2012 m. vasario 10 d., penktadienis

Peter Kreeft. Kaip Dangus viską iš esmės pakeičia?

2010-02-08
Rubrikose: Religija » Komentarai ir pokalbiai 
dangus

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Visai neseniai „Katalikų pasaulio leidiniai“ Lietuvos knygynams pateikė naują amerikiečių teologo ir filosofo Peterio Kreefto knygą „Viskas, ką norėjai žinoti apie Dangų“. Manome, kad ši tema sudomins ir mūsų dienraščio skaitytojus, tad siūlome susipažinti su knygos ištrauka.

Jei kas nors ne­tu­ri jo­kios reikš­mės, ta­da apie tai mąs­ty­ti bū­tų tuš­čias lai­ko švais­ty­mas. Tad de­rė­tų pra­dė­ti nuo klau­si­mo: „Ko­kia Dan­gaus reikš­mė že­mei, da­bar­čiai, mū­sų gy­ve­ni­mui?“

Ga­liau­siai reikšmin­gas tė­ra skir­tu­mas tarp vil­ties ir ne­vil­ties, tarp dvie­jų vi­siš­kai skir­tin­gų gy­ve­ni­mo vi­zi­jų: „šan­sas ar šokis“. Mir­čiai at­ėjus su­ži­no­si­me, ku­ri vi­zi­ja tei­sin­ga – ar po mir­ties iš mū­sų nie­ko ne­lie­ka, ar vi­si pa­lai­di siū­lai ga­liau­siai su­si­pi­na į di­din­gą, to­bu­lą au­di­nį? Ar klai­dūs gy­ve­ni­mo miš­ko ta­kai ve­da į auk­so rū­mus, ar į ki­ta­pus uo­los žio­jin­čią pra­ra­ją? Ar mir­tis yra du­rys, ar duo­bė?

Vi­du­ram­žių krikš­čio­ni­jo­je bū­tent ana­pu­si­nis pa­sau­lis šiam pa­sau­liui tei­kė pras­mę. Ana­pus sau­lės ply­tin­tis Dan­gus že­mę „po sau­le“ da­rė šiuo tuo dau­giau nei „rūkų rūku“. Že­mė bu­vo Dan­gaus įsčios, Dan­gaus lop­še­lis, Dan­gaus ge­ne­ra­li­nė re­pe­ti­ci­ja. Dan­gus bu­vo že­mės pras­mė. F. Ny­čė (F. Niet­zsche) dar ne­bu­vo iš­po­pu­lia­ri­nęs gun­dan­čios žal­čio al­ter­na­ty­vos: „Tu esi že­mės pras­mė“. Imanuelis Kan­tas (Immanuel Kant) dar ne­bu­vo pa­sklei­dęs „sub­jek­ty­viz­mo nu­odų“ sa­vą­ja „ko­per­niš­ką­ja fi­lo­so­fi­jos re­vo­liu­ci­ja“, pa­sak ku­rios žmo­gaus pro­tas ne at­ran­da tie­są, o ją su­ku­ria, tar­si die­viš­ka­sis pro­tas. R. De­kar­tas (R. Des­car­tes) dar ne­bu­vo die­viš­ko­jo „Aš esu“ pa­kei­tęs žmo­giš­kuo­ju „mąs­tau, va­di­na­si, eg­zis­tuo­ju“ ir pa­ver­tęs jo „Ar­chi­me­do at­ra­mos taš­ku“, dar ne­bu­vo te­ocen­triz­mo pa­kei­tęs ant­ro­po­cen­triz­mu. Vi­du­ram­žių žmo­gus te­be­bu­vo sa­vo Tė­vo vai­kas, nors ir pa­lai­dū­nas, o jo pa­sau­lis bu­vo pra­smin­gas, nes tai bu­vo „ma­no Tė­vo pa­sau­lis“ ir jis ti­kė­jo sa­vo Tė­vo pa­ža­du, kad po mir­ties Jis jį paims na­mo.

Toks pa­si­ti­kė­ji­mas mir­ti­mi tei­kė jam pa­si­ti­kė­ji­mą gy­ve­ni­mu, nes gy­ve­ni­mo ke­lias kaž­kur ve­dė. Dan­giš­kie­ji rū­mai že­miš­ko­sios ke­lio­nės pa­bai­go­je pa­tį ke­lią da­rė vi­siš­kai ki­to­kį. Dan­giš­ko­sios šlo­vės žen­klai ir vaiz­di­niai bu­vo nu­klo­ję vi­są že­miš­ką­jį jo ta­ką. „Žen­klai“ bu­vo to­kie: 1) gam­ta ir 2) Šven­ta­sis Raš­tas, dvi Die­vo kny­gos, 3) ben­dra Ap­vaiz­da ir 4) ypa­tin­gi ste­buk­lai. (Nau­ja­ja­me Tes­ta­mente žo­dis, ver­čia­mas kaip „ste­buk­las“ [sçmei­on], pa­raidžiui reiškia „žen­klą“.7) Vaiz­di­niai jį su­po ne­lyg kal­nai, su­pan­tys Šven­tą­jį mies­tą. Jie taip pat ro­dė į Dan­gų.

Pa­vyz­džiui, į šven­tų­jų at­vaiz­dus vi­du­ram­žių skulp­tū­ro­se žiū­rė­ta ne kaip į ko­kius ma­te­ria­lius žmo­gaus at­vaiz­dus, o kaip į žmo­giš­kus die­viš­ku­mo at­vaiz­dus, lan­gus į Die­vą. Tai ne­bu­vo šiaip ko­kie ak­me­nys, ku­riems su­teik­ti vy­rų ir mo­te­rų pa­vi­da­lai, o vy­rai ir mo­te­rys, ku­riems su­teik­ti die­vų ir dei­vių pa­vi­da­lai. Ma­žes­nie­ji at­vaiz­dai taip pat bu­vo skir­ti dan­giška­jai šlo­vei at­spin­dė­ti: ka­ra­liai ir ka­ra­lie­nės, he­ral­di­ka, eti­ke­tas ir ce­re­mo­ni­jos, val­džia ir pa­klus­nu­mas – vi­sa tai bu­vo ne šiaip prak­ti­niai so­cia­li­nės eko­no­mi­kos iš­ra­di­mai, o Kos­mi­nio Šo­kio žings­niai, Di­džio­sios Bū­ties Gran­di­nės gran­dys, Jo­kū­bo ko­pė­čių pa­ko­pos, žemiškie­ji Dan­gaus at­spindžiai. Aki­vaizdžiai pre­mo­der­nis­ti­niai žodžiai, pvz., šlo­vė, di­de­ny­bė, di­din­gu­mas, trium­fas, pa­gar­bi bai­mė, gar­bė – bu­vo ne vien žo­džiai; tai bu­vo iš­gy­ven­tos pa­tir­tys. Dar dau­giau, tai bu­vo pa­tir­tos re­a­ly­bės.

Šlo­vė pra­ėjo. Mes, mo­der­ny­bės žmo­nės, esa­me pra­ra­dę di­džiu­mą vi­du­ram­žių krikš­čio­ni­jos ti­kė­ji­mo Dan­gu­mi, nes pra­ra­do­me jos tei­kia­mą Dan­gaus vil­tį, o Dan­gaus vil­tį pra­ra­do­me to­dėl, kad pra­ra­do­me jos skel­bia­mą Dan­gaus mei­lę. O Dan­gaus mei­lę pra­ra­do­me to­dėl, kad pra­ra­do­me Dan­giš­ko­sios šlo­vės po­jū­tį.

Vi­du­ramžiški vaiz­di­niai (ku­rie be­veik vi­si yra bib­li­niai), ku­riais vaiz­duo­ja­ma švie­sa, bran­gak­me­niai, žvaigž­dės, žva­kės, tri­mi­tai ir an­ge­lai, ne­be­tin­ka mū­sų va­sar­na­mių ir pre­ky­bos cen­trų pa­sau­liui. Ap­gai­lė­ti­ni šiuo­lai­ki­niai jų pa­kai­ta­lai, vaiz­duo­jan­tys pū­kuo­tus de­be­sė­lius, be­ly­čius che­ru­bi­nus, ar­fas ir me­ta­li­nius nim­bus (o ne švie­sos ra­tus), ku­riems pir­mi­nin­kau­ja niū­rus die­viš­ka­sis Nuo­bo­džiaujančiųjų Pir­mi­nin­kas*, yra ne­vy­kęs pokštas, jis ne­by­lo­ja apie šlo­vę. O dar mo­der­nes­ni, dar šiuo­lai­kiš­kes­ni pa­kai­ta­lai – Dan­gus, kaip pa­to­gus ra­my­bės ir švel­nu­mo jaus­mas, sal­du­mas ir švie­sa, ir Die­vas, tar­si keis­tai pa­lan­kus se­ne­lis, toks se­ny­vas fi­lan­tro­pas, – at­ro­do dar ne­sko­nin­ges­ni.

Mums bū­din­gi Dan­gaus vaiz­di­niai mū­sų tie­siog ne­be­jau­di­na; jie juk nė­ra ju­dan­tys pa­veiks­lė­liai. Bū­tent ši ne­vy­ku­si es­te­ti­ka, o ne in­te­lek­to ar mo­ra­lės sto­ka, mū­sų su­si­kur­tuo­se Dan­gaus ir Die­vo vaiz­di­niuo­se šian­dien ti­kė­ji­mui ke­lia di­džiau­sią grės­mę. Mū­sų Dan­gaus vaiz­di­niai yra nuo­bo­dūs, ba­na­lūs ir per­ne­lyg sal­dūs, to­dėl to­kie yra ir mū­sų ti­kė­ji­mas, mū­sų vil­tis ir mū­sų Dan­gaus mei­lė.

Šė­to­nas tu­rė­tų itin trium­fuo­ti dėl to, kad jam pa­vy­ko at­im­ti ža­ve­sį iš dok­tri­nos, ku­ri tu­rė­tų bū­ti ar­ba ža­vus me­las, ar­ba žavus fak­tas. Net­gi tuo at­ve­ju, jei Dan­gų žmo­nės lai­ko ža­viu me­lu, jiems jis bent jau ke­lia su­si­ža­vė­ji­mą ir ga­li pa­ska­tin­ti to­les­nį mąs­ty­mą, ku­ris sa­vo ruož­tu ga­li at­ves­ti prie ti­kė­ji­mo. Ta­čiau jei ši dok­tri­na nuo­bo­di, ta­da vi­sai ne­be­svar­bu, ar ji bus nuo­bo­dus me­las, ar nuo­bo­di tie­sa. Be abe­jo, nuo­bo­du­lys yra didžiau­sias ti­kė­ji­mo priešas, taip pat kaip abe­jin­gu­mas, o ne ne­apy­kan­ta, yra didžiau­sias mei­lės prie­šas.

Bū­tent Dan­gus ir Pra­ga­ras for­muo­ja krikš­čio­niš­ką gy­ve­ni­mo že­mė­je vi­zi­ją, ly­giai kaip di­de­lis at­ly­gis žai­di­mui, ka­rui ar pir­šly­boms su­tei­kia dau­giau mo­ty­vų. Pra­ga­ras taip pat yra šios vi­zi­jos da­lis – kal­no vir­šū­nė įver­ti­na­ma, su­gre­ti­nus ją su slė­nio gi­lu­ma, o kad per­ga­lė bū­tų dra­ma­tiš­ka, pra­lai­mė­ji­mas tu­ri bū­ti ga­li­mas. Kad iš­ga­ny­mas bū­tų „Ge­ro­ji Nau­jie­na“, tu­ri bū­ti ir „blo­go­ji nau­jie­na“, nuo ku­rios išga­ny­mas gel­bė­tų.

Jei vi­si gy­ve­ni­mo ke­liai ve­da ten pat, nė­ra es­mi­nio skir­tu­mo, ku­rį ke­lią rink­si­mės. Ta­čiau jei ke­liai ve­da į prie­šin­gas pu­ses – į am­ži­ną pa­lai­mą ar­ba į am­ži­ną kan­čią, į ne­įsi­vaiz­duo­ja­mą šlo­vę ar­ba į ne­įsi­vaiz­duo­ja­mą tra­ge­di­ją, jei­gu dva­si­niai kū­no ir dva­sios ke­liai yra tik­rai ir ob­jek­ty­viai skir­tin­gi ir jei­gu tie ke­liai ve­da į tik­rai ir ob­jek­ty­viai skir­tin­gas vie­tas, tar­si į skir­tin­gus mies­tus ar skir­tin­gas ma­te­ma­ti­nes iš­va­das – ta­da gy­ve­ni­mas yra gy­vy­bės ar mir­ties rei­ka­las, skus­tu­vo ašme­nys, ir be ga­lo svar­bu, ko­kius ke­lius mes pa­si­rink­si­me.

Toks vi­du­ram­žiš­kas men­ta­li­nis kraš­to­vaiz­dis mums ne­bė­ra įpras­tas. Jei esa­me ti­piškai mo­der­nūs, mū­sų gy­ve­ni­mas nuo­bo­dus: esa­me nuo­bo­džiau­jan­tys, per­si­so­ti­nę, ci­niš­ki, lėkš­ti, be jo­kių po­lė­kių. Dan­gui su­si­vy­nio­jus į ri­ti­nį ir pa­si­gir­dus an­ge­lo tri­mi­tui, dau­ge­lis tie­siog nu­si­žio­vaus ir tars: „Spe­cia­lie­ji efek­tai vi­sai ne­blo­gi, bet siu­že­tas per­ne­lyg tra­di­ci­nis.“ Jei ne­bū­tu­me ši­taip už­val­dy­ti nuo­bo­du­lio ir tuš­tu­mos, mums ne­rei­kė­tų sa­vęs sti­mu­liuo­ti vis di­des­nė­mis sek­so ir smur­to do­zė­mis ar tie­siog steng­tis nuo­lat bū­ti už­im­tiems.

Štai esa­me fan­tas­tiš­kiau­sia­me ka­da nors su­gal­vo­ta­me links­my­bių ir žai­di­mų fab­ri­ke – šiuo­lai­ki­nė­je tech­no­lo­gi­nė­je vi­suo­me­nė­je, ir vis tiek nuo­bo­džiau­ja­me, tar­si iš­le­pin­tas tur­tin­gas vai­kas rū­muo­se tarp tūks­tan­čio bran­gių žais­lų. Pa­ly­gin­ti su tuo, vi­du­ram­žių žmo­nės at­ro­do tar­si žais­lų ne­re­gė­ję vals­tie­čiai lūš­no­se, – o jie vis tiek bu­vo su­si­ža­vė­ję. Pro­gų pa­gar­biai bai­mei ir nuo­sta­bai bū­ta aps­čiai: gi­mi­mas, mir­tis, mei­lė, švie­sa, tam­sa, vė­jas, jū­ra, ug­nis, sau­lė­te­kis, žvaigž­dė, me­dis, paukš­tis, žmo­gaus pro­tas. Taip pat – Die­vas ir Dan­gus.

Bet vi­sa tai ne­pa­si­kei­tė, pa­si­kei­tėm mes. Vi­sa­ta ne­ta­po tuš­čia, o mes – pil­ni; vi­sa­ta te­bė­ra pil­na, o mes iš­tuš­tė­jo­me, ta­po­me ne­jaut­rūs jos pil­nat­vei, mū­sų šir­dys atšalo.

Ta­čiau net­gi šio­je šal­to­je šir­dy­je ret­kar­čiais įsi­plies­kia keis­ta ug­nis – kaž­kas iš ki­to mat­mens, ki­toks jau­du­lys – kai pro­tu ir šir­di­mi iš­drįs­ta­me pa­lies­ti Dan­gaus klau­si­mą, su­si­ti­ki­mo su Die­vu klau­si­mą.  Tar­si Eze­chie­lis su­džiū­vu­sių kau­lų slė­ny­je13, iš­gy­ve­na­me su­krė­ti­mą, kai mi­ru­sie­ji at­gy­ja.

Men­kes­niu mas­tu to­kį su­krė­ti­mą jau esi pa­ty­ręs – kai ta­vo ran­ko­je truk­te­li va­las, kai gre­ta ta­vęs kaž­kas al­suo­ja tam­so­je. Taip ir čia – su­krė­ti­mas iš­tin­ka bū­tent ta­da, kai mū­sų se­ka­mu pėd­sa­ku mus pa­sie­kia gy­vy­bės vir­pu­lys. Vi­sa­da su­kre­čia, kai gy­vy­bę su­tin­ka­me ten, kur ma­nė­mės esą vie­ni. „Štai! – sušun­ka­me mes, – jis gy­vas!“ Ir bū­tent to­dėl kaip tik nuo čia dau­ge­lis at­si­trau­kia, – jei bū­čiau ga­lė­jęs, ir pats bū­čiau taip pa­si­el­gęs, – ir to­liau į krikš­čio­ny­bę ne­be­si­lei­džia. „Ne­as­me­niš­kas Die­vas“ – vi­sai ge­rai. Sub­jek­ty­vus gro­žio, tie­sos ir gė­rio Die­vas mū­sų gal­vo­se – dar ge­riau. Be­for­mė per mus plūs­tan­ti gy­vy­bės jė­ga, di­džiu­lė ga­lia, ku­rią ga­lė­tu­me val­dy­ti, – vi­sų ge­riau­sia.

Ta­čiau pats Die­vas, gy­vas, tam­pan­tis ki­tą va­lo ga­lą, gal­būt ar­tė­jan­tis ne­nu­sa­ko­mu grei­čiu, me­džio­to­jas, ka­ra­lius, su­tuok­ti­nis – vi­sai kas ki­ta. At­ei­na aki­mir­ka, kai įsi­lau­žė­lius žai­dę vai­kai stai­ga nuš­čiū­va – gal sa­lė­je pa­si­gir­do tik­ri žings­niai? At­ei­na aki­mir­ka, kai pa­viršuti­niškai re­li­gi­ja do­mė­ję­si žmo­nės („Žmo­gus ieš­ko Die­vo“!) stai­ga at­si­trau­kia. Ar­gi tik­rai Jį ra­dom? Juk to mes tik­rai ne­si­ti­kė­jo­me!

Ka­da taip nu­tin­ka, šir­dy­je pa­jun­ta­me keis­tą de­gi­ni­mą, kaip mo­ki­niai pa­ke­liui į Emau­są. Se­nos, mie­go­ju­sios vil­tys ir bai­mės ky­la ta­rsi mil­ži­nai iš sa­vo ka­pų. Mū­sų pa­to­gaus ke­tur­ma­čio pa­sau­lė­lio ho­ri­zon­tai lūž­ta ir virš jų iš­ky­la di­džiu­lė pa­lai­ma ir toks pat di­džiu­lis jos ne­bu­vi­mas. Dan­gus ir Pra­ga­ras. Tar­kim, vien tik tar­kim, kad jie iš tie­sų, iš tie­sų tik­ri! Ko­kią reikš­mę tai tu­rė­tų?

Ma­nau, kad žino­me.

Iš anglų k. vertė Kęstutis Pulokas

„Viskas, ką norėjai sužinoti apie Dangų“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2009.


Katalikų pasaulio leidiniai

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

« < 1 - 2 - 3 > »
seksas 2010-02-12 15:30

O bet taciau lyginant Korana, Biblija ir tarkim induistu rashtus, sunku butu iskelti kazkuri viena tikejima virs kitu tiek nuprotejimo, tiek geros/blogos morales, tiek senumo, tiek pasekeju skaiciaus prasme.

UFO 2010-02-12 14:58

keista, kad tavęs urantijos teorijos nesudomino, jos gi gana šauniai tyčiojasi iš biblijos, o kaip man pasirodė, tau tai patinka, be to jie su tokiu Algimantu priešakyje turi atsakymus į visus klausimus. Tikrai atsakys į bet kokį klausimą - Algimatas giriasi kad jis perskaitęs ir koranus, hinduistų ir mormonų ir dar visų įmanomų religijų veikalus, todėl puikiai tau atsakytų, kodėl 66 procentai pasaulio netiki Jėzumi ir biblija, o tiki pvz. alachu ir kitais dievais. Bet pasak Algimanto - Urantijos knyga ir jos idėjos yra pačios pačios geriausios ir teisingiausios, daug teisngesnės negu biblijoje ir kt. Taip kad kiek žmonių tiek nuomonių.

seksas 2010-02-12 14:26

Buvau uzsukes kazkada i ta Uroginanijos puslapi, kai kazkas cia Bernardinuose paspamino nuorodu. Nu ka - turiu pripazint, kad jie yra kur kas auksciau visisko nuprotejimo skaleje.. Jezaus puoselejama alkoholio is vandens gamyba Biblijoj, ar stebuklai su velnio apsesta kiauliu banda - dar dar, nu bet kai pradeda pasakot kaip ten kokiose palatose gulima skaistykloje ir ant kurio sono - sitie matyt is tikruju 'kalbasi' tiesiogiai su kazkuo, kad tokiu ideju 'parauna'.. arba daug ruko, ir ne taboka..

UFO 2010-02-12 13:47

seksui-rekonduoju tamstai tokį tinklapį kaip urantija.lt, ten galėsi visus techninius dalykus pasiskaityti kaip dievas per savo angelus visus stebuklus padarė (yra tokia knyga urantija, amerikonų parašyta, tokiems kurie labai mėgsta fizikos dėsnius, ten viskas paaiškinta, kaip jėzus iš numirusių prisikėlė, ir aplamai visa galaktikos sukūrimo teorija) ir ten tokius kaip tu labai mėgsta, parašys tau atsakymus į visus klausimus, maža to kas tau labai patiks, jie nekenčia tradicinių katalikų, nors skelbiasi atradę savo asmeninį Dievą Tėvą, su kuriuo bendrauja betarpiškai ir tiesiogiai be bažnyčios.

seksas 2010-02-12 13:18

Nu ir vel, klausykit nu.. Ko jums visiems taip rupi mano asmeninis gyvenimas, kad vis 'uzmetat' ant to?:) Jau jauciu ir pavardes greit reiks vardint, kad tik koks UFOnautas nesuabejotu mano (a)socialumu :) As gi jusu namu ruosa nesidomiu berods:D Pries domedamiesi ir komentuodami tokius privacius dalykus, geriau pirma apie save pasipasakokit, kokios moterys aplink jus sukasi, tada galesim ir padiskutuot :) Tiesa sakant, sutikau cia ir siek tiek protingesniu pasnekovu nei tamsta, bet stengiuosi kalbetis su visais.. "dažnai tekstai paprastam žmogui yra nelabai suprantami". Na va.. kad 'ikasti' tamsiu senoves zydu agrikulturines alegorijas ir palyginimus, pasirodo dvieju PhD reikia, kai tuo tarpu 95% tikinciuju, kurie islaiko visus vatikano rumus ir ju filialus marijos zemese, nera net biblijos skaite :D Jei idomu, del smalsumo baigiu damust ir biblijos Oksfordo komentara, parasyta zymiausiu biblistu.. tik tamstai tokiu dalyku skaityt nepatariu, nes teks labai nusivilt.. pamatytum, kad daugelis archetipu, simboliu ir t.t. biblijoj yra nukopijuota is kitu senesniu religiju/kulturu.. ir siaip, kritinis metodas su tamstos protu, matau, nelabai suderinamas.. taip kad geriau tiesiog gerekis recidyvistu Moze ir nesuk smegenu..

UFO 2010-02-12 08:26

seksui- aišku meluoji išsijuosęs-netikiu, kad tu turi žydų draugų (nes neapykanta žydams iš tavęs tiesiog trykšta), netikiu kad turi daug moterų (nebent dirbi moterų kolektyve ir tau atrodo kad tai tavo moterys), netikiu, kad esi skaitęs bibliją, ar koraną ar pvz. krišnaitų raštus (nes tavo supratimas religinais klausimais yra nulinis), netikiu, kad buvai tikinčiu, o dabar tapai ateistu. O dėl tavo siūlymų pamastyt, pakratyt smegenėles, tai nėra dėl ko, tu tikrai nepateiki išminties perlų, o tavo visko neigimo taktika, tik parodo, kad esi silpnas savo įsitikinimuose. Dvasiniai dalykai reikalauja tam tkro subrendimo, juos reikia pajausti, tada ir supratimas kažkoks ateina. Nepamiršk kad Šventasis raštas parašytas palyginimais ir tik Jėzaus mokiniai suprato tuos palyginimus (šv. dvasios dėka), be to daugelis Šv. rašto teiginių yra apie dvasinius dalykus, o ne apie materialius, todėl dažnai tekstai paprastam žmogui yra nelabai suprantami. Ne be reikalo yra biblijos paaiškinimai, komentarai, įvairūs traktavimai. Taip, kad tau dar reikėtų dvasiškai subręsti norint tokiomis temomis diskutuoti. Ramybės tau ir sėkmės ieškojimuose.

seksas 2010-02-11 23:12

Najau, nejau del pasiulymo 'itempt praplautas smegenaites ir pabandyt suprast' protingas zmogus gali isizeist? Visu musu smegeneles praplautos, vienu tuo, kitu anuo. Mano kuklia nuomone, pas nemazai tikinciuju jos yra per daug praplautos, ir tik vienu saltiniu - senoves zydu rashtais, kurie kartais nustelbia ne tik sveika prota ir logika, bet ir bendrazmogiska morale. Ta irodo ir tamstos 'vemalai' ir ad hominem pastabeles.. manau, net zydu Jezui tai nepatiktu.. Galiausiai, susitarkit pagaliau jus del manes - jau ne is vieno tikincio komentatoriaus cia girdejau, kad tokius kaip as Jezus labiausiai myli, o kiti - atvirksciai, grasina man pragarais ir prakeiksmais.. tai taip ir nesuprantu, kuo is jusu cia tiket.. ir prasau, Stasiuli, neuzimk gi tokios ginybines stovesenos isskestais nagais, kai tik kas drista suabejoti uteletu senoves zydu keliu tukstanciu metu senumo rashtais.. pabandyk ir pats saves paklausti, ar viskas, kuo tiki, yra tiesa. Juk zmones/tautos/kulturos klysta, ar ne? Gal tiki ne i ta dieva? Gal induistai yra teisus del dievo? O gal musulmonai? O gal neiviena religija? Pabandyk galvoti siek tiek uz dezutes ribu.. Hard-laineriu savo mazoje parapijeleje but gi lengviausia, nes nereikia sukt smegenu ;)

Arnoldas Stasiulis 2010-02-11 21:41

Sekse, sakau tau - "Tau siulyciau labiau itempt praplautas smegenaites, ir pabandyt suprast, ka sakau". Aš ggalvoju, kad tamstos labai trumpa atmintis ir labai jau keistas mandagumo supratimas. Panieka iš tamstos pasisakymų trykšte trykšta. Ir kaip "dera" tikram pasiutusiam labai aiškiai suvoki per kurią vietą reikia smogti. Čia tu esi meistras. O daugybė gražių moterų netgi gali liudyti apie visišką vienatvę. Jėzus juokavo abejonės nėra. Ir mes krikščionys esame džiugi tauta. Todėl "tvorų žargonu" kalbantis eroso nepažįstantis, o tik sekse išliekantis asmuo mums yra visiškai nepavojingas ir džiugesio nei kiek nemažina. Tik vis dėlto labai gaila, kad jis taip save kankina baladodamas visokius prasimanymus. Kass gali būti pavojingas Dievui? Seksas? Nejuokinkit žmonių.

seksas 2010-02-11 18:49

Ei, Stasiuli, pacituok man, kur as niekinau oponenta? Arba tavo niekinimo supratimas yra labai iskreiptas. Negali pakest, kad kazkas drista abejoti senoves zydu pasakom, ir viesai tai issako? Geriau pasimelsk uz mane, kaip tikras krikscionis, o ne apie vemalus postringauk ;) P.S. ko tau taip parupo mano asmeninis gyvenimas?:) As gi berods nei vieno is jusu buitim nesidomejau:) Jei jau taip cekaviniesi - nesu as vienisas, turiu graziu moteru salia, ir daug protingu draugu ir kolegu:) Patenkinau smalsuma? Patikek, jei paziuretum i senoves zydu dieva su ironija, butu kur kas linksmiau gyventi:) Jei jis is tiesu toks yra, nemanai, kad jis turi jumoro jausma, ir dabar is taves juokiasi?:) Gal ir pats Jezusas nebuvo visada susiraukes ir susiciaupes, ir skalde bajerius, tik menko intelekto senoves zydai ju 'nepagavo' ir neuzrase? :)

Arnoldas Stasiulis 2010-02-11 17:16

Štai brangieji - Jums dviejų žmonių pokalbis. Nežinau, kaip Jums, bet man akivaizdu, kad vienas iš jų jaučia neapykantą ir panieką ir it koks pasiutęs šuo tiesiog nenustygdamas laukia dar vieno krikščioniško straipsnio krikščioniškame portale. Tik tam, kad galėtų išlieti dar vieną "rašybos ant tvorų" pavyzdėlį. Iš to žmogaus nuolat girdėti pašiepimas ir žiūrėjimas iš aukšto. Kitas gi dar mėgina kažkaip tai kiek galima mandagiau ir kaip mokėdamas paaišinti ir gink Dieve, nenaudoja ni vieno oponentą niekinančio žodžio. Ir už tai sulaukia dar vieno vėmalo... Būkit jam gailestingi, žmonės, tas įsiutęs žmogelis tikrai yra vienišas, jei jau neranda kito būdo, kaip tik budėti laukdamas dar vieno staripsnio Benardinuose. Galų gale Dievas jam yra nepaprastai svarbus. Nes jis yra Gailestingas ir tą akimirką, kai tas asmuo jau nebegalės pats - jis atsistos savęspaniekinimo arba savęs paaukojimo akivaizdoje. Ir tai tikrai bus.

« < 1 - 2 - 3 > »
Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (23)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Tomas Viluckas

Viena vertus, toks žingsnis yra iššūkis šalies katalikybėje vyraujančioms nuostatoms ir įpročiams, kita vertus, jis neiškrenta iš bendros Lietuvos kunigiškos tradicijos.

Video žaidimai

Suskamba varpelis, skelbiantis šv. Mišių pradžią. Žaidimas prasideda.

Kun. Rytis Gurkšnys SJ

Jei atsisakysime kasdien bent vienos blogos minties, atgausime pusiausvyrą. Tuomet galėsime įgyvendinti Dievo pašaukimą ir mums skirtą unikalią misiją.

Kunigas Mindaugas Malinauskas SJ

Drąsa – tai sugebėjimas ne tik eiti paskui Jėzų, bet ir pakelti sunkumus, kai šie neišvengiami. Pakelti sunkumus, vadinasi, neleisti jų keliamam liūdesiui savęs sugniuždyti.

Vienuoles

Popiežius meldėsi drauge su Dievui pašvęsto gyvenimo dieną mininčiais vienuoliais. „Šios dienos minėjimu pirmiausia šloviname Viešpatį ir jam dėkojame už vienuolišką gyvenimą, kuris priklauso Bažnyčios šventumui“, – sakė Šventasis Tėvas.