Visai neseniai „Katalikų pasaulio leidiniai“ Lietuvos knygynams pateikė naują amerikiečių teologo ir filosofo Peterio Kreefto knygą „Viskas, ką norėjai žinoti apie Dangų“. Manome, kad ši tema sudomins ir mūsų dienraščio skaitytojus, tad siūlome susipažinti su knygos ištrauka.

Jei kas nors ne­tu­ri jo­kios reikš­mės, ta­da apie tai mąs­ty­ti bū­tų tuš­čias lai­ko švais­ty­mas. Tad de­rė­tų pra­dė­ti nuo klau­si­mo: „Ko­kia Dan­gaus reikš­mė že­mei, da­bar­čiai, mū­sų gy­ve­ni­mui?“

Ga­liau­siai reikšmin­gas tė­ra skir­tu­mas tarp vil­ties ir ne­vil­ties, tarp dvie­jų vi­siš­kai skir­tin­gų gy­ve­ni­mo vi­zi­jų: „šan­sas ar šokis“. Mir­čiai at­ėjus su­ži­no­si­me, ku­ri vi­zi­ja tei­sin­ga – ar po mir­ties iš mū­sų nie­ko ne­lie­ka, ar vi­si pa­lai­di siū­lai ga­liau­siai su­si­pi­na į di­din­gą, to­bu­lą au­di­nį? Ar klai­dūs gy­ve­ni­mo miš­ko ta­kai ve­da į auk­so rū­mus, ar į ki­ta­pus uo­los žio­jin­čią pra­ra­ją? Ar mir­tis yra du­rys, ar duo­bė?

Vi­du­ram­žių krikš­čio­ni­jo­je bū­tent ana­pu­si­nis pa­sau­lis šiam pa­sau­liui tei­kė pras­mę. Ana­pus sau­lės ply­tin­tis Dan­gus že­mę „po sau­le“ da­rė šiuo tuo dau­giau nei „rūkų rūku“. Že­mė bu­vo Dan­gaus įsčios, Dan­gaus lop­še­lis, Dan­gaus ge­ne­ra­li­nė re­pe­ti­ci­ja. Dan­gus bu­vo že­mės pras­mė. F. Ny­čė (F. Niet­zsche) dar ne­bu­vo iš­po­pu­lia­ri­nęs gun­dan­čios žal­čio al­ter­na­ty­vos: „Tu esi že­mės pras­mė“. Imanuelis Kan­tas (Immanuel Kant) dar ne­bu­vo pa­sklei­dęs „sub­jek­ty­viz­mo nu­odų“ sa­vą­ja „ko­per­niš­ką­ja fi­lo­so­fi­jos re­vo­liu­ci­ja“, pa­sak ku­rios žmo­gaus pro­tas ne at­ran­da tie­są, o ją su­ku­ria, tar­si die­viš­ka­sis pro­tas. R. De­kar­tas (R. Des­car­tes) dar ne­bu­vo die­viš­ko­jo „Aš esu“ pa­kei­tęs žmo­giš­kuo­ju „mąs­tau, va­di­na­si, eg­zis­tuo­ju“ ir pa­ver­tęs jo „Ar­chi­me­do at­ra­mos taš­ku“, dar ne­bu­vo te­ocen­triz­mo pa­kei­tęs ant­ro­po­cen­triz­mu. Vi­du­ram­žių žmo­gus te­be­bu­vo sa­vo Tė­vo vai­kas, nors ir pa­lai­dū­nas, o jo pa­sau­lis bu­vo pra­smin­gas, nes tai bu­vo „ma­no Tė­vo pa­sau­lis“ ir jis ti­kė­jo sa­vo Tė­vo pa­ža­du, kad po mir­ties Jis jį paims na­mo.

Toks pa­si­ti­kė­ji­mas mir­ti­mi tei­kė jam pa­si­ti­kė­ji­mą gy­ve­ni­mu, nes gy­ve­ni­mo ke­lias kaž­kur ve­dė. Dan­giš­kie­ji rū­mai že­miš­ko­sios ke­lio­nės pa­bai­go­je pa­tį ke­lią da­rė vi­siš­kai ki­to­kį. Dan­giš­ko­sios šlo­vės žen­klai ir vaiz­di­niai bu­vo nu­klo­ję vi­są že­miš­ką­jį jo ta­ką. „Žen­klai“ bu­vo to­kie: 1) gam­ta ir 2) Šven­ta­sis Raš­tas, dvi Die­vo kny­gos, 3) ben­dra Ap­vaiz­da ir 4) ypa­tin­gi ste­buk­lai. (Nau­ja­ja­me Tes­ta­mente žo­dis, ver­čia­mas kaip „ste­buk­las“ [sçmei­on], pa­raidžiui reiškia „žen­klą“.7) Vaiz­di­niai jį su­po ne­lyg kal­nai, su­pan­tys Šven­tą­jį mies­tą. Jie taip pat ro­dė į Dan­gų.

Pa­vyz­džiui, į šven­tų­jų at­vaiz­dus vi­du­ram­žių skulp­tū­ro­se žiū­rė­ta ne kaip į ko­kius ma­te­ria­lius žmo­gaus at­vaiz­dus, o kaip į žmo­giš­kus die­viš­ku­mo at­vaiz­dus, lan­gus į Die­vą. Tai ne­bu­vo šiaip ko­kie ak­me­nys, ku­riems su­teik­ti vy­rų ir mo­te­rų pa­vi­da­lai, o vy­rai ir mo­te­rys, ku­riems su­teik­ti die­vų ir dei­vių pa­vi­da­lai. Ma­žes­nie­ji at­vaiz­dai taip pat bu­vo skir­ti dan­giška­jai šlo­vei at­spin­dė­ti: ka­ra­liai ir ka­ra­lie­nės, he­ral­di­ka, eti­ke­tas ir ce­re­mo­ni­jos, val­džia ir pa­klus­nu­mas – vi­sa tai bu­vo ne šiaip prak­ti­niai so­cia­li­nės eko­no­mi­kos iš­ra­di­mai, o Kos­mi­nio Šo­kio žings­niai, Di­džio­sios Bū­ties Gran­di­nės gran­dys, Jo­kū­bo ko­pė­čių pa­ko­pos, žemiškie­ji Dan­gaus at­spindžiai. Aki­vaizdžiai pre­mo­der­nis­ti­niai žodžiai, pvz., šlo­vė, di­de­ny­bė, di­din­gu­mas, trium­fas, pa­gar­bi bai­mė, gar­bė – bu­vo ne vien žo­džiai; tai bu­vo iš­gy­ven­tos pa­tir­tys. Dar dau­giau, tai bu­vo pa­tir­tos re­a­ly­bės.

Šlo­vė pra­ėjo. Mes, mo­der­ny­bės žmo­nės, esa­me pra­ra­dę di­džiu­mą vi­du­ram­žių krikš­čio­ni­jos ti­kė­ji­mo Dan­gu­mi, nes pra­ra­do­me jos tei­kia­mą Dan­gaus vil­tį, o Dan­gaus vil­tį pra­ra­do­me to­dėl, kad pra­ra­do­me jos skel­bia­mą Dan­gaus mei­lę. O Dan­gaus mei­lę pra­ra­do­me to­dėl, kad pra­ra­do­me Dan­giš­ko­sios šlo­vės po­jū­tį.

Vi­du­ramžiški vaiz­di­niai (ku­rie be­veik vi­si yra bib­li­niai), ku­riais vaiz­duo­ja­ma švie­sa, bran­gak­me­niai, žvaigž­dės, žva­kės, tri­mi­tai ir an­ge­lai, ne­be­tin­ka mū­sų va­sar­na­mių ir pre­ky­bos cen­trų pa­sau­liui. Ap­gai­lė­ti­ni šiuo­lai­ki­niai jų pa­kai­ta­lai, vaiz­duo­jan­tys pū­kuo­tus de­be­sė­lius, be­ly­čius che­ru­bi­nus, ar­fas ir me­ta­li­nius nim­bus (o ne švie­sos ra­tus), ku­riems pir­mi­nin­kau­ja niū­rus die­viš­ka­sis Nuo­bo­džiaujančiųjų Pir­mi­nin­kas*, yra ne­vy­kęs pokštas, jis ne­by­lo­ja apie šlo­vę. O dar mo­der­nes­ni, dar šiuo­lai­kiš­kes­ni pa­kai­ta­lai – Dan­gus, kaip pa­to­gus ra­my­bės ir švel­nu­mo jaus­mas, sal­du­mas ir švie­sa, ir Die­vas, tar­si keis­tai pa­lan­kus se­ne­lis, toks se­ny­vas fi­lan­tro­pas, – at­ro­do dar ne­sko­nin­ges­ni.

Mums bū­din­gi Dan­gaus vaiz­di­niai mū­sų tie­siog ne­be­jau­di­na; jie juk nė­ra ju­dan­tys pa­veiks­lė­liai. Bū­tent ši ne­vy­ku­si es­te­ti­ka, o ne in­te­lek­to ar mo­ra­lės sto­ka, mū­sų su­si­kur­tuo­se Dan­gaus ir Die­vo vaiz­di­niuo­se šian­dien ti­kė­ji­mui ke­lia di­džiau­sią grės­mę. Mū­sų Dan­gaus vaiz­di­niai yra nuo­bo­dūs, ba­na­lūs ir per­ne­lyg sal­dūs, to­dėl to­kie yra ir mū­sų ti­kė­ji­mas, mū­sų vil­tis ir mū­sų Dan­gaus mei­lė.

Šė­to­nas tu­rė­tų itin trium­fuo­ti dėl to, kad jam pa­vy­ko at­im­ti ža­ve­sį iš dok­tri­nos, ku­ri tu­rė­tų bū­ti ar­ba ža­vus me­las, ar­ba žavus fak­tas. Net­gi tuo at­ve­ju, jei Dan­gų žmo­nės lai­ko ža­viu me­lu, jiems jis bent jau ke­lia su­si­ža­vė­ji­mą ir ga­li pa­ska­tin­ti to­les­nį mąs­ty­mą, ku­ris sa­vo ruož­tu ga­li at­ves­ti prie ti­kė­ji­mo. Ta­čiau jei ši dok­tri­na nuo­bo­di, ta­da vi­sai ne­be­svar­bu, ar ji bus nuo­bo­dus me­las, ar nuo­bo­di tie­sa. Be abe­jo, nuo­bo­du­lys yra didžiau­sias ti­kė­ji­mo priešas, taip pat kaip abe­jin­gu­mas, o ne ne­apy­kan­ta, yra didžiau­sias mei­lės prie­šas.

Bū­tent Dan­gus ir Pra­ga­ras for­muo­ja krikš­čio­niš­ką gy­ve­ni­mo že­mė­je vi­zi­ją, ly­giai kaip di­de­lis at­ly­gis žai­di­mui, ka­rui ar pir­šly­boms su­tei­kia dau­giau mo­ty­vų. Pra­ga­ras taip pat yra šios vi­zi­jos da­lis – kal­no vir­šū­nė įver­ti­na­ma, su­gre­ti­nus ją su slė­nio gi­lu­ma, o kad per­ga­lė bū­tų dra­ma­tiš­ka, pra­lai­mė­ji­mas tu­ri bū­ti ga­li­mas. Kad iš­ga­ny­mas bū­tų „Ge­ro­ji Nau­jie­na“, tu­ri bū­ti ir „blo­go­ji nau­jie­na“, nuo ku­rios išga­ny­mas gel­bė­tų.

Jei vi­si gy­ve­ni­mo ke­liai ve­da ten pat, nė­ra es­mi­nio skir­tu­mo, ku­rį ke­lią rink­si­mės. Ta­čiau jei ke­liai ve­da į prie­šin­gas pu­ses – į am­ži­ną pa­lai­mą ar­ba į am­ži­ną kan­čią, į ne­įsi­vaiz­duo­ja­mą šlo­vę ar­ba į ne­įsi­vaiz­duo­ja­mą tra­ge­di­ją, jei­gu dva­si­niai kū­no ir dva­sios ke­liai yra tik­rai ir ob­jek­ty­viai skir­tin­gi ir jei­gu tie ke­liai ve­da į tik­rai ir ob­jek­ty­viai skir­tin­gas vie­tas, tar­si į skir­tin­gus mies­tus ar skir­tin­gas ma­te­ma­ti­nes iš­va­das – ta­da gy­ve­ni­mas yra gy­vy­bės ar mir­ties rei­ka­las, skus­tu­vo ašme­nys, ir be ga­lo svar­bu, ko­kius ke­lius mes pa­si­rink­si­me.

Toks vi­du­ram­žiš­kas men­ta­li­nis kraš­to­vaiz­dis mums ne­bė­ra įpras­tas. Jei esa­me ti­piškai mo­der­nūs, mū­sų gy­ve­ni­mas nuo­bo­dus: esa­me nuo­bo­džiau­jan­tys, per­si­so­ti­nę, ci­niš­ki, lėkš­ti, be jo­kių po­lė­kių. Dan­gui su­si­vy­nio­jus į ri­ti­nį ir pa­si­gir­dus an­ge­lo tri­mi­tui, dau­ge­lis tie­siog nu­si­žio­vaus ir tars: „Spe­cia­lie­ji efek­tai vi­sai ne­blo­gi, bet siu­že­tas per­ne­lyg tra­di­ci­nis.“ Jei ne­bū­tu­me ši­taip už­val­dy­ti nuo­bo­du­lio ir tuš­tu­mos, mums ne­rei­kė­tų sa­vęs sti­mu­liuo­ti vis di­des­nė­mis sek­so ir smur­to do­zė­mis ar tie­siog steng­tis nuo­lat bū­ti už­im­tiems.

Štai esa­me fan­tas­tiš­kiau­sia­me ka­da nors su­gal­vo­ta­me links­my­bių ir žai­di­mų fab­ri­ke – šiuo­lai­ki­nė­je tech­no­lo­gi­nė­je vi­suo­me­nė­je, ir vis tiek nuo­bo­džiau­ja­me, tar­si iš­le­pin­tas tur­tin­gas vai­kas rū­muo­se tarp tūks­tan­čio bran­gių žais­lų. Pa­ly­gin­ti su tuo, vi­du­ram­žių žmo­nės at­ro­do tar­si žais­lų ne­re­gė­ję vals­tie­čiai lūš­no­se, – o jie vis tiek bu­vo su­si­ža­vė­ję. Pro­gų pa­gar­biai bai­mei ir nuo­sta­bai bū­ta aps­čiai: gi­mi­mas, mir­tis, mei­lė, švie­sa, tam­sa, vė­jas, jū­ra, ug­nis, sau­lė­te­kis, žvaigž­dė, me­dis, paukš­tis, žmo­gaus pro­tas. Taip pat – Die­vas ir Dan­gus.

Bet vi­sa tai ne­pa­si­kei­tė, pa­si­kei­tėm mes. Vi­sa­ta ne­ta­po tuš­čia, o mes – pil­ni; vi­sa­ta te­bė­ra pil­na, o mes iš­tuš­tė­jo­me, ta­po­me ne­jaut­rūs jos pil­nat­vei, mū­sų šir­dys atšalo.

Ta­čiau net­gi šio­je šal­to­je šir­dy­je ret­kar­čiais įsi­plies­kia keis­ta ug­nis – kaž­kas iš ki­to mat­mens, ki­toks jau­du­lys – kai pro­tu ir šir­di­mi iš­drįs­ta­me pa­lies­ti Dan­gaus klau­si­mą, su­si­ti­ki­mo su Die­vu klau­si­mą.  Tar­si Eze­chie­lis su­džiū­vu­sių kau­lų slė­ny­je13, iš­gy­ve­na­me su­krė­ti­mą, kai mi­ru­sie­ji at­gy­ja.

Men­kes­niu mas­tu to­kį su­krė­ti­mą jau esi pa­ty­ręs – kai ta­vo ran­ko­je truk­te­li va­las, kai gre­ta ta­vęs kaž­kas al­suo­ja tam­so­je. Taip ir čia – su­krė­ti­mas iš­tin­ka bū­tent ta­da, kai mū­sų se­ka­mu pėd­sa­ku mus pa­sie­kia gy­vy­bės vir­pu­lys. Vi­sa­da su­kre­čia, kai gy­vy­bę su­tin­ka­me ten, kur ma­nė­mės esą vie­ni. „Štai! – sušun­ka­me mes, – jis gy­vas!“ Ir bū­tent to­dėl kaip tik nuo čia dau­ge­lis at­si­trau­kia, – jei bū­čiau ga­lė­jęs, ir pats bū­čiau taip pa­si­el­gęs, – ir to­liau į krikš­čio­ny­bę ne­be­si­lei­džia. „Ne­as­me­niš­kas Die­vas“ – vi­sai ge­rai. Sub­jek­ty­vus gro­žio, tie­sos ir gė­rio Die­vas mū­sų gal­vo­se – dar ge­riau. Be­for­mė per mus plūs­tan­ti gy­vy­bės jė­ga, di­džiu­lė ga­lia, ku­rią ga­lė­tu­me val­dy­ti, – vi­sų ge­riau­sia.

Ta­čiau pats Die­vas, gy­vas, tam­pan­tis ki­tą va­lo ga­lą, gal­būt ar­tė­jan­tis ne­nu­sa­ko­mu grei­čiu, me­džio­to­jas, ka­ra­lius, su­tuok­ti­nis – vi­sai kas ki­ta. At­ei­na aki­mir­ka, kai įsi­lau­žė­lius žai­dę vai­kai stai­ga nuš­čiū­va – gal sa­lė­je pa­si­gir­do tik­ri žings­niai? At­ei­na aki­mir­ka, kai pa­viršuti­niškai re­li­gi­ja do­mė­ję­si žmo­nės („Žmo­gus ieš­ko Die­vo“!) stai­ga at­si­trau­kia. Ar­gi tik­rai Jį ra­dom? Juk to mes tik­rai ne­si­ti­kė­jo­me!

Ka­da taip nu­tin­ka, šir­dy­je pa­jun­ta­me keis­tą de­gi­ni­mą, kaip mo­ki­niai pa­ke­liui į Emau­są. Se­nos, mie­go­ju­sios vil­tys ir bai­mės ky­la ta­rsi mil­ži­nai iš sa­vo ka­pų. Mū­sų pa­to­gaus ke­tur­ma­čio pa­sau­lė­lio ho­ri­zon­tai lūž­ta ir virš jų iš­ky­la di­džiu­lė pa­lai­ma ir toks pat di­džiu­lis jos ne­bu­vi­mas. Dan­gus ir Pra­ga­ras. Tar­kim, vien tik tar­kim, kad jie iš tie­sų, iš tie­sų tik­ri! Ko­kią reikš­mę tai tu­rė­tų?

Ma­nau, kad žino­me.

Iš anglų k. vertė Kęstutis Pulokas

Iš „Viskas, ką norėjai sužinoti apie Dangų“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2009.