Peter Kreeft. Kaip Dangus viską iš esmės pakeičia?
Visai neseniai „Katalikų pasaulio leidiniai“ Lietuvos knygynams pateikė naują amerikiečių teologo ir filosofo Peterio Kreefto knygą „Viskas, ką norėjai žinoti apie Dangų“. Manome, kad ši tema sudomins ir mūsų dienraščio skaitytojus, tad siūlome susipažinti su knygos ištrauka.
Jei kas nors neturi jokios reikšmės, tada apie tai mąstyti būtų tuščias laiko švaistymas. Tad derėtų pradėti nuo klausimo: „Kokia Dangaus reikšmė žemei, dabarčiai, mūsų gyvenimui?“
Galiausiai reikšmingas tėra skirtumas tarp vilties ir nevilties, tarp dviejų visiškai skirtingų gyvenimo vizijų: „šansas ar šokis“. Mirčiai atėjus sužinosime, kuri vizija teisinga – ar po mirties iš mūsų nieko nelieka, ar visi palaidi siūlai galiausiai susipina į didingą, tobulą audinį? Ar klaidūs gyvenimo miško takai veda į aukso rūmus, ar į kitapus uolos žiojinčią prarają? Ar mirtis yra durys, ar duobė?
Viduramžių krikščionijoje būtent anapusinis pasaulis šiam pasauliui teikė prasmę. Anapus saulės plytintis Dangus žemę „po saule“ darė šiuo tuo daugiau nei „rūkų rūku“. Žemė buvo Dangaus įsčios, Dangaus lopšelis, Dangaus generalinė repeticija. Dangus buvo žemės prasmė. F. Nyčė (F. Nietzsche) dar nebuvo išpopuliarinęs gundančios žalčio alternatyvos: „Tu esi žemės prasmė“. Imanuelis Kantas (Immanuel Kant) dar nebuvo paskleidęs „subjektyvizmo nuodų“ savąja „koperniškąja filosofijos revoliucija“, pasak kurios žmogaus protas ne atranda tiesą, o ją sukuria, tarsi dieviškasis protas. R. Dekartas (R. Descartes) dar nebuvo dieviškojo „Aš esu“ pakeitęs žmogiškuoju „mąstau, vadinasi, egzistuoju“ ir pavertęs jo „Archimedo atramos tašku“, dar nebuvo teocentrizmo pakeitęs antropocentrizmu. Viduramžių žmogus tebebuvo savo Tėvo vaikas, nors ir palaidūnas, o jo pasaulis buvo prasmingas, nes tai buvo „mano Tėvo pasaulis“ ir jis tikėjo savo Tėvo pažadu, kad po mirties Jis jį paims namo.
Toks pasitikėjimas mirtimi teikė jam pasitikėjimą gyvenimu, nes gyvenimo kelias kažkur vedė. Dangiškieji rūmai žemiškosios kelionės pabaigoje patį kelią darė visiškai kitokį. Dangiškosios šlovės ženklai ir vaizdiniai buvo nukloję visą žemiškąjį jo taką. „Ženklai“ buvo tokie: 1) gamta ir 2) Šventasis Raštas, dvi Dievo knygos, 3) bendra Apvaizda ir 4) ypatingi stebuklai. (Naujajame Testamente žodis, verčiamas kaip „stebuklas“ [sçmeion], paraidžiui reiškia „ženklą“.7) Vaizdiniai jį supo nelyg kalnai, supantys Šventąjį miestą. Jie taip pat rodė į Dangų.
Pavyzdžiui, į šventųjų atvaizdus viduramžių skulptūrose žiūrėta ne kaip į kokius materialius žmogaus atvaizdus, o kaip į žmogiškus dieviškumo atvaizdus, langus į Dievą. Tai nebuvo šiaip kokie akmenys, kuriems suteikti vyrų ir moterų pavidalai, o vyrai ir moterys, kuriems suteikti dievų ir deivių pavidalai. Mažesnieji atvaizdai taip pat buvo skirti dangiškajai šlovei atspindėti: karaliai ir karalienės, heraldika, etiketas ir ceremonijos, valdžia ir paklusnumas – visa tai buvo ne šiaip praktiniai socialinės ekonomikos išradimai, o Kosminio Šokio žingsniai, Didžiosios Būties Grandinės grandys, Jokūbo kopėčių pakopos, žemiškieji Dangaus atspindžiai. Akivaizdžiai premodernistiniai žodžiai, pvz., šlovė, didenybė, didingumas, triumfas, pagarbi baimė, garbė – buvo ne vien žodžiai; tai buvo išgyventos patirtys. Dar daugiau, tai buvo patirtos realybės.
Šlovė praėjo. Mes, modernybės žmonės, esame praradę didžiumą viduramžių krikščionijos tikėjimo Dangumi, nes praradome jos teikiamą Dangaus viltį, o Dangaus viltį praradome todėl, kad praradome jos skelbiamą Dangaus meilę. O Dangaus meilę praradome todėl, kad praradome Dangiškosios šlovės pojūtį.
Viduramžiški vaizdiniai (kurie beveik visi yra bibliniai), kuriais vaizduojama šviesa, brangakmeniai, žvaigždės, žvakės, trimitai ir angelai, nebetinka mūsų vasarnamių ir prekybos centrų pasauliui. Apgailėtini šiuolaikiniai jų pakaitalai, vaizduojantys pūkuotus debesėlius, belyčius cherubinus, arfas ir metalinius nimbus (o ne šviesos ratus), kuriems pirmininkauja niūrus dieviškasis Nuobodžiaujančiųjų Pirmininkas*, yra nevykęs pokštas, jis nebyloja apie šlovę. O dar modernesni, dar šiuolaikiškesni pakaitalai – Dangus, kaip patogus ramybės ir švelnumo jausmas, saldumas ir šviesa, ir Dievas, tarsi keistai palankus senelis, toks senyvas filantropas, – atrodo dar neskoningesni.
Mums būdingi Dangaus vaizdiniai mūsų tiesiog nebejaudina; jie juk nėra judantys paveikslėliai. Būtent ši nevykusi estetika, o ne intelekto ar moralės stoka, mūsų susikurtuose Dangaus ir Dievo vaizdiniuose šiandien tikėjimui kelia didžiausią grėsmę. Mūsų Dangaus vaizdiniai yra nuobodūs, banalūs ir pernelyg saldūs, todėl tokie yra ir mūsų tikėjimas, mūsų viltis ir mūsų Dangaus meilė.
Šėtonas turėtų itin triumfuoti dėl to, kad jam pavyko atimti žavesį iš doktrinos, kuri turėtų būti arba žavus melas, arba žavus faktas. Netgi tuo atveju, jei Dangų žmonės laiko žaviu melu, jiems jis bent jau kelia susižavėjimą ir gali paskatinti tolesnį mąstymą, kuris savo ruožtu gali atvesti prie tikėjimo. Tačiau jei ši doktrina nuobodi, tada visai nebesvarbu, ar ji bus nuobodus melas, ar nuobodi tiesa. Be abejo, nuobodulys yra didžiausias tikėjimo priešas, taip pat kaip abejingumas, o ne neapykanta, yra didžiausias meilės priešas.
Būtent Dangus ir Pragaras formuoja krikščionišką gyvenimo žemėje viziją, lygiai kaip didelis atlygis žaidimui, karui ar piršlyboms suteikia daugiau motyvų. Pragaras taip pat yra šios vizijos dalis – kalno viršūnė įvertinama, sugretinus ją su slėnio giluma, o kad pergalė būtų dramatiška, pralaimėjimas turi būti galimas. Kad išganymas būtų „Geroji Naujiena“, turi būti ir „blogoji naujiena“, nuo kurios išganymas gelbėtų.
Jei visi gyvenimo keliai veda ten pat, nėra esminio skirtumo, kurį kelią rinksimės. Tačiau jei keliai veda į priešingas puses – į amžiną palaimą arba į amžiną kančią, į neįsivaizduojamą šlovę arba į neįsivaizduojamą tragediją, jeigu dvasiniai kūno ir dvasios keliai yra tikrai ir objektyviai skirtingi ir jeigu tie keliai veda į tikrai ir objektyviai skirtingas vietas, tarsi į skirtingus miestus ar skirtingas matematines išvadas – tada gyvenimas yra gyvybės ar mirties reikalas, skustuvo ašmenys, ir be galo svarbu, kokius kelius mes pasirinksime.
Toks viduramžiškas mentalinis kraštovaizdis mums nebėra įprastas. Jei esame tipiškai modernūs, mūsų gyvenimas nuobodus: esame nuobodžiaujantys, persisotinę, ciniški, lėkšti, be jokių polėkių. Dangui susivyniojus į ritinį ir pasigirdus angelo trimitui, daugelis tiesiog nusižiovaus ir tars: „Specialieji efektai visai neblogi, bet siužetas pernelyg tradicinis.“ Jei nebūtume šitaip užvaldyti nuobodulio ir tuštumos, mums nereikėtų savęs stimuliuoti vis didesnėmis sekso ir smurto dozėmis ar tiesiog stengtis nuolat būti užimtiems.
Štai esame fantastiškiausiame kada nors sugalvotame linksmybių ir žaidimų fabrike – šiuolaikinėje technologinėje visuomenėje, ir vis tiek nuobodžiaujame, tarsi išlepintas turtingas vaikas rūmuose tarp tūkstančio brangių žaislų. Palyginti su tuo, viduramžių žmonės atrodo tarsi žaislų neregėję valstiečiai lūšnose, – o jie vis tiek buvo susižavėję. Progų pagarbiai baimei ir nuostabai būta apsčiai: gimimas, mirtis, meilė, šviesa, tamsa, vėjas, jūra, ugnis, saulėtekis, žvaigždė, medis, paukštis, žmogaus protas. Taip pat – Dievas ir Dangus.
Bet visa tai nepasikeitė, pasikeitėm mes. Visata netapo tuščia, o mes – pilni; visata tebėra pilna, o mes ištuštėjome, tapome nejautrūs jos pilnatvei, mūsų širdys atšalo.
Tačiau netgi šioje šaltoje širdyje retkarčiais įsiplieskia keista ugnis – kažkas iš kito matmens, kitoks jaudulys – kai protu ir širdimi išdrįstame paliesti Dangaus klausimą, susitikimo su Dievu klausimą. Tarsi Ezechielis sudžiūvusių kaulų slėnyje13, išgyvename sukrėtimą, kai mirusieji atgyja.
Menkesniu mastu tokį sukrėtimą jau esi patyręs – kai tavo rankoje trukteli valas, kai greta tavęs kažkas alsuoja tamsoje. Taip ir čia – sukrėtimas ištinka būtent tada, kai mūsų sekamu pėdsaku mus pasiekia gyvybės virpulys. Visada sukrečia, kai gyvybę sutinkame ten, kur manėmės esą vieni. „Štai! – sušunkame mes, – jis gyvas!“ Ir būtent todėl kaip tik nuo čia daugelis atsitraukia, – jei būčiau galėjęs, ir pats būčiau taip pasielgęs, – ir toliau į krikščionybę nebesileidžia. „Neasmeniškas Dievas“ – visai gerai. Subjektyvus grožio, tiesos ir gėrio Dievas mūsų galvose – dar geriau. Beformė per mus plūstanti gyvybės jėga, didžiulė galia, kurią galėtume valdyti, – visų geriausia.
Tačiau pats Dievas, gyvas, tampantis kitą valo galą, galbūt artėjantis nenusakomu greičiu, medžiotojas, karalius, sutuoktinis – visai kas kita. Ateina akimirka, kai įsilaužėlius žaidę vaikai staiga nuščiūva – gal salėje pasigirdo tikri žingsniai? Ateina akimirka, kai paviršutiniškai religija domėjęsi žmonės („Žmogus ieško Dievo“!) staiga atsitraukia. Argi tikrai Jį radom? Juk to mes tikrai nesitikėjome!
Kada taip nutinka, širdyje pajuntame keistą deginimą, kaip mokiniai pakeliui į Emausą. Senos, miegojusios viltys ir baimės kyla tarsi milžinai iš savo kapų. Mūsų patogaus keturmačio pasaulėlio horizontai lūžta ir virš jų iškyla didžiulė palaima ir toks pat didžiulis jos nebuvimas. Dangus ir Pragaras. Tarkim, vien tik tarkim, kad jie iš tiesų, iš tiesų tikri! Kokią reikšmę tai turėtų?
Manau, kad žinome.
Iš anglų k. vertė Kęstutis Pulokas
Iš „Viskas, ką norėjai sužinoti apie Dangų“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2009.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
keista, kad tavęs urantijos teorijos nesudomino, jos gi gana šauniai tyčiojasi iš biblijos, o kaip man pasirodė, tau tai patinka, be to jie su tokiu Algimantu priešakyje turi atsakymus į visus klausimus. Tikrai atsakys į bet kokį klausimą - Algimatas giriasi kad jis perskaitęs ir koranus, hinduistų ir mormonų ir dar visų įmanomų religijų veikalus, todėl puikiai tau atsakytų, kodėl 66 procentai pasaulio netiki Jėzumi ir biblija, o tiki pvz. alachu ir kitais dievais. Bet pasak Algimanto - Urantijos knyga ir jos idėjos yra pačios pačios geriausios ir teisingiausios, daug teisngesnės negu biblijoje ir kt. Taip kad kiek žmonių tiek nuomonių.
Buvau uzsukes kazkada i ta Uroginanijos puslapi, kai kazkas cia Bernardinuose paspamino nuorodu. Nu ka - turiu pripazint, kad jie yra kur kas auksciau visisko nuprotejimo skaleje.. Jezaus puoselejama alkoholio is vandens gamyba Biblijoj, ar stebuklai su velnio apsesta kiauliu banda - dar dar, nu bet kai pradeda pasakot kaip ten kokiose palatose gulima skaistykloje ir ant kurio sono - sitie matyt is tikruju 'kalbasi' tiesiogiai su kazkuo, kad tokiu ideju 'parauna'.. arba daug ruko, ir ne taboka..
seksui-rekonduoju tamstai tokį tinklapį kaip urantija.lt, ten galėsi visus techninius dalykus pasiskaityti kaip dievas per savo angelus visus stebuklus padarė (yra tokia knyga urantija, amerikonų parašyta, tokiems kurie labai mėgsta fizikos dėsnius, ten viskas paaiškinta, kaip jėzus iš numirusių prisikėlė, ir aplamai visa galaktikos sukūrimo teorija) ir ten tokius kaip tu labai mėgsta, parašys tau atsakymus į visus klausimus, maža to kas tau labai patiks, jie nekenčia tradicinių katalikų, nors skelbiasi atradę savo asmeninį Dievą Tėvą, su kuriuo bendrauja betarpiškai ir tiesiogiai be bažnyčios.
Nu ir vel, klausykit nu.. Ko jums visiems taip rupi mano asmeninis gyvenimas, kad vis 'uzmetat' ant to?:) Jau jauciu ir pavardes greit reiks vardint, kad tik koks UFOnautas nesuabejotu mano (a)socialumu :) As gi jusu namu ruosa nesidomiu berods:D Pries domedamiesi ir komentuodami tokius privacius dalykus, geriau pirma apie save pasipasakokit, kokios moterys aplink jus sukasi, tada galesim ir padiskutuot :) Tiesa sakant, sutikau cia ir siek tiek protingesniu pasnekovu nei tamsta, bet stengiuosi kalbetis su visais.. "dažnai tekstai paprastam žmogui yra nelabai suprantami". Na va.. kad 'ikasti' tamsiu senoves zydu agrikulturines alegorijas ir palyginimus, pasirodo dvieju PhD reikia, kai tuo tarpu 95% tikinciuju, kurie islaiko visus vatikano rumus ir ju filialus marijos zemese, nera net biblijos skaite :D Jei idomu, del smalsumo baigiu damust ir biblijos Oksfordo komentara, parasyta zymiausiu biblistu.. tik tamstai tokiu dalyku skaityt nepatariu, nes teks labai nusivilt.. pamatytum, kad daugelis archetipu, simboliu ir t.t. biblijoj yra nukopijuota is kitu senesniu religiju/kulturu.. ir siaip, kritinis metodas su tamstos protu, matau, nelabai suderinamas.. taip kad geriau tiesiog gerekis recidyvistu Moze ir nesuk smegenu..
seksui- aišku meluoji išsijuosęs-netikiu, kad tu turi žydų draugų (nes neapykanta žydams iš tavęs tiesiog trykšta), netikiu kad turi daug moterų (nebent dirbi moterų kolektyve ir tau atrodo kad tai tavo moterys), netikiu, kad esi skaitęs bibliją, ar koraną ar pvz. krišnaitų raštus (nes tavo supratimas religinais klausimais yra nulinis), netikiu, kad buvai tikinčiu, o dabar tapai ateistu. O dėl tavo siūlymų pamastyt, pakratyt smegenėles, tai nėra dėl ko, tu tikrai nepateiki išminties perlų, o tavo visko neigimo taktika, tik parodo, kad esi silpnas savo įsitikinimuose. Dvasiniai dalykai reikalauja tam tkro subrendimo, juos reikia pajausti, tada ir supratimas kažkoks ateina. Nepamiršk kad Šventasis raštas parašytas palyginimais ir tik Jėzaus mokiniai suprato tuos palyginimus (šv. dvasios dėka), be to daugelis Šv. rašto teiginių yra apie dvasinius dalykus, o ne apie materialius, todėl dažnai tekstai paprastam žmogui yra nelabai suprantami. Ne be reikalo yra biblijos paaiškinimai, komentarai, įvairūs traktavimai. Taip, kad tau dar reikėtų dvasiškai subręsti norint tokiomis temomis diskutuoti. Ramybės tau ir sėkmės ieškojimuose.
Najau, nejau del pasiulymo 'itempt praplautas smegenaites ir pabandyt suprast' protingas zmogus gali isizeist? Visu musu smegeneles praplautos, vienu tuo, kitu anuo. Mano kuklia nuomone, pas nemazai tikinciuju jos yra per daug praplautos, ir tik vienu saltiniu - senoves zydu rashtais, kurie kartais nustelbia ne tik sveika prota ir logika, bet ir bendrazmogiska morale. Ta irodo ir tamstos 'vemalai' ir ad hominem pastabeles.. manau, net zydu Jezui tai nepatiktu.. Galiausiai, susitarkit pagaliau jus del manes - jau ne is vieno tikincio komentatoriaus cia girdejau, kad tokius kaip as Jezus labiausiai myli, o kiti - atvirksciai, grasina man pragarais ir prakeiksmais.. tai taip ir nesuprantu, kuo is jusu cia tiket.. ir prasau, Stasiuli, neuzimk gi tokios ginybines stovesenos isskestais nagais, kai tik kas drista suabejoti uteletu senoves zydu keliu tukstanciu metu senumo rashtais.. pabandyk ir pats saves paklausti, ar viskas, kuo tiki, yra tiesa. Juk zmones/tautos/kulturos klysta, ar ne? Gal tiki ne i ta dieva? Gal induistai yra teisus del dievo? O gal musulmonai? O gal neiviena religija? Pabandyk galvoti siek tiek uz dezutes ribu.. Hard-laineriu savo mazoje parapijeleje but gi lengviausia, nes nereikia sukt smegenu ;)
Sekse, sakau tau - "Tau siulyciau labiau itempt praplautas smegenaites, ir pabandyt suprast, ka sakau". Aš ggalvoju, kad tamstos labai trumpa atmintis ir labai jau keistas mandagumo supratimas. Panieka iš tamstos pasisakymų trykšte trykšta. Ir kaip "dera" tikram pasiutusiam labai aiškiai suvoki per kurią vietą reikia smogti. Čia tu esi meistras. O daugybė gražių moterų netgi gali liudyti apie visišką vienatvę. Jėzus juokavo abejonės nėra. Ir mes krikščionys esame džiugi tauta. Todėl "tvorų žargonu" kalbantis eroso nepažįstantis, o tik sekse išliekantis asmuo mums yra visiškai nepavojingas ir džiugesio nei kiek nemažina. Tik vis dėlto labai gaila, kad jis taip save kankina baladodamas visokius prasimanymus. Kass gali būti pavojingas Dievui? Seksas? Nejuokinkit žmonių.
Ei, Stasiuli, pacituok man, kur as niekinau oponenta? Arba tavo niekinimo supratimas yra labai iskreiptas. Negali pakest, kad kazkas drista abejoti senoves zydu pasakom, ir viesai tai issako? Geriau pasimelsk uz mane, kaip tikras krikscionis, o ne apie vemalus postringauk ;) P.S. ko tau taip parupo mano asmeninis gyvenimas?:) As gi berods nei vieno is jusu buitim nesidomejau:) Jei jau taip cekaviniesi - nesu as vienisas, turiu graziu moteru salia, ir daug protingu draugu ir kolegu:) Patenkinau smalsuma? Patikek, jei paziuretum i senoves zydu dieva su ironija, butu kur kas linksmiau gyventi:) Jei jis is tiesu toks yra, nemanai, kad jis turi jumoro jausma, ir dabar is taves juokiasi?:) Gal ir pats Jezusas nebuvo visada susiraukes ir susiciaupes, ir skalde bajerius, tik menko intelekto senoves zydai ju 'nepagavo' ir neuzrase? :)
Štai brangieji - Jums dviejų žmonių pokalbis. Nežinau, kaip Jums, bet man akivaizdu, kad vienas iš jų jaučia neapykantą ir panieką ir it koks pasiutęs šuo tiesiog nenustygdamas laukia dar vieno krikščioniško straipsnio krikščioniškame portale. Tik tam, kad galėtų išlieti dar vieną "rašybos ant tvorų" pavyzdėlį. Iš to žmogaus nuolat girdėti pašiepimas ir žiūrėjimas iš aukšto. Kitas gi dar mėgina kažkaip tai kiek galima mandagiau ir kaip mokėdamas paaišinti ir gink Dieve, nenaudoja ni vieno oponentą niekinančio žodžio. Ir už tai sulaukia dar vieno vėmalo... Būkit jam gailestingi, žmonės, tas įsiutęs žmogelis tikrai yra vienišas, jei jau neranda kito būdo, kaip tik budėti laukdamas dar vieno staripsnio Benardinuose. Galų gale Dievas jam yra nepaprastai svarbus. Nes jis yra Gailestingas ir tą akimirką, kai tas asmuo jau nebegalės pats - jis atsistos savęspaniekinimo arba savęs paaukojimo akivaizdoje. Ir tai tikrai bus.













Broliai kapucinai





















O bet taciau lyginant Korana, Biblija ir tarkim induistu rashtus, sunku butu iskelti kazkuri viena tikejima virs kitu tiek nuprotejimo, tiek geros/blogos morales, tiek senumo, tiek pasekeju skaiciaus prasme.