sistema, kai kuriose šeimose užgriūvanti vieną vaiką ir norinti jį numarinti. Tai nėra paprastas meilės nebuvimas, bet vietoje meilės organizuojama nuolatinio smurto sistema, smurto, kurį vaikas ne tik patiria, bet ir interiorizuoja. Taip prieinama prie dvigubo mechanizmo, kai pati auka perima prieš ją nukreipto smurto estafetę, imdamasi savinaikos.“

Įsisuka absurdiškas ratas: vaiką uja dėl to, kad yra nevikrus ar ne toks, kaip reikia, jis darosi vis nevikresnis ir vis labiau tolsta nuo to, ko pageidauja gimdytojas. Juk ne todėl, jog vaikas nevikrus, jis nuvertinamas, bet kaip tik todėl, kad buvo nuvertintas, jis pasidaro nevikrus. Atmetantis gimdytojas ieško ir būtinai randa (prišlapintą lovą, blogą pažymį) pateisinimą agresyvumui, kurį jaučia, bet iš tikrųjų pats vaiko egzistavimas, o ne jo elgesys, sukelia šį agresyvumą.

Labai banalus būdas išreikšti šią agresiją iškreiptu būdu yra prikabinti vaikui pajuokiamą pravardę. Praėjus penkiolikai metų Sara negali užmiršti, kad vaikystėje tėvai ją vadino „šiukšliadėže“, nes ji turėjo didelį apetitą ir užbaigdavo visus patiekalus. Dėl antsvorio ji neatitiko tėvų svajonių vaiko. Užuot padėję sureguliuoti apetitą, jie pamėgino dar labiau ją palaužti.

Nutinka ir taip, kad vaikas turi kažko per daug, palyginti su tėvu ar motina – jis per daug gabus, per jautrus, per smalsus. Tėvai ištrina tai, ką vaikas turi geresnio, kad nematytų savo pačių stokos. Teiginiai įgauna vertinimo formą: „Tu niekam tikęs!“ Vaikas galiausiai pasidaro nepakenčiamas, kvailys ar sutrikusių nervų, kad tėvai turėtų gerą priežastį su juo blogai elgtis. Auklėjimo dingstimi žmonės užgesina savo pačių vaikuose gyvybės kibirkštėlę, kurios trūksta jiems patiems. Vaiko valia sulaužoma, sunaikinamas jo gebėjimas kritiškai mąstyti ir pasistengiama, kad jis negalėtų vertinti savo tėvų elgesio.

Visais atvejais vaikai aiškiai jaučia vieną dalyką – kad jie neatitinka tėvų troškimų arba paprasčiausiai – kad jų niekas nenorėjo. Jie kalti, jog nuvilia tėvus, yra jų gėda, nėra jiems pakankamai geri. Jie už tai atsiprašinėja, nes norėtų atitaisyti savo gimdytojų narciziškumą. Bergždžios pastangos.

Iškrypėliškumas pridaro didelės žalos šeimose. Jis suardo ryšius ir sulaužo bet kokį individualumą, niekam to net neįsisąmoninus. Iškrypėliai taip gerai moka falsifikuoti smurtą, jog dažnai jiems pavyksta sudaryti apie save gerą įspūdį. Asmens vertę naikinantis procesas gali būti dar labiau iškreiptas, kai pajungiamas trečias žmogus, paprastai antrasis gimdytojas, kuris, pats to nežinodamas, yra užvaldytas.

Kadangi nepavyksta iš tikrųjų fiziškai užmušti vaiką, pasistengiama, kad jis būtų niekas, jis anuliuojamas psichiškai. Taip galima išsaugoti gerą savo įvaizdį, net jeigu tuo tarpu vaikas visiškai praranda savo vertės suvokimą. „Kai tironija yra naminė, o neviltis – individuali, mirtis pasiekia savo tikslą: jausmą, jog tavęs nėra. Kadangi mūsų visuomenėje negalima nužudyti vaiko fiziškai ir kadangi reikalinga teisinė priedanga (kad būtų išsaugotas geras įvaizdis, kuris yra veidmainystės tikslų tikslas), surengiama psichinė žmogžudystė – padaroma taip, kad vaikas būtų niekas. Viskas kaip visada: nei žymių, nei kraujo, nei lavono. Numirėlis gyvas, ir viskas yra normalu.“

Kadangi mūsų visuomenėje negalima nužudyti vaiko fiziškai ir kadangi reikalinga teisinė priedanga [...], surengiama psichinė žmogžudystė – padaroma taip, kad vaikas būtų niekas.

Net kai tėvų smurtas daug akivaizdesnis, ne visada įmanoma jį apskųsti juridiškai, nes jis ne visada pastebimas.

Iškrypėliškos agresijos auka tapę vaikai turi tik vieną išeitį – juos vidujai suskaldančius gynybinius mechanizmus, ir galiausiai jie tampa žmonėmis, kurie nešioja savyje psichinės mirties branduolį. Visa, kas nebuvo išspręsta vaikystėje, nuolatos atsinaujina suaugusiojo veiksmuose.

Nors skriaudžiami vaikai ne visada tampa skriaudžiančiais tėvais, naikinimo spiralė sukuriama. Kiekvienas iš mūsų kartais gali perkelti ant kito vidinę agresiją. Alice Miller rodo, kad laikui bėgant vaikai, arba užvaldymo aukos, pamiršta patirtus žiaurumus (užtenka atimti jiems valią žinoti), tačiau atkartoja juos savo ar kitų atžvilgiu.

Tėvai perduoda ne tik geras savybes, pavyzdžiui, sąžiningumą ir pagarbą kitiems. Jie taip pat gali išmokyti nepasitikėjimo ir įstatymų bei taisyklių pažeidinėjimo prisidengiant „mokėjimu suktis“. Tai gudresniojo įstatymas. Šeimose, kur iškrypimas yra įprastas, neretai randame protėvį nusikaltėlį, visiems žinomą, nors paslėptą, kuris laikomas didvyriu dėl savo apsukrumo. Tais atvejais, kai jo gėdijamasi, tai ne todėl, kad jis pažeidė įstatymus, bet kad nebuvo pakankamai mitrus ir įkliuvo.

Latentinė kraujomaiša

Greta iškreipto smurto, kuriuo siekiama sunaikinti vaiko individualumą, sutinkame šeimų, kur tvyro nesveika atmosfera, sudaryta iš dviprasmiškų žvilgsnių, atsitiktinių prisilietimų, seksualinių užuominų. Tokiose šeimose kartos nėra aiškiai atskirtos, nėra ribos tarp banalybės ir seksualumo. Kalbama ne apie kraujomaišą tikrąją žodžio prasme, bet apie tai, ką psichoanalitikas P. C. Racamier pavadino incestuel: „Tai atmosfera, kurioje dvelkia kraujomaišos vėjas, nors pats kraujomaišos aktas neįvyksta.“ Aš tai pavadinčiau soft kraujomaiša. Nėra nieko, ką galima būtų prikišti juridiškai, tačiau vyksta iškrypėliškas smurtas be matomų ženklų.

Tai motina, kuri dvylikametei dukrai pasakoja apie savo vyro lytinius trūkumus ir lygina jo savybes su savo meilužių savybėmis.

Tai tėvas, kuris nuolatos prašo dukrą būti jam alibi ir sėdėti mašinoje, kol jis lanko savo meilužes.

Tai motina, kuri nori apžiūrėti savo keturiolikmetės dukters lytinius organus ir patikrinti, ar nėra paraudimo: „Galų gale juk mes, moterys, viena apie kitą viską žinome.“

Tai tėvas, kuris suvedžioja aštuoniolikmetes savo dukters drauges ir jas glamonėja jai matant.

Tokios laikysenos sukuria nesveiko bendrininkavimo atmosferą. Riba tarp kartų negerbiama, vaikai nepaliekami vaikų vietoje, bet įtraukiami kaip liudininkai į suaugusiųjų lytinį gyvenimą. Toks ekshibicionizmas dažnai pristatomas kaip šiuolaikiškumas. Auka negali apsiginti. Jeigu vaikas sukyla, iš jo pasijuokiama: „Koks tu kompleksuotas!“ Vadinasi, reikia išsižadėti savęs ir priimti, kad nereikėtų išprotėti, principus, kurių nesveikumą vaikas iš pradžių jautė. Paradoksalu, bet toks laisvumas gali sugyventi su griežtais auklėjimo principais, pavyzdžiui, su reikalavimu, kad mergina išsaugotų skaistybę. Iškrypėliškas užvaldymo mechanizmas neleidžia aukai pamatyti situaciją aiškiai ir taip atima galimybę visa tai sustabdyti.

Persekiojimas darbovietėse

Iškreiptas santykis gali būti sudedamąja santuokos dalimi, kadangi partneriai vienas kitą pasirinko, tačiau tai nėra darbo santykių pagrindas. Nors kontekstas skirtingas, vis dėlto kalbame apie panašų funkcionavimą. Vadinasi, santuokoje aiškiai matomas modelis gali padėti suprasti kai kuriuos elgesio tipus, pastebimus įmonėse.

Darbovietėse smurtas ir persekiojimas gimsta susitikus valdžios troškimui ir iškrypėliškumui. Čia daug rečiau sutinkame sunkų naikinantį iškrypėliškumą, tačiau smulkūs kasdieniai iškreiptumai yra gan įprasti.

Darbo pasaulyje, universitetuose ir institucijose, persekiojimo mechanizmai yra labiau stereotipiniai negu privačioje sferoje. Tai nereiškia, kad jie mažiau griaunami, net jei aukos juos patiria trumpiau, nes norėdamos išgyventi jos dažniausiai pasirenka išeiti. Šie procesai pirmiausia buvo atskleisti viešojoje sferoje (darbo pasaulyje, politikoje, asociacijose), kai aukos susivienijo, kaip Maryflo darbininkai, idant taptų žinoma, kad tai, ką jos patyrė, buvo nepakenčiama.

Kas tai yra?

Moraliniu smurtu darbovietėje laikytinas kiekvienas piktnaudžiavimas, pasireiškiantis elgesiu, žodžiais, veiksmais, gestais, raštais, kuriais kėsinamasi į asmenybę, į žmogaus orumą arba fizinę ir psichinę sveikatą, dėl kurių kyla pavojus netekti darbo arba sugadinami santykiai darbovietėje.

Nors persekiojimas darbe yra toks pats senas kaip pats darbas, tik pastarojo XX amžiaus dešimtmečio pradžioje jis buvo iš tikrųjų įvardytas kaip reiškinys, naikinantis darbo atmosferą, mažinantis našumą, taip pat skatinantis aplaidumą, dėl patirtos psichologinės žalos. Šis reiškinys daugiausia buvo tiriamas anglosaksiškuose kraštuose ir šiaurės valstybėse, kur buvo pavadintas mobbing (iš mob: minia, gauja, tuntas). Heinz Leymann, Švedijoje praktikuojantis darbo psichologijos specialistas, per dešimtį metų apklausdamas įvairias profesines grupes, atliko tyrimą apie šį procesą, kurį jis vadina „psichoteroru“. Šiuo metu daugelyje šalių sindikatai, darbo medikai, sveikatos draudimo kasos ima domėtis šiuo reiškiniu.

Prancūzijoje pastaraisiais metais įmonėse ir žiniasklaidoje buvo visų pirma kalbama apie seksualinį priekabiavimą, vienintelį, į kurį atsižvelgiama prancūzų įstatymuose, nors tai tik vienas iš persekiojimo aspektų.

Šis psichologinis darbovietėse vykstantis karas apima dvi reiškinių grupes:

- piktnaudžiavimą valdžia, kuris labai greitai demaskuojamas ir su kuriuo samdomi darbuotojai nebūtinai sutinka,

- iškrypėliškas manipuliacijas, kurios vykdomos klastingiau ir todėl pridaro daugiau nuostolių.

Persekiojimas prasideda nuo nekaltų dalykų ir nepastebimai pasklinda. Iš pradžių puolami žmonės nenori užsigauti ir nežiūri rimtai į kandumą bei kritiką. Paskui atakos padažnėja ir auka yra ganėtinai ilgą laiką nuolatos varoma į kampą, verčiama jaustis mažavertė, patiria priešiškus ir smukdančius veiksmus.

Nuo tokios agresijos žmogus tiesiogiai nemiršta, tačiau praranda dalį savęs. Kas vakarą grįžta namo išsekęs, pažemintas, sužeistas. Labai sunku nuo to atsigauti.

Normalu, kad grupėje kyla konfliktai. Užgauli pastaba, ištarta supykus ar esant blogos nuotaikos, nieko nereiškia, ypač jeigu po to atsiprašoma. Naikinimo esmė yra įžeidimų, pažeminimų dažnumas, nė kiek nesistengiant jų sušvelninti.

Normalu, kad grupėje kyla konfliktai. Užgauli pastaba, ištarta supykus ar esant blogos nuotaikos, nieko nereiškia, ypač jeigu po to atsiprašoma. Naikinimo esmė yra įžeidimų, pažeminimų dažnumas, nė kiek nesistengiant jų sušvelninti.

Kai prasideda persekiojimas, tartum užsiveda mašina, kuri gali viską sutraiškyti. Šis reiškinys yra bauginantis, nes nežmoniškas, be jausmų ir be gailesčio. Profesinė aplinka iš silpnumo, savanaudiškumo ar baimės renkasi laikytis atokiau. Kai vyksta tokia nelygiavertė ir destruktyvi sąveika, ji tik stiprėja, jeigu neįsikiša ryžtingai kas nors iš šalies.

Į ką taikomasi?

Priešingai, nei mėgina įtikinti agresoriai, jų aukos nėra patologiški ar išskirtinai silpni žmonės. Atvirkščiai, labai dažnai persekiojimas prasideda, kai auka reaguoja į viršininko autoritariškumą ir nesileidžia pavergiama. Būtent dėl savo gebėjimo pasipriešinti autoritetui nepaisant spaudimo žmogus tampa taikiniu.

Persekiojimas pasidaro įmanomas, nes iškrypėlis pirmiausia sumenkina savo aukos vertę, o grupė tai priima ir paskui netgi užtikrina. Toks nuvertinimas vėliau suteikia pateisinimą žiauriam elgesiui ir leidžia galvoti, kad žmogus tikrai nusipelnė to, kas jam atsitiko.

Tačiau aukos nėra dykinėtojai. Priešingai, jų tarpe sutinkame daug skrupulingų žmonių, pasižyminčių „patologišku stropumu“. Šie darbuotojai perfekcionistai, atiduodantys darbui daug jėgų, nori būti nepriekaištingi. Jie užsibūna darbe iki vėlumos, nevengia ateiti dirbti savaitgalį ir eina į darbą net sirgdami. Amerikiečiai vartoja terminą „workaholic“, taip išreikšdami, kad kalbama apie vieną iš priklausomybės formų. Ši priklausomybė susijusi ne vien su aukos sutrikusiu polinkiu, tai visų pirma yra užvaldymo pasekmė, kai įmonė užvaldo samdomus darbuotojus.

Darbuotojų teisių apsauga (pavyzdžiui, negalima atleisti nėščios moters) gali turėti iškreiptų padarinių, ir persekiojimas prasideda, kai darbuotoja, iki tol visiškai atsidavusi darbui, praneša pastojusi. Darbdaviui tai reiškia: ji išeis motinystės atostogų, vakarais baigs darbą anksčiau, kad pasiimtų vaiką iš darželio, nebus darbe vaikui susirgus... Trumpai tariant, jis bijo, kad ši pavyzdinė darbuotoja nuo šiol nebebus visiškai jo valioje.

Kai prasideda persekiojimo procesas, aukai prikabinama etiketė: sakoma, kad ji nesugyvenama, jos blogas charakteris arba kad ji beprotė. Priskiriama asmenybei tai, kas iš tikrųjų yra konflikto pasekmė, ir užmirštama, kas ji buvo anksčiau ar kas ji yra kitame kontekste. Kai žmogus užpjudomas, neretai jis ir tampa tuo, ką iš jo norėta padaryti. Persekiojamas žmogus negali maksimaliai panaudoti savo potencialo. Jis nedėmesingas, neproduktyvus ir suteikia progų jį kritikuoti dėl darbo kokybės. Tada galima nesunkiai jį atleisti dėl kompetencijos stokos ar profesinės klaidos.

Atskiri atvejai, kai paranoiški žmonės apsimeta aukomis, neturėtų užgožti fakto, kad egzistuoja tikros persekiojimo aukos. Paranojikai yra tironiški ir nelankstūs asmenys, lengvai konfliktuojantys su aplinkiniais, nepriimantys jokios kritikos ir lengvai pasijunta atmetami. Jie ne tik nėra aukos, bet dažnai būna galimi agresoriai, atpažįstami iš savo patologiško nelankstumo ir kaltės jausmo nebuvimo.

Grupės elgesys nėra ją sudarančių individų elgesių suma. Grupė yra naujas darinys turintis sau būdingą elgesį. Freudas kalba apie individualybių ištirpimą minioje ir įžiūri tame dvigubą susitapatinimą: horizontalų minios (grupės) atžvilgiu ir vertikalų vado atžvilgiu.

Kaip sutrukdyti aukai reaguoti

Nedarbo baimės neužtenka paaiškinti persekiojimo aukų pasidavimo. Dideli viršininkai ir smulkūs vadukai priekabiautojai, siekdami visagalybės, sąmoningai ar ne, pasinaudoja iškrypėliškais metodais, kurie psichologiškai supančioja auką ir neleidžia jai reaguoti. Beje, tie patys metodai, primenantys pinkles, buvo naudojami koncentracijos stovyklose ir dar šiandien yra būdingi totalitarinėms valstybėms.

Siekiant išsaugoti valdžią ir kontroliuoti kitą, pasitelkiami iš pažiūros nekalti veiksmai, kurie pamažu darosi vis žiauresni, jeigu darbuotojas priešinasi.

Siekiant išsaugoti valdžią ir kontroliuoti kitą, pasitelkiami iš pažiūros nekalti veiksmai, kurie pamažu darosi vis žiauresni, jeigu darbuotojas priešinasi. Iš pradžių iš jo atimamas bet koks gebėjimas mąstyti kritiškai, kad jis nebežinotų, kas teisus, kas klysta. Jis spaudžiamas, ujamas, stebimas, vertinamas, kad nuolatos jaustų įtampą, o svarbiausia tai, kad jam nepasakoma nieko, kas leistų suprasti, kas vyksta. Darbuotojas stumiamas į aklavietę. Jis priima vis daugiau dalykų ir nepajėgia pasakyti, kad tai nepakenčiama. Kad ir kokia būtų pradžia, kad ir kokie būtų agresoriai, metodai visada tie patys: problema neįvardijama, bet veikiama pasalūniškai, siekiant pašalinti žmogų, užuot ieškojus problemos sprendimo. Šį procesą sustiprina grupė, kuri tampa liudininke ar net aktyviai dalyvauja reiškinyje.

Paskui persekiojimas darbovietėje pereina keletą etapų, kurių bendras rodiklis yra komunikavimo atsisakymas.

Dideli iškrypėliai retai sutinkami įmonėse, bet jie yra baisūs dėl jų traukos galios ir gebėjimo priversti kitą peržengti savo ribas.

Kova dėl valdžios yra teisėta tarp individų varžovų, kai kalbama apie konkurenciją, kur kiekvienas turi galimybę laimėti. Tačiau kai kurios kovos iš pat pradžių yra nelygios. Taip atsitinka susidūrus su aukštesnę padėtį užimančiu žmogumi arba kai individas padaro savo auką bejėgią, kad paskui galėtų nebaudžiamai ją pulti, nes ji nebepajėgs apsiginti.

Agresoriaus portretas

Kiekvienas žmogus kritinėje situacijoje gali pasitelkti iškreiptą funkcionavimą, kad apsigintų. Narciziškos asmenybės bruožai yra ganėtinai dažni (egocentrizmas, susižavėjimo poreikis, nepakantumas kritikai), tačiau tai dar nėra patologija. Be to, visiems mums yra tekę siekiant naudos imtis manipuliacijų ir visi esame patyrę naikinančios neapykantos akimirkų. Nuo iškrypėlių mus skiria tai, kad toks elgesys ar tokie jausmai buvo tik trumpalaikės reakcijos, o po jų kilo graužatis ar apgailestavimas. Neurotikas atkuria savo vientisumą per vidinius konfliktus. Iškrypėliškumo sąvoka apima kito asmens naudojimo, o paskui sunaikinimo strategiją be menkiausio kaltės jausmo.

Nemažai psichoanalitikų teigia, kad kiekvienas individas turi savyje dalį normalaus iškreiptumo: „Mes visi esame polimorfiniai iškrypėliai.“ Toks teigimas grindžiamas ta iškreipta dalimi, kurią turi kiekvienas neurotikas ir kuri jam leidžia apsiginti. Narciziškas iškrypėlis gali gyventi tik patenkindamas destruktyvius postūmius.

Narcizas, neturėdamas savo substancijos, „pasijungia“ prie kito ir, tartum siurbėlė, mėgina siurbti jo gyvybę. Būdamas nepajėgus kurti tikrą santykį, jis gali tai daryti tik iškreiptai, piktybiškai naikinančiai. Be jokių abejonių, iškrypėliams kito kančia suteikia kraštutinį, gyvybinį pasitenkinimą, jie jaučia malonumą pajungdami sau ir žemindami kitą. Narciziški iškrypėliai yra vidujai užtvindyti „kito“, be kurio negali apsieiti. Tas kitas netgi nėra antrininkas, kuris turėtų savą egzistenciją, bet tik savęs paties atspindys. Iš čia aukų jausmas, kad paneigiamas jų individualumas. Kiekviena situacija, leidžianti suabejoti šia veidrodžių sistema, maskuojančia tuštumą, gali tik išprovokuoti griaunančio įtūžio reakciją.

Narcizas (Ovidijaus Narcizo prasme) yra žmogus, kuris manosi atradęs save žiūrėdamas į veidrodį. Visas jo gyvenimas yra savo atspindžio ieškojimas kitų žvilgsniuose. Kitas egzistuoja ne kaip individas, bet kaip veidrodis. Narcizas yra tuščias kevalas, neturintis savos egzistencijos.

Narciziški iškrypėliai yra didybės manijos apimti individai, laikantys save atskaitos tašku, gėrio ir blogio, tiesos etalonu. Jie dažnai atrodo moralizuojantys, pranašesni, išdidūs. Net jei jie nieko nesako, kitas pasijunta pagautas nusikaltimo vietoje. Jie pabrėžia savo nepriekaištingas moralines vertybes, kurios leidžia apdumti kitiems akis ir pateikti gerą savęs įvaizdį. Jie nerodo visiškai jokio susidomėjimo kitais, nė kiek jų neatjaučia, tačiau pageidauja, kad kiti jais domėtųsi. Viskas jiems turi būti suteikta. Jie visus kritikuoja, nepriima jokių abejonių ar priekaištų. Rodyti kitų ydas yra geras būdas nematyti savo paties ydų, apsiginti nuo psichotinio nerimo.

Narciziško iškrypėlio problema yra noras užpildyti savo tuštumą. Kad nereikėtų matyti šitos tuštumos (o tai būtų išgijimas), narcizas perkelia save į savo priešingybę. Jis tampa iškrypėliu pirmine žodžio prasme: jis nusigręžia, nusikreipia nuo savo tuštumos (tuo tarpu ne-iškrypėlis susiremia su savo tuštuma). Dėl priežasčių, susijusių su jų istorija pirmaisiais gyvenimo metais, iškrypėliai negalėjo savęs realizuoti. Jie su pavydu stebi kitus individus, kuri turi viską, ko reikia pačiam save realizuoti. Gyvendami taip, tarsi prasilenktų patys su savimi, jie mėgina sugriauti prie jų priartėjusią laimę. Įkalinti savo gynybinių mechanizmų nelankstume, jie stengiasi sunaikinti laisvę. Negalėdami gerai pasinaudoti savo kūnu, jie stengiasi sutrukdyti džiaugtis savo kūnu kitiems, netgi savo vaikams. Būdami nepajėgūs mylėti, jie cinizmu mėgina sugriauti natūralaus santykio paprastumą.

Iškrypėliai pirmiausia pavydi kito žmogaus gyvybingumo. Jie pavydi pasisekimo, kuris jiems primena jų pačių nesėkmės jausmą, mat jie ir patys savimi patenkinti ne ką daugiau nei kitais. Viskas visada blogai, viskas sudėtinga, viskas yra išbandymas. Jie primeta kitiems niekinamą požiūrį į pasaulį ir chronišką nepasitenkinimą gyvenimu. Jie naikina kiekvieną entuziazmą savo aplinkoje, pirmiausia stengiasi įrodyti, kad pasaulis blogas, jog kiti blogi, kad partneris blogas. Savo pesimizmu jie įtraukia kitą į depresiją, kad paskui galėtų jam dėl to priekaištauti. Kito troškimai, jo gyvybingumas jiems rodo jų pačių stoką.

Narciziškiems iškrypėliams sunku priimti sprendimus kasdieniame gyvenime, jiems reikia, kad kiti prisiimtų atsakomybę jų vietoje. Jie visiškai nesavarankiški, negali apsieiti be kito, tai juos veda prie „lipnaus“ elgesio ir išsiskyrimo baimės. Tačiau jie mano, jog kitas nori būti pajungtas. Jie atsisako matyti, kad įsikabindami į kitą jį suryja, mat tai galėtų sukelti negatyvų savęs suvokimą. Tai paaiškina jų žiaurumą perdėm geranoriškam ar atitaisyti norinčiam partneriui. O jeigu šis yra savarankiškas, jis suvokiamas kaip priešiškas ir atmetantis.

Jie jaučiasi blogai ar bejėgiškai, kai yra vieni, ir žūtbūt siekia kitų palaikymo ir paramos. Jiems taip pat labai sunku inicijuoti projektus ir padaryti ką nors vieniems. Jie tartum prašosi atmetami, nes taip gali įsitikinti, kad gyvenimas yra kaip tik toks, kaip jie tikėjosi, tačiau kai santykis nutrūksta, jie skubiai ieško naujo santykio, kuris garantuotų palaikymą, kurio jiems taip reikia.

1975 metais Otto Kernbergo pateiktas narciziškos patologijos apibūdinimas labai artimas tam, kas šiandien vadinama narcizišku iškrypimu: „Pagrindiniai tokių narciziškų asmenybių bruožai yra didybės jausmas, kraštutinis egocentrizmas, visiškas empatijos kitiems nebuvimas, nors jie patys godžiai trokšta, kad kiti jais žavėtųsi ir jiems pritartų. Šie pacientai jaučia labai stiprų pavydą tiems, kas atrodo turį dalykų, kurių jie patys neturi, arba tiesiog besidžiaugią gyvenimu. Jie ne tik stokoja jausminio gilumo ir nepajėgia suprasti sudėtingų kitų žmonių jausmų, bet ir jų pačių jausmai nėra moduliuoti ir labai staiga užsidegę, paskui taip pat greitai išsisklaido. Ypač jiems nepažįstami tikri liūdesio ir gedulo jausmai. Šis nepajėgumas patirti depresyvią reakciją yra pamatinis jų asmenybės bruožas. Kai juos palieka ar nuvilia, jie gali išoriškai atrodyti nuliūdę, tačiau patyrinėjus atidžiau, matyti, kad tai greičiau pyktis ir atsiteisimo troškimas nei tikras liūdesys dėl to, kad prarastas brangintas asmuo.“

Narcizas (Ovidijaus Narcizo prasme) yra žmogus, kuris manosi atradęs save žiūrėdamas į veidrodį. Visas jo gyvenimas yra savo atspindžio ieškojimas kitų žvilgsniuose. Kitas egzistuoja ne kaip individas, bet kaip veidrodis. Narcizas yra tuščias kevalas, neturintis savos egzistencijos. Tai „pseudo“, siekiantis sukurti iliuziją, kad užmaskuotų savo tuštumą. Jo likimas yra mėginimas išvengti mirties. Tai tas, kuris niekada nebuvo pripažintas kaip žmogiška būtybė ir buvo priverstas kurti save iš atspindžių, kad susidarytų iliuziją, jog egzistuoja. Nors tas atspindžių statinys, kaip kaleisdoskopas, kartojasi ir dauginasi, toks individas lieka pastatytas ant tuštumos.

Vertė Edita Janulevičiūtė