Peter Kreeft. Kaip Dangus viską iš esmės pakeičia?
Visai neseniai „Katalikų pasaulio leidiniai“ Lietuvos knygynams pateikė naują amerikiečių teologo ir filosofo Peterio Kreefto knygą „Viskas, ką norėjai žinoti apie Dangų“. Manome, kad ši tema sudomins ir mūsų dienraščio skaitytojus, tad siūlome susipažinti su knygos ištrauka.
Jei kas nors neturi jokios reikšmės, tada apie tai mąstyti būtų tuščias laiko švaistymas. Tad derėtų pradėti nuo klausimo: „Kokia Dangaus reikšmė žemei, dabarčiai, mūsų gyvenimui?“
Galiausiai reikšmingas tėra skirtumas tarp vilties ir nevilties, tarp dviejų visiškai skirtingų gyvenimo vizijų: „šansas ar šokis“. Mirčiai atėjus sužinosime, kuri vizija teisinga – ar po mirties iš mūsų nieko nelieka, ar visi palaidi siūlai galiausiai susipina į didingą, tobulą audinį? Ar klaidūs gyvenimo miško takai veda į aukso rūmus, ar į kitapus uolos žiojinčią prarają? Ar mirtis yra durys, ar duobė?
Viduramžių krikščionijoje būtent anapusinis pasaulis šiam pasauliui teikė prasmę. Anapus saulės plytintis Dangus žemę „po saule“ darė šiuo tuo daugiau nei „rūkų rūku“. Žemė buvo Dangaus įsčios, Dangaus lopšelis, Dangaus generalinė repeticija. Dangus buvo žemės prasmė. F. Nyčė (F. Nietzsche) dar nebuvo išpopuliarinęs gundančios žalčio alternatyvos: „Tu esi žemės prasmė“. Imanuelis Kantas (Immanuel Kant) dar nebuvo paskleidęs „subjektyvizmo nuodų“ savąja „koperniškąja filosofijos revoliucija“, pasak kurios žmogaus protas ne atranda tiesą, o ją sukuria, tarsi dieviškasis protas. R. Dekartas (R. Descartes) dar nebuvo dieviškojo „Aš esu“ pakeitęs žmogiškuoju „mąstau, vadinasi, egzistuoju“ ir pavertęs jo „Archimedo atramos tašku“, dar nebuvo teocentrizmo pakeitęs antropocentrizmu. Viduramžių žmogus tebebuvo savo Tėvo vaikas, nors ir palaidūnas, o jo pasaulis buvo prasmingas, nes tai buvo „mano Tėvo pasaulis“ ir jis tikėjo savo Tėvo pažadu, kad po mirties Jis jį paims namo.
Toks pasitikėjimas mirtimi teikė jam pasitikėjimą gyvenimu, nes gyvenimo kelias kažkur vedė. Dangiškieji rūmai žemiškosios kelionės pabaigoje patį kelią darė visiškai kitokį. Dangiškosios šlovės ženklai ir vaizdiniai buvo nukloję visą žemiškąjį jo taką. „Ženklai“ buvo tokie: 1) gamta ir 2) Šventasis Raštas, dvi Dievo knygos, 3) bendra Apvaizda ir 4) ypatingi stebuklai. (Naujajame Testamente žodis, verčiamas kaip „stebuklas“ [sçmeion], paraidžiui reiškia „ženklą“.7) Vaizdiniai jį supo nelyg kalnai, supantys Šventąjį miestą. Jie taip pat rodė į Dangų.
Pavyzdžiui, į šventųjų atvaizdus viduramžių skulptūrose žiūrėta ne kaip į kokius materialius žmogaus atvaizdus, o kaip į žmogiškus dieviškumo atvaizdus, langus į Dievą. Tai nebuvo šiaip kokie akmenys, kuriems suteikti vyrų ir moterų pavidalai, o vyrai ir moterys, kuriems suteikti dievų ir deivių pavidalai. Mažesnieji atvaizdai taip pat buvo skirti dangiškajai šlovei atspindėti: karaliai ir karalienės, heraldika, etiketas ir ceremonijos, valdžia ir paklusnumas – visa tai buvo ne šiaip praktiniai socialinės ekonomikos išradimai, o Kosminio Šokio žingsniai, Didžiosios Būties Grandinės grandys, Jokūbo kopėčių pakopos, žemiškieji Dangaus atspindžiai. Akivaizdžiai premodernistiniai žodžiai, pvz., šlovė, didenybė, didingumas, triumfas, pagarbi baimė, garbė – buvo ne vien žodžiai; tai buvo išgyventos patirtys. Dar daugiau, tai buvo patirtos realybės.
Šlovė praėjo. Mes, modernybės žmonės, esame praradę didžiumą viduramžių krikščionijos tikėjimo Dangumi, nes praradome jos teikiamą Dangaus viltį, o Dangaus viltį praradome todėl, kad praradome jos skelbiamą Dangaus meilę. O Dangaus meilę praradome todėl, kad praradome Dangiškosios šlovės pojūtį.
Viduramžiški vaizdiniai (kurie beveik visi yra bibliniai), kuriais vaizduojama šviesa, brangakmeniai, žvaigždės, žvakės, trimitai ir angelai, nebetinka mūsų vasarnamių ir prekybos centrų pasauliui. Apgailėtini šiuolaikiniai jų pakaitalai, vaizduojantys pūkuotus debesėlius, belyčius cherubinus, arfas ir metalinius nimbus (o ne šviesos ratus), kuriems pirmininkauja niūrus dieviškasis Nuobodžiaujančiųjų Pirmininkas*, yra nevykęs pokštas, jis nebyloja apie šlovę. O dar modernesni, dar šiuolaikiškesni pakaitalai – Dangus, kaip patogus ramybės ir švelnumo jausmas, saldumas ir šviesa, ir Dievas, tarsi keistai palankus senelis, toks senyvas filantropas, – atrodo dar neskoningesni.
Mums būdingi Dangaus vaizdiniai mūsų tiesiog nebejaudina; jie juk nėra judantys paveikslėliai. Būtent ši nevykusi estetika, o ne intelekto ar moralės stoka, mūsų susikurtuose Dangaus ir Dievo vaizdiniuose šiandien tikėjimui kelia didžiausią grėsmę. Mūsų Dangaus vaizdiniai yra nuobodūs, banalūs ir pernelyg saldūs, todėl tokie yra ir mūsų tikėjimas, mūsų viltis ir mūsų Dangaus meilė.
Šėtonas turėtų itin triumfuoti dėl to, kad jam pavyko atimti žavesį iš doktrinos, kuri turėtų būti arba žavus melas, arba žavus faktas. Netgi tuo atveju, jei Dangų žmonės laiko žaviu melu, jiems jis bent jau kelia susižavėjimą ir gali paskatinti tolesnį mąstymą, kuris savo ruožtu gali atvesti prie tikėjimo. Tačiau jei ši doktrina nuobodi, tada visai nebesvarbu, ar ji bus nuobodus melas, ar nuobodi tiesa. Be abejo, nuobodulys yra didžiausias tikėjimo priešas, taip pat kaip abejingumas, o ne neapykanta, yra didžiausias meilės priešas.
Būtent Dangus ir Pragaras formuoja krikščionišką gyvenimo žemėje viziją, lygiai kaip didelis atlygis žaidimui, karui ar piršlyboms suteikia daugiau motyvų. Pragaras taip pat yra šios vizijos dalis – kalno viršūnė įvertinama, sugretinus ją su slėnio giluma, o kad pergalė būtų dramatiška, pralaimėjimas turi būti galimas. Kad išganymas būtų „Geroji Naujiena“, turi būti ir „blogoji naujiena“, nuo kurios išganymas gelbėtų.
Jei visi gyvenimo keliai veda ten pat, nėra esminio skirtumo, kurį kelią rinksimės. Tačiau jei keliai veda į priešingas puses – į amžiną palaimą arba į amžiną kančią, į neįsivaizduojamą šlovę arba į neįsivaizduojamą tragediją, jeigu dvasiniai kūno ir dvasios keliai yra tikrai ir objektyviai skirtingi ir jeigu tie keliai veda į tikrai ir objektyviai skirtingas vietas, tarsi į skirtingus miestus ar skirtingas matematines išvadas – tada gyvenimas yra gyvybės ar mirties reikalas, skustuvo ašmenys, ir be galo svarbu, kokius kelius mes pasirinksime.
Toks viduramžiškas mentalinis kraštovaizdis mums nebėra įprastas. Jei esame tipiškai modernūs, mūsų gyvenimas nuobodus: esame nuobodžiaujantys, persisotinę, ciniški, lėkšti, be jokių polėkių. Dangui susivyniojus į ritinį ir pasigirdus angelo trimitui, daugelis tiesiog nusižiovaus ir tars: „Specialieji efektai visai neblogi, bet siužetas pernelyg tradicinis.“ Jei nebūtume šitaip užvaldyti nuobodulio ir tuštumos, mums nereikėtų savęs stimuliuoti vis didesnėmis sekso ir smurto dozėmis ar tiesiog stengtis nuolat būti užimtiems.
Štai esame fantastiškiausiame kada nors sugalvotame linksmybių ir žaidimų fabrike – šiuolaikinėje technologinėje visuomenėje, ir vis tiek nuobodžiaujame, tarsi išlepintas turtingas vaikas rūmuose tarp tūkstančio brangių žaislų. Palyginti su tuo, viduramžių žmonės atrodo tarsi žaislų neregėję valstiečiai lūšnose, – o jie vis tiek buvo susižavėję. Progų pagarbiai baimei ir nuostabai būta apsčiai: gimimas, mirtis, meilė, šviesa, tamsa, vėjas, jūra, ugnis, saulėtekis, žvaigždė, medis, paukštis, žmogaus protas. Taip pat – Dievas ir Dangus.
Bet visa tai nepasikeitė, pasikeitėm mes. Visata netapo tuščia, o mes – pilni; visata tebėra pilna, o mes ištuštėjome, tapome nejautrūs jos pilnatvei, mūsų širdys atšalo.
Tačiau netgi šioje šaltoje širdyje retkarčiais įsiplieskia keista ugnis – kažkas iš kito matmens, kitoks jaudulys – kai protu ir širdimi išdrįstame paliesti Dangaus klausimą, susitikimo su Dievu klausimą. Tarsi Ezechielis sudžiūvusių kaulų slėnyje13, išgyvename sukrėtimą, kai mirusieji atgyja.
Menkesniu mastu tokį sukrėtimą jau esi patyręs – kai tavo rankoje trukteli valas, kai greta tavęs kažkas alsuoja tamsoje. Taip ir čia – sukrėtimas ištinka būtent tada, kai mūsų sekamu pėdsaku mus pasiekia gyvybės virpulys. Visada sukrečia, kai gyvybę sutinkame ten, kur manėmės esą vieni. „Štai! – sušunkame mes, – jis gyvas!“ Ir būtent todėl kaip tik nuo čia daugelis atsitraukia, – jei būčiau galėjęs, ir pats būčiau taip pasielgęs, – ir toliau į krikščionybę nebesileidžia. „Neasmeniškas Dievas“ – visai gerai. Subjektyvus grožio, tiesos ir gėrio Dievas mūsų galvose – dar geriau. Beformė per mus plūstanti gyvybės jėga, didžiulė galia, kurią galėtume valdyti, – visų geriausia.
Tačiau pats Dievas, gyvas, tampantis kitą valo galą, galbūt artėjantis nenusakomu greičiu, medžiotojas, karalius, sutuoktinis – visai kas kita. Ateina akimirka, kai įsilaužėlius žaidę vaikai staiga nuščiūva – gal salėje pasigirdo tikri žingsniai? Ateina akimirka, kai paviršutiniškai religija domėjęsi žmonės („Žmogus ieško Dievo“!) staiga atsitraukia. Argi tikrai Jį radom? Juk to mes tikrai nesitikėjome!
Kada taip nutinka, širdyje pajuntame keistą deginimą, kaip mokiniai pakeliui į Emausą. Senos, miegojusios viltys ir baimės kyla tarsi milžinai iš savo kapų. Mūsų patogaus keturmačio pasaulėlio horizontai lūžta ir virš jų iškyla didžiulė palaima ir toks pat didžiulis jos nebuvimas. Dangus ir Pragaras. Tarkim, vien tik tarkim, kad jie iš tiesų, iš tiesų tikri! Kokią reikšmę tai turėtų?
Manau, kad žinome.
Iš anglų k. vertė Kęstutis Pulokas
Iš „Viskas, ką norėjai sužinoti apie Dangų“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2009.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
"Būtent Dangus ir Pragaras formuoja krikščionišką gyvenimo žemėje viziją, lygiai kaip didelis atlygis žaidimui, karui ar piršlyboms suteikia daugiau motyvų". Ponai ir ponios avys(-nai). Nustokite INKSHTI del tos mirties, ir nustokit mirties baimes genami kurt ivairiausias pasakas, nes jau atsibodot. Gavot viena is MILIJARDU sansa atsirasti siame pasaulyje (tikimybe, kad gimsite butent jus, yra nepaprastai maza, kur kas mazesne nei laimeti milijona loterijoje..). Milijardai potencialiu zmoniu to sanso NIEKADA NEGAUNA, ir negimsta. Mes turime vidutiniskai 70 metu, kad pazinti sy pasauli, kol vel sugrizti ten, kur buvome pries gimstant - i amzinybe. TAI JUMS ATRODO NETEISINGA? Norit gyventi amzinai? manau, per daug norit, t.y., esat PER DAUG GODUS. Nustokit inksti ir kurti pasakas, gyvenkit cia ir dabar, nes atrodot isties apgailetinai.
Dangus gražus pats savaime. Atrodo, imk, grožėkis dangaus mėlyne ir plaukiančiais baltais debesėliais. Bet ne, kažkas tame grožyje dar nori matyti savo idėjų įkūnijimą. Paima ir į paveikslėlį įrioglina geležinį krano kablį...
Ir paveikslėlis lieka nebe toks saldus...
>si: o kas veda tą buhalteriją, kad už tą ar kitą turi būti būtinai atlyginta? Nemanau, kad Dievas tuo užsiima :)
norit pasakyti, kad tai DIEVO tarpininkų DARBAS?:) Krikščionybė teigia, kad išganymas pasiekiamas tik pačiu tikėjimu KRISTŲ, o ne gerais darbais. O paveikslėlyje DANGUS, tai tikra, nekintama, aišku. O kablys yra tikra ir kintama, pamąstymui.:) Daugelyje religijų dangus, tai aukštutinė, virš žemės esanti pasaulio dalis, dievų, gerųjų dvasių, išganytų sielų buveinė. Sąmonė negali amžinai skrajoti padebesiais. Ji veržiasi tai į dangų , tai leidžiasi žemyn - žemėn. Gyvenimas dažnai nužemina aukštas žmogaus padebesių pretenzijas.:)
seksui- ponaiti, matau apsiėmei misiją krikščioniškame tinklapyje, skiesti savo iškrypėliškus tauškalus neva pats kažką supranti apie "krikščionišką gyvenimo žemėje viziją"? Juk tau tai nepasiekamos pasakos, tai kam čia savo menamą išmintį dalini, jau nusibodai. Čia tas pats, kaip žmogus (kuris pasivadinęs "seksas") niekada neturėjęs lytinių santykių, mokytų kitus kaip tai reikia daryti. Gerbiamasis sutik tu pagaliau, kad religinėse temose tu pats esi avinas, nes nieko jose nenutuoki. eik geriau "produkto" kurti, nes dvasiniai dalykai tavo nuomone "produkto" nesukuria.
Ufonaute, beveik visi ateistai, jei ka, yra buve tikintieji, kai kurie - ir dar koookie tikintieji:) Tau siulyciau labiau itempt praplautas smegenaites, ir pabandyt suprast, ka sakau. Bent retkarciais. Protines mankstos bijot nereikia, kad ir kaip butu sunku - reikia mastyt, nors kiek, nors truputi..
seksui-gerbiamasis ateiste (matyt buvęs tikintysis, pagal tavo teoriją) nemanyk kad čia pažeri kažkokius išminties perlus, kuriuos labai įtemptai reikėtų apmastyti. Visko neigimo taktika yra labai šiuolaikiškai moderni, bet tikrai neparodo gilių žinių ar išminties, o daugiau atskleidžia paties ribotą mąstymą. Pats manai, kad dvasiniai, religiniai dalykai yra tokie paprasti, kad be vargo gali visus mus (avinus) mokyti nihilizmo teorijų, juk mes tokie buki tikime senovės žydų pasakomis, o tu toks modernus ciniškas realistas, visame kame įžvelgi racionalumo grūdą, kuris dažniausiai iškrenta iš tarpukojo, nes viskas pasaulyje atsiranda iš šios stebuklingos vietos.
Matai, UFOnaute (if I may), tave turetu pakankinti bent vienas klausimas. Supranti, kodel tu esi krikscionis, as paaiskinti galiu lengvai. Tavo tevukai/seneliai krikscionys, ir (arba) gimei shalyje/krashte, kurioje krikscionybe paplitusi beveik labiausiai Europoje. Tave mazha pakrikstijo, pamoke poteriu, pateike senoves zydu pasauleziura, ir nesiojiesi tai galveleje iki siol. Cia absoliuciai nieko stebetino nera - kaip bulius ari ta pacia vaga, i kuria tave istume. Taciau kodel buve nuosirdus/gilus/kunigu neprievartauti ir davatku netraumuoti tikintieji, atvesti i tikejima kaip ir tu - nuo mazens - kodel jie SAVO NORU tampa ateistais - vat cia yra kur kas sudetingesnis klausimas :) Juk tokiu pavyzdziu simtai, ir vis daugeja, ir tokiais tampa, reikia pripazinti, ne durniausi zmones pasaulyje :) Prirasyta simtai knygu pavadinimais 'issilaisvinimas', 'kaip as atmeciau krikscionybe' ir t.t... Pamastyk, ufonaute, kadanors apie tai.. Matai, tu neturi pries mane nei jokio fundamentalaus protinio pranasumo, nei jokio jutiminio pranasumo, nei jokio shamanistinio/dvasinio 'imlumo' dievo idejai pranasumo.. neturi, manau, taip pat ir nuosirdaus 'tikejimo patyrimo' pranasumo, nes as buvau giliai ir nuosirdziai tikintis, kelis desimtmecius, kaip ir beveik visi agnostikai/ateistai siandien. Pamastyk apie tai, jei sugebesi.. Del bukumo tikint i senoves zydu dievo teorijas - taip, juk ta paneigti butu sunku. Pagalvok, kas labiau tiketina - ar kad visagalis dievas, 100 000 metu stebejes zmonija 'is virsaus' ir 'nesikishes', pries kelis tukst metu pagaliau ateina pas zydus, uz juos kariauja/zudo ju priesus, tada vienam ju vadukui recidyvistui numeta 10 istatymu hebraju kalba, paskui atsiuncia dar ir sunu, kuris suspenduoja fizikos desnius darydamas stebuklus .. ar kad senoves zydai savo rasliavoje paprasciausiai meluoja:) pasverk abi sitas tikimybes.. paciam neatrodo apgailetina? Dievo klausimas yra kur kas sudetingesnis klausimas, nei uteletu/tamsiu zmoniu rasliavos, tokios kaip biblija ar koranas siulo.. ir bijau, kad su zydais ar arabais dievas nieko bendra neturi.. deja, nebuvo nei dievo sunaus-zydo, nei dukros, nei motinos.. sventas vaiduoklis nedulkino Marijos.. dievo angelai siera nesispjaude ir kardais nesimosikavo.. apipuve nabasnikai is po zemiu neissikapste.. man labai gaila..
seksui- deja nieko neatspėjai-nei mano tėvai buvo krikščionys, nei mane mažą krikštijo, nei man kas kalė nuo mažumės biblijos tiesas.Popiežius mums priminė tiesą, kuri būdama savaime suprantama, kartais mūsų kasdienybėje nėra pakankamai išgyvenama, tiesą - kad Dievas mums kalba, kad jis atsiliepia į mūsų klausimus. Jis kalba mums žmonių žodžiais. Mes galime jo klausytis, galime jį suprasti ir iš jo mokytis. Savuoju žodžiu Jis ateina į mūsų gyvenimus ir juos perkeičia. Dievo Žodžio dėka mes galime išeiti iš savo gyvenimo siaurumo ir įeiti į Jo gailestingumo begalybę. Tikras džiaugsmas yra Šventosios Dvasios dovana. Jis išskiria keturias pagrindines Šventosios Dvasios veikimo dimensijas. Visų pirma tai Šventojo Rašto tvirtinimas, jog Dievo Dvasia dvelkė viršum vandenų. Šventoji Dvasia kuria pasaulį ir jį nuolat atnaujina. Pats faktas, jog medžiaga turi matematinę struktūrą, liudija apie jos dvasinį pradą. Mūsų siela sugeba pažinti medžiagą ir ją permodeliuoti, dėl to, kad jos struktūra yra racionali. Medžiagos tvarkingumas ir pažinumas įmanomi dėl to, kad ją ir mus sukūrė ta pati Dievo Kūrėjo Dvasia. O tai, kad žemė ir visa visata turi įspaustus aiškiai apčiuopiamus Dvasios Kūrėjos pėdsakus, kuriuos mes mokslo dėka galime pažinti, liudija, jog kūrinijos sąrangoje esama ir etinių orientyrų. Nes juk Dvasia, kuri viską sukūrė, yra ne tik matematiškai tikslus protas, bet yra asmuo, yra gėrio įsikūnijimas, kuris mums kalba kūrinijos kalba ir rodo teisingą kelią. Kadangi tikėjimas, jog Dievas sukūrė pasalį yra viena pagrindinių mūsų tikėjimo tiesų, dėl to ir Bažnyčia savajame skelbime negali ribotis vien išganymo žinia, bet yra įpareigota būti atsakinga ir už kūriniją. Vykdydama šią pareigą, ji gina ne tik žemę, vandenį ir orą, kaip visiems skirtas Dievo sukurtas vertybes. Visų pirma ji jaučia pareigą ginti žmogų nuo susinaikinimo, skelbti žmogaus ekologiją. Tai ne bandymas gaivinti pasenusią metafiziką, bet prašymas, kad šiuolaikiniai vyrai ir moterys gerbtų kūrinijos tvarką. Neklausyti kūrinijos balso, reiškia kėsintis į žmogų, Dievo kūrinį. Pasak popiežius būtent tai ir daroma šiandien kalbant apie subjektyvią žmogaus lytinę savivoką. Žmogus nenori sutikti, jog jis yra kūrinys. Žmogus įsivaizduoja, kad jis pats gali nuspręsti kas jis yra. Tačiau iš tiesų jis šitaip prieštarauja kūrinijos tiesai. Antras Šventosios Dvasios veikimas aspektas- tai jos kalbėjimas žmonių kalba. Šventoji Dvasia mums kalba ne tik sukurtojo pasaulio protingumu, bet ir Dievo Žodžiu. Pats Dievas įsikūnijo ir atėjo į pasaulį. Kristus ir Šventoji Dvasia yra neatskiriamai susiję. „Viešpats yra Dvasia“ (2 Kor 3, 17),- tvirtina apaštalas šv. Paulius. Apie trečią Dievo Dvasios veikimo aspektą bene vaizdžiausiai kalba evangelistas Jonas, pasakodamas apie prisikėlusio Kristaus susitikimą su apaštalais: „Jis kvėpė į juos ir tarė: imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20,22). Šios Dvasios dėka mes galime kartu su Kristumi Dievą vadinti mūsų Tėvu.





















Broliai kapucinai





















Dangus yra pragaro priešybė. Jei DANGŲ laikysime sielų pomirtinio gyvenimo vieta, kur atlyginama už žemiškuosius vargus, tai vadina:)si žemėje teks išgyventi PRAGARĄ(kančios būseną). Arba atvirkščiai.