2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Peter Kreeft. Kaip Dangus viską iš esmės pakeičia?

2010-02-08
Rubrikose: Religija » Komentarai ir pokalbiai 
dangus

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Visai neseniai „Katalikų pasaulio leidiniai“ Lietuvos knygynams pateikė naują amerikiečių teologo ir filosofo Peterio Kreefto knygą „Viskas, ką norėjai žinoti apie Dangų“. Manome, kad ši tema sudomins ir mūsų dienraščio skaitytojus, tad siūlome susipažinti su knygos ištrauka.

Jei kas nors ne­tu­ri jo­kios reikš­mės, ta­da apie tai mąs­ty­ti bū­tų tuš­čias lai­ko švais­ty­mas. Tad de­rė­tų pra­dė­ti nuo klau­si­mo: „Ko­kia Dan­gaus reikš­mė že­mei, da­bar­čiai, mū­sų gy­ve­ni­mui?“

Ga­liau­siai reikšmin­gas tė­ra skir­tu­mas tarp vil­ties ir ne­vil­ties, tarp dvie­jų vi­siš­kai skir­tin­gų gy­ve­ni­mo vi­zi­jų: „šan­sas ar šokis“. Mir­čiai at­ėjus su­ži­no­si­me, ku­ri vi­zi­ja tei­sin­ga – ar po mir­ties iš mū­sų nie­ko ne­lie­ka, ar vi­si pa­lai­di siū­lai ga­liau­siai su­si­pi­na į di­din­gą, to­bu­lą au­di­nį? Ar klai­dūs gy­ve­ni­mo miš­ko ta­kai ve­da į auk­so rū­mus, ar į ki­ta­pus uo­los žio­jin­čią pra­ra­ją? Ar mir­tis yra du­rys, ar duo­bė?

Vi­du­ram­žių krikš­čio­ni­jo­je bū­tent ana­pu­si­nis pa­sau­lis šiam pa­sau­liui tei­kė pras­mę. Ana­pus sau­lės ply­tin­tis Dan­gus že­mę „po sau­le“ da­rė šiuo tuo dau­giau nei „rūkų rūku“. Že­mė bu­vo Dan­gaus įsčios, Dan­gaus lop­še­lis, Dan­gaus ge­ne­ra­li­nė re­pe­ti­ci­ja. Dan­gus bu­vo že­mės pras­mė. F. Ny­čė (F. Niet­zsche) dar ne­bu­vo iš­po­pu­lia­ri­nęs gun­dan­čios žal­čio al­ter­na­ty­vos: „Tu esi že­mės pras­mė“. Imanuelis Kan­tas (Immanuel Kant) dar ne­bu­vo pa­sklei­dęs „sub­jek­ty­viz­mo nu­odų“ sa­vą­ja „ko­per­niš­ką­ja fi­lo­so­fi­jos re­vo­liu­ci­ja“, pa­sak ku­rios žmo­gaus pro­tas ne at­ran­da tie­są, o ją su­ku­ria, tar­si die­viš­ka­sis pro­tas. R. De­kar­tas (R. Des­car­tes) dar ne­bu­vo die­viš­ko­jo „Aš esu“ pa­kei­tęs žmo­giš­kuo­ju „mąs­tau, va­di­na­si, eg­zis­tuo­ju“ ir pa­ver­tęs jo „Ar­chi­me­do at­ra­mos taš­ku“, dar ne­bu­vo te­ocen­triz­mo pa­kei­tęs ant­ro­po­cen­triz­mu. Vi­du­ram­žių žmo­gus te­be­bu­vo sa­vo Tė­vo vai­kas, nors ir pa­lai­dū­nas, o jo pa­sau­lis bu­vo pra­smin­gas, nes tai bu­vo „ma­no Tė­vo pa­sau­lis“ ir jis ti­kė­jo sa­vo Tė­vo pa­ža­du, kad po mir­ties Jis jį paims na­mo.

Toks pa­si­ti­kė­ji­mas mir­ti­mi tei­kė jam pa­si­ti­kė­ji­mą gy­ve­ni­mu, nes gy­ve­ni­mo ke­lias kaž­kur ve­dė. Dan­giš­kie­ji rū­mai že­miš­ko­sios ke­lio­nės pa­bai­go­je pa­tį ke­lią da­rė vi­siš­kai ki­to­kį. Dan­giš­ko­sios šlo­vės žen­klai ir vaiz­di­niai bu­vo nu­klo­ję vi­są že­miš­ką­jį jo ta­ką. „Žen­klai“ bu­vo to­kie: 1) gam­ta ir 2) Šven­ta­sis Raš­tas, dvi Die­vo kny­gos, 3) ben­dra Ap­vaiz­da ir 4) ypa­tin­gi ste­buk­lai. (Nau­ja­ja­me Tes­ta­mente žo­dis, ver­čia­mas kaip „ste­buk­las“ [sçmei­on], pa­raidžiui reiškia „žen­klą“.7) Vaiz­di­niai jį su­po ne­lyg kal­nai, su­pan­tys Šven­tą­jį mies­tą. Jie taip pat ro­dė į Dan­gų.

Pa­vyz­džiui, į šven­tų­jų at­vaiz­dus vi­du­ram­žių skulp­tū­ro­se žiū­rė­ta ne kaip į ko­kius ma­te­ria­lius žmo­gaus at­vaiz­dus, o kaip į žmo­giš­kus die­viš­ku­mo at­vaiz­dus, lan­gus į Die­vą. Tai ne­bu­vo šiaip ko­kie ak­me­nys, ku­riems su­teik­ti vy­rų ir mo­te­rų pa­vi­da­lai, o vy­rai ir mo­te­rys, ku­riems su­teik­ti die­vų ir dei­vių pa­vi­da­lai. Ma­žes­nie­ji at­vaiz­dai taip pat bu­vo skir­ti dan­giška­jai šlo­vei at­spin­dė­ti: ka­ra­liai ir ka­ra­lie­nės, he­ral­di­ka, eti­ke­tas ir ce­re­mo­ni­jos, val­džia ir pa­klus­nu­mas – vi­sa tai bu­vo ne šiaip prak­ti­niai so­cia­li­nės eko­no­mi­kos iš­ra­di­mai, o Kos­mi­nio Šo­kio žings­niai, Di­džio­sios Bū­ties Gran­di­nės gran­dys, Jo­kū­bo ko­pė­čių pa­ko­pos, žemiškie­ji Dan­gaus at­spindžiai. Aki­vaizdžiai pre­mo­der­nis­ti­niai žodžiai, pvz., šlo­vė, di­de­ny­bė, di­din­gu­mas, trium­fas, pa­gar­bi bai­mė, gar­bė – bu­vo ne vien žo­džiai; tai bu­vo iš­gy­ven­tos pa­tir­tys. Dar dau­giau, tai bu­vo pa­tir­tos re­a­ly­bės.

Šlo­vė pra­ėjo. Mes, mo­der­ny­bės žmo­nės, esa­me pra­ra­dę di­džiu­mą vi­du­ram­žių krikš­čio­ni­jos ti­kė­ji­mo Dan­gu­mi, nes pra­ra­do­me jos tei­kia­mą Dan­gaus vil­tį, o Dan­gaus vil­tį pra­ra­do­me to­dėl, kad pra­ra­do­me jos skel­bia­mą Dan­gaus mei­lę. O Dan­gaus mei­lę pra­ra­do­me to­dėl, kad pra­ra­do­me Dan­giš­ko­sios šlo­vės po­jū­tį.

Vi­du­ramžiški vaiz­di­niai (ku­rie be­veik vi­si yra bib­li­niai), ku­riais vaiz­duo­ja­ma švie­sa, bran­gak­me­niai, žvaigž­dės, žva­kės, tri­mi­tai ir an­ge­lai, ne­be­tin­ka mū­sų va­sar­na­mių ir pre­ky­bos cen­trų pa­sau­liui. Ap­gai­lė­ti­ni šiuo­lai­ki­niai jų pa­kai­ta­lai, vaiz­duo­jan­tys pū­kuo­tus de­be­sė­lius, be­ly­čius che­ru­bi­nus, ar­fas ir me­ta­li­nius nim­bus (o ne švie­sos ra­tus), ku­riems pir­mi­nin­kau­ja niū­rus die­viš­ka­sis Nuo­bo­džiaujančiųjų Pir­mi­nin­kas*, yra ne­vy­kęs pokštas, jis ne­by­lo­ja apie šlo­vę. O dar mo­der­nes­ni, dar šiuo­lai­kiš­kes­ni pa­kai­ta­lai – Dan­gus, kaip pa­to­gus ra­my­bės ir švel­nu­mo jaus­mas, sal­du­mas ir švie­sa, ir Die­vas, tar­si keis­tai pa­lan­kus se­ne­lis, toks se­ny­vas fi­lan­tro­pas, – at­ro­do dar ne­sko­nin­ges­ni.

Mums bū­din­gi Dan­gaus vaiz­di­niai mū­sų tie­siog ne­be­jau­di­na; jie juk nė­ra ju­dan­tys pa­veiks­lė­liai. Bū­tent ši ne­vy­ku­si es­te­ti­ka, o ne in­te­lek­to ar mo­ra­lės sto­ka, mū­sų su­si­kur­tuo­se Dan­gaus ir Die­vo vaiz­di­niuo­se šian­dien ti­kė­ji­mui ke­lia di­džiau­sią grės­mę. Mū­sų Dan­gaus vaiz­di­niai yra nuo­bo­dūs, ba­na­lūs ir per­ne­lyg sal­dūs, to­dėl to­kie yra ir mū­sų ti­kė­ji­mas, mū­sų vil­tis ir mū­sų Dan­gaus mei­lė.

Šė­to­nas tu­rė­tų itin trium­fuo­ti dėl to, kad jam pa­vy­ko at­im­ti ža­ve­sį iš dok­tri­nos, ku­ri tu­rė­tų bū­ti ar­ba ža­vus me­las, ar­ba žavus fak­tas. Net­gi tuo at­ve­ju, jei Dan­gų žmo­nės lai­ko ža­viu me­lu, jiems jis bent jau ke­lia su­si­ža­vė­ji­mą ir ga­li pa­ska­tin­ti to­les­nį mąs­ty­mą, ku­ris sa­vo ruož­tu ga­li at­ves­ti prie ti­kė­ji­mo. Ta­čiau jei ši dok­tri­na nuo­bo­di, ta­da vi­sai ne­be­svar­bu, ar ji bus nuo­bo­dus me­las, ar nuo­bo­di tie­sa. Be abe­jo, nuo­bo­du­lys yra didžiau­sias ti­kė­ji­mo priešas, taip pat kaip abe­jin­gu­mas, o ne ne­apy­kan­ta, yra didžiau­sias mei­lės prie­šas.

Bū­tent Dan­gus ir Pra­ga­ras for­muo­ja krikš­čio­niš­ką gy­ve­ni­mo že­mė­je vi­zi­ją, ly­giai kaip di­de­lis at­ly­gis žai­di­mui, ka­rui ar pir­šly­boms su­tei­kia dau­giau mo­ty­vų. Pra­ga­ras taip pat yra šios vi­zi­jos da­lis – kal­no vir­šū­nė įver­ti­na­ma, su­gre­ti­nus ją su slė­nio gi­lu­ma, o kad per­ga­lė bū­tų dra­ma­tiš­ka, pra­lai­mė­ji­mas tu­ri bū­ti ga­li­mas. Kad iš­ga­ny­mas bū­tų „Ge­ro­ji Nau­jie­na“, tu­ri bū­ti ir „blo­go­ji nau­jie­na“, nuo ku­rios išga­ny­mas gel­bė­tų.

Jei vi­si gy­ve­ni­mo ke­liai ve­da ten pat, nė­ra es­mi­nio skir­tu­mo, ku­rį ke­lią rink­si­mės. Ta­čiau jei ke­liai ve­da į prie­šin­gas pu­ses – į am­ži­ną pa­lai­mą ar­ba į am­ži­ną kan­čią, į ne­įsi­vaiz­duo­ja­mą šlo­vę ar­ba į ne­įsi­vaiz­duo­ja­mą tra­ge­di­ją, jei­gu dva­si­niai kū­no ir dva­sios ke­liai yra tik­rai ir ob­jek­ty­viai skir­tin­gi ir jei­gu tie ke­liai ve­da į tik­rai ir ob­jek­ty­viai skir­tin­gas vie­tas, tar­si į skir­tin­gus mies­tus ar skir­tin­gas ma­te­ma­ti­nes iš­va­das – ta­da gy­ve­ni­mas yra gy­vy­bės ar mir­ties rei­ka­las, skus­tu­vo ašme­nys, ir be ga­lo svar­bu, ko­kius ke­lius mes pa­si­rink­si­me.

Toks vi­du­ram­žiš­kas men­ta­li­nis kraš­to­vaiz­dis mums ne­bė­ra įpras­tas. Jei esa­me ti­piškai mo­der­nūs, mū­sų gy­ve­ni­mas nuo­bo­dus: esa­me nuo­bo­džiau­jan­tys, per­si­so­ti­nę, ci­niš­ki, lėkš­ti, be jo­kių po­lė­kių. Dan­gui su­si­vy­nio­jus į ri­ti­nį ir pa­si­gir­dus an­ge­lo tri­mi­tui, dau­ge­lis tie­siog nu­si­žio­vaus ir tars: „Spe­cia­lie­ji efek­tai vi­sai ne­blo­gi, bet siu­že­tas per­ne­lyg tra­di­ci­nis.“ Jei ne­bū­tu­me ši­taip už­val­dy­ti nuo­bo­du­lio ir tuš­tu­mos, mums ne­rei­kė­tų sa­vęs sti­mu­liuo­ti vis di­des­nė­mis sek­so ir smur­to do­zė­mis ar tie­siog steng­tis nuo­lat bū­ti už­im­tiems.

Štai esa­me fan­tas­tiš­kiau­sia­me ka­da nors su­gal­vo­ta­me links­my­bių ir žai­di­mų fab­ri­ke – šiuo­lai­ki­nė­je tech­no­lo­gi­nė­je vi­suo­me­nė­je, ir vis tiek nuo­bo­džiau­ja­me, tar­si iš­le­pin­tas tur­tin­gas vai­kas rū­muo­se tarp tūks­tan­čio bran­gių žais­lų. Pa­ly­gin­ti su tuo, vi­du­ram­žių žmo­nės at­ro­do tar­si žais­lų ne­re­gė­ję vals­tie­čiai lūš­no­se, – o jie vis tiek bu­vo su­si­ža­vė­ję. Pro­gų pa­gar­biai bai­mei ir nuo­sta­bai bū­ta aps­čiai: gi­mi­mas, mir­tis, mei­lė, švie­sa, tam­sa, vė­jas, jū­ra, ug­nis, sau­lė­te­kis, žvaigž­dė, me­dis, paukš­tis, žmo­gaus pro­tas. Taip pat – Die­vas ir Dan­gus.

Bet vi­sa tai ne­pa­si­kei­tė, pa­si­kei­tėm mes. Vi­sa­ta ne­ta­po tuš­čia, o mes – pil­ni; vi­sa­ta te­bė­ra pil­na, o mes iš­tuš­tė­jo­me, ta­po­me ne­jaut­rūs jos pil­nat­vei, mū­sų šir­dys atšalo.

Ta­čiau net­gi šio­je šal­to­je šir­dy­je ret­kar­čiais įsi­plies­kia keis­ta ug­nis – kaž­kas iš ki­to mat­mens, ki­toks jau­du­lys – kai pro­tu ir šir­di­mi iš­drįs­ta­me pa­lies­ti Dan­gaus klau­si­mą, su­si­ti­ki­mo su Die­vu klau­si­mą.  Tar­si Eze­chie­lis su­džiū­vu­sių kau­lų slė­ny­je13, iš­gy­ve­na­me su­krė­ti­mą, kai mi­ru­sie­ji at­gy­ja.

Men­kes­niu mas­tu to­kį su­krė­ti­mą jau esi pa­ty­ręs – kai ta­vo ran­ko­je truk­te­li va­las, kai gre­ta ta­vęs kaž­kas al­suo­ja tam­so­je. Taip ir čia – su­krė­ti­mas iš­tin­ka bū­tent ta­da, kai mū­sų se­ka­mu pėd­sa­ku mus pa­sie­kia gy­vy­bės vir­pu­lys. Vi­sa­da su­kre­čia, kai gy­vy­bę su­tin­ka­me ten, kur ma­nė­mės esą vie­ni. „Štai! – sušun­ka­me mes, – jis gy­vas!“ Ir bū­tent to­dėl kaip tik nuo čia dau­ge­lis at­si­trau­kia, – jei bū­čiau ga­lė­jęs, ir pats bū­čiau taip pa­si­el­gęs, – ir to­liau į krikš­čio­ny­bę ne­be­si­lei­džia. „Ne­as­me­niš­kas Die­vas“ – vi­sai ge­rai. Sub­jek­ty­vus gro­žio, tie­sos ir gė­rio Die­vas mū­sų gal­vo­se – dar ge­riau. Be­for­mė per mus plūs­tan­ti gy­vy­bės jė­ga, di­džiu­lė ga­lia, ku­rią ga­lė­tu­me val­dy­ti, – vi­sų ge­riau­sia.

Ta­čiau pats Die­vas, gy­vas, tam­pan­tis ki­tą va­lo ga­lą, gal­būt ar­tė­jan­tis ne­nu­sa­ko­mu grei­čiu, me­džio­to­jas, ka­ra­lius, su­tuok­ti­nis – vi­sai kas ki­ta. At­ei­na aki­mir­ka, kai įsi­lau­žė­lius žai­dę vai­kai stai­ga nuš­čiū­va – gal sa­lė­je pa­si­gir­do tik­ri žings­niai? At­ei­na aki­mir­ka, kai pa­viršuti­niškai re­li­gi­ja do­mė­ję­si žmo­nės („Žmo­gus ieš­ko Die­vo“!) stai­ga at­si­trau­kia. Ar­gi tik­rai Jį ra­dom? Juk to mes tik­rai ne­si­ti­kė­jo­me!

Ka­da taip nu­tin­ka, šir­dy­je pa­jun­ta­me keis­tą de­gi­ni­mą, kaip mo­ki­niai pa­ke­liui į Emau­są. Se­nos, mie­go­ju­sios vil­tys ir bai­mės ky­la ta­rsi mil­ži­nai iš sa­vo ka­pų. Mū­sų pa­to­gaus ke­tur­ma­čio pa­sau­lė­lio ho­ri­zon­tai lūž­ta ir virš jų iš­ky­la di­džiu­lė pa­lai­ma ir toks pat di­džiu­lis jos ne­bu­vi­mas. Dan­gus ir Pra­ga­ras. Tar­kim, vien tik tar­kim, kad jie iš tie­sų, iš tie­sų tik­ri! Ko­kią reikš­mę tai tu­rė­tų?

Ma­nau, kad žino­me.

Iš anglų k. vertė Kęstutis Pulokas

„Viskas, ką norėjai sužinoti apie Dangų“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2009.


Katalikų pasaulio leidiniai

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)

« < 1 - 2 - 3 > »
si 2010-02-07 07:55

Dangus yra pragaro priešybė. Jei DANGŲ laikysime sielų pomirtinio gyvenimo vieta, kur atlyginama už žemiškuosius vargus, tai vadina:)si žemėje teks išgyventi PRAGARĄ(kančios būseną). Arba atvirkščiai.

seksas 2010-02-07 12:49

"Bū­tent Dan­gus ir Pra­ga­ras for­muo­ja krikš­čio­niš­ką gy­ve­ni­mo že­mė­je vi­zi­ją, ly­giai kaip di­de­lis at­ly­gis žai­di­mui, ka­rui ar pir­šly­boms su­tei­kia dau­giau mo­ty­vų". Ponai ir ponios avys(-nai). Nustokite INKSHTI del tos mirties, ir nustokit mirties baimes genami kurt ivairiausias pasakas, nes jau atsibodot. Gavot viena is MILIJARDU sansa atsirasti siame pasaulyje (tikimybe, kad gimsite butent jus, yra nepaprastai maza, kur kas mazesne nei laimeti milijona loterijoje..). Milijardai potencialiu zmoniu to sanso NIEKADA NEGAUNA, ir negimsta. Mes turime vidutiniskai 70 metu, kad pazinti sy pasauli, kol vel sugrizti ten, kur buvome pries gimstant - i amzinybe. TAI JUMS ATRODO NETEISINGA? Norit gyventi amzinai? manau, per daug norit, t.y., esat PER DAUG GODUS. Nustokit inksti ir kurti pasakas, gyvenkit cia ir dabar, nes atrodot isties apgailetinai.

Vitus 2010-02-07 18:38

Dangus gražus pats savaime. Atrodo, imk, grožėkis dangaus mėlyne ir plaukiančiais baltais debesėliais. Bet ne, kažkas tame grožyje dar nori matyti savo idėjų įkūnijimą. Paima ir į paveikslėlį įrioglina geležinį krano kablį...

kama 2010-02-07 18:52

Ir paveikslėlis lieka nebe toks saldus...

>si: o kas veda tą buhalteriją, kad už tą ar kitą turi būti būtinai atlyginta? Nemanau, kad Dievas tuo užsiima :)

si 2010-02-07 21:41

norit pasakyti, kad tai DIEVO tarpininkų DARBAS?:) Krikščionybė teigia, kad išganymas pasiekiamas tik pačiu tikėjimu KRISTŲ, o ne gerais darbais. O paveikslėlyje DANGUS, tai tikra, nekintama, aišku. O kablys yra tikra ir kintama, pamąstymui.:) Daugelyje religijų dangus, tai aukštutinė, virš žemės esanti pasaulio dalis, dievų, gerųjų dvasių, išganytų sielų buveinė. Sąmonė negali amžinai skrajoti padebesiais. Ji veržiasi tai į dangų , tai leidžiasi žemyn - žemėn. Gyvenimas dažnai nužemina aukštas žmogaus padebesių pretenzijas.:)

UFO 2010-02-09 15:53

seksui- ponaiti, matau apsiėmei misiją krikščioniškame tinklapyje, skiesti savo iškrypėliškus tauškalus neva pats kažką supranti apie "krikščionišką gyvenimo žemėje viziją"? Juk tau tai nepasiekamos pasakos, tai kam čia savo menamą išmintį dalini, jau nusibodai. Čia tas pats, kaip žmogus (kuris pasivadinęs "seksas") niekada neturėjęs lytinių santykių, mokytų kitus kaip tai reikia daryti. Gerbiamasis sutik tu pagaliau, kad religinėse temose tu pats esi avinas, nes nieko jose nenutuoki. eik geriau "produkto" kurti, nes dvasiniai dalykai tavo nuomone "produkto" nesukuria.

seksas 2010-02-09 22:52

Ufonaute, beveik visi ateistai, jei ka, yra buve tikintieji, kai kurie - ir dar koookie tikintieji:) Tau siulyciau labiau itempt praplautas smegenaites, ir pabandyt suprast, ka sakau. Bent retkarciais. Protines mankstos bijot nereikia, kad ir kaip butu sunku - reikia mastyt, nors kiek, nors truputi..

UFO 2010-02-10 08:47

seksui-gerbiamasis ateiste (matyt buvęs tikintysis, pagal tavo teoriją) nemanyk kad čia pažeri kažkokius išminties perlus, kuriuos labai įtemptai reikėtų apmastyti. Visko neigimo taktika yra labai šiuolaikiškai moderni, bet tikrai neparodo gilių žinių ar išminties, o daugiau atskleidžia paties ribotą mąstymą. Pats manai, kad dvasiniai, religiniai dalykai yra tokie paprasti, kad be vargo gali visus mus (avinus) mokyti nihilizmo teorijų, juk mes tokie buki tikime senovės žydų pasakomis, o tu toks modernus ciniškas realistas, visame kame įžvelgi racionalumo grūdą, kuris dažniausiai iškrenta iš tarpukojo, nes viskas pasaulyje atsiranda iš šios stebuklingos vietos.

seksas 2010-02-10 12:19

Matai, UFOnaute (if I may), tave turetu pakankinti bent vienas klausimas. Supranti, kodel tu esi krikscionis, as paaiskinti galiu lengvai. Tavo tevukai/seneliai krikscionys, ir (arba) gimei shalyje/krashte, kurioje krikscionybe paplitusi beveik labiausiai Europoje. Tave mazha pakrikstijo, pamoke poteriu, pateike senoves zydu pasauleziura, ir nesiojiesi tai galveleje iki siol. Cia absoliuciai nieko stebetino nera - kaip bulius ari ta pacia vaga, i kuria tave istume. Taciau kodel buve nuosirdus/gilus/kunigu neprievartauti ir davatku netraumuoti tikintieji, atvesti i tikejima kaip ir tu - nuo mazens - kodel jie SAVO NORU tampa ateistais - vat cia yra kur kas sudetingesnis klausimas :) Juk tokiu pavyzdziu simtai, ir vis daugeja, ir tokiais tampa, reikia pripazinti, ne durniausi zmones pasaulyje :) Prirasyta simtai knygu pavadinimais 'issilaisvinimas', 'kaip as atmeciau krikscionybe' ir t.t... Pamastyk, ufonaute, kadanors apie tai.. Matai, tu neturi pries mane nei jokio fundamentalaus protinio pranasumo, nei jokio jutiminio pranasumo, nei jokio shamanistinio/dvasinio 'imlumo' dievo idejai pranasumo.. neturi, manau, taip pat ir nuosirdaus 'tikejimo patyrimo' pranasumo, nes as buvau giliai ir nuosirdziai tikintis, kelis desimtmecius, kaip ir beveik visi agnostikai/ateistai siandien. Pamastyk apie tai, jei sugebesi.. Del bukumo tikint i senoves zydu dievo teorijas - taip, juk ta paneigti butu sunku. Pagalvok, kas labiau tiketina - ar kad visagalis dievas, 100 000 metu stebejes zmonija 'is virsaus' ir 'nesikishes', pries kelis tukst metu pagaliau ateina pas zydus, uz juos kariauja/zudo ju priesus, tada vienam ju vadukui recidyvistui numeta 10 istatymu hebraju kalba, paskui atsiuncia dar ir sunu, kuris suspenduoja fizikos desnius darydamas stebuklus .. ar kad senoves zydai savo rasliavoje paprasciausiai meluoja:) pasverk abi sitas tikimybes.. paciam neatrodo apgailetina? Dievo klausimas yra kur kas sudetingesnis klausimas, nei uteletu/tamsiu zmoniu rasliavos, tokios kaip biblija ar koranas siulo.. ir bijau, kad su zydais ar arabais dievas nieko bendra neturi.. deja, nebuvo nei dievo sunaus-zydo, nei dukros, nei motinos.. sventas vaiduoklis nedulkino Marijos.. dievo angelai siera nesispjaude ir kardais nesimosikavo.. apipuve nabasnikai is po zemiu neissikapste.. man labai gaila..

UFO 2010-02-11 08:53

seksui- deja nieko neatspėjai-nei mano tėvai buvo krikščionys, nei mane mažą krikštijo, nei man kas kalė nuo mažumės biblijos tiesas.Popiežius mums priminė tiesą, kuri būdama savaime suprantama, kartais mūsų kasdienybėje nėra pakankamai išgyvenama, tiesą - kad Dievas mums kalba, kad jis atsiliepia į mūsų klausimus. Jis kalba mums žmonių žodžiais. Mes galime jo klausytis, galime jį suprasti ir iš jo mokytis. Savuoju žodžiu Jis ateina į mūsų gyvenimus ir juos perkeičia. Dievo Žodžio dėka mes galime išeiti iš savo gyvenimo siaurumo ir įeiti į Jo gailestingumo begalybę. Tikras džiaugsmas yra Šventosios Dvasios dovana. Jis išskiria keturias pagrindines Šventosios Dvasios veikimo dimensijas. Visų pirma tai Šventojo Rašto tvirtinimas, jog Dievo Dvasia dvelkė viršum vandenų. Šventoji Dvasia kuria pasaulį ir jį nuolat atnaujina. Pats faktas, jog medžiaga turi matematinę struktūrą, liudija apie jos dvasinį pradą. Mūsų siela sugeba pažinti medžiagą ir ją permodeliuoti, dėl to, kad jos struktūra yra racionali. Medžiagos tvarkingumas ir pažinumas įmanomi dėl to, kad ją ir mus sukūrė ta pati Dievo Kūrėjo Dvasia. O tai, kad žemė ir visa visata turi įspaustus aiškiai apčiuopiamus Dvasios Kūrėjos pėdsakus, kuriuos mes mokslo dėka galime pažinti, liudija, jog kūrinijos sąrangoje esama ir etinių orientyrų. Nes juk Dvasia, kuri viską sukūrė, yra ne tik matematiškai tikslus protas, bet yra asmuo, yra gėrio įsikūnijimas, kuris mums kalba kūrinijos kalba ir rodo teisingą kelią. Kadangi tikėjimas, jog Dievas sukūrė pasalį yra viena pagrindinių mūsų tikėjimo tiesų, dėl to ir Bažnyčia savajame skelbime negali ribotis vien išganymo žinia, bet yra įpareigota būti atsakinga ir už kūriniją. Vykdydama šią pareigą, ji gina ne tik žemę, vandenį ir orą, kaip visiems skirtas Dievo sukurtas vertybes. Visų pirma ji jaučia pareigą ginti žmogų nuo susinaikinimo, skelbti žmogaus ekologiją. Tai ne bandymas gaivinti pasenusią metafiziką, bet prašymas, kad šiuolaikiniai vyrai ir moterys gerbtų kūrinijos tvarką. Neklausyti kūrinijos balso, reiškia kėsintis į žmogų, Dievo kūrinį. Pasak popiežius būtent tai ir daroma šiandien kalbant apie subjektyvią žmogaus lytinę savivoką. Žmogus nenori sutikti, jog jis yra kūrinys. Žmogus įsivaizduoja, kad jis pats gali nuspręsti kas jis yra. Tačiau iš tiesų jis šitaip prieštarauja kūrinijos tiesai. Antras Šventosios Dvasios veikimas aspektas- tai jos kalbėjimas žmonių kalba. Šventoji Dvasia mums kalba ne tik sukurtojo pasaulio protingumu, bet ir Dievo Žodžiu. Pats Dievas įsikūnijo ir atėjo į pasaulį. Kristus ir Šventoji Dvasia yra neatskiriamai susiję. „Viešpats yra Dvasia“ (2 Kor 3, 17),- tvirtina apaštalas šv. Paulius. Apie trečią Dievo Dvasios veikimo aspektą bene vaizdžiausiai kalba evangelistas Jonas, pasakodamas apie prisikėlusio Kristaus susitikimą su apaštalais: „Jis kvėpė į juos ir tarė: imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20,22). Šios Dvasios dėka mes galime kartu su Kristumi Dievą vadinti mūsų Tėvu.

« < 1 - 2 - 3 > »
Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (23)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis

Matulaitis matomas tiesiog kaip eilinis vyskupas, ir tai nepadeda suprasti jo šventumo esmės. Sunkiau įžvelgti herojiškumą, kuris reikalingas susiduriant su moraliniu priešu ir moraline kančia.

Gražina Belousova, LCC universiteto ir EBI dėstytoja

Man labai artimas tas klausimas, kuris dažnai glūdi tokių bendruomenių ganytojų ir narių širdyse: ar tai, ką mes darome, turi kokią nors prasmę? Ir jei taip, kaip ir kur mums eiti toliau?

Tomas Viluckas

Viena vertus, toks žingsnis yra iššūkis šalies katalikybėje vyraujančioms nuostatoms ir įpročiams, kita vertus, jis neiškrenta iš bendros Lietuvos kunigiškos tradicijos.

Video žaidimai

Suskamba varpelis, skelbiantis šv. Mišių pradžią. Žaidimas prasideda.

Kun. Rytis Gurkšnys SJ

Jei atsisakysime kasdien bent vienos blogos minties, atgausime pusiausvyrą. Tuomet galėsime įgyvendinti Dievo pašaukimą ir mums skirtą unikalią misiją.