Stepheno Sondheimo miuziklas „Svynis Todas: demonas kirpėjas“ režisierės Dalios Ibelhauptaitės rankose atgijo. Nuo premjeros praėjo beveik metai, ir kūrėja vėl kviečia į tą patį, tačiau jau kitokį miuziklą. Dalis atlikėjų jame – nauji: Kostas Smoriginas vaidins Svynį Todą, Jeronimas Milius – Antonio, Lauryna Bendžiūnaitė –Joaną. Keičiasi atlikėjai, tačiau jų pasakojama istorija ta pati. Kuo ji ypatinga? Kodėl aktuali šiandien? Į klausimus atsako režisierė D. Ibelhauptaitė.

Miuziklas „Svynis todas: demonas kirpėjas“ pasakoja apie XIX a. problemas, vaizduoja to meto gyvenimą Londone. Kuo jis aktualus dabar? Kodėl ėmėtės jį statyti?

Miuzikle pasakojama ne tik apie išorinį skurdą, bet ir apie vertybių, moralinę krizę, kurią Lietuva šiuo metu išgyvena. Mėgstame čia skambiai kalbėti apie finansinę krizę, tačiau išties išgyvename vertybių krizę, o pagrindinė „Svynio Todo: demono kirpėjo“ tema ir yra tokia. Jo žinutė ta, kad nesvarbu, kaip tave gyvenimas nuskriaudė ir nesvarbu, kaip su tavimi blogai elgiamasi, tu negali eiti „tamsos“ keliu, nes eidamas juo, į šviesą niekaip neateisi.

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

„Svynis Todas: demonas kirpėjas“ – nepaprastai šviesus miuziklas, nors pagrindinio veikėjo istorija – tragiška. Kai Svynis buvo jaunas, jis turėjo fantastiškai gražią žmoną, dukrytę, bet įtakingas teisėjas išprievartavo jo žmoną, o patį Svynį išsiuntė penkiolikai metų į katorgą. Galiausiai Svynio žmona išprotėjo, ir teisėjas ją išmetė į gatvę, o tada pasiėmė dukrytę Joaną ir laikė namuose, siekdamas pasinaudoti.

Svynis nėra koks maniakas, kuris pjauna žmones. Jis – paprastas žmogus, pasiekęs ribą, kai daugiau jau nebeištveria. Norėdamas išgelbėti savo vienintelę dukrą nuo santuokos su teisėju, jis nutaria savo rankomis papjauti jį. Jokiu būdu neteisinu Svynio, tačiau prieš mesdami akmenį į jo daržą turime sau užduoti klausimą: kokia visuomenė ir kokia aplinka turi būti, kad priverstų žmogų pasukti tokiu keliu.

Miuziklo siužete galima rasti sąsajų su Lietuvos aktualijomis. Kai anksčiau kalbėjau apie skausmingą temą, didelį tabu Lietuvoje – pedofiliją, niekas nekreipė dėmesio ir neklausė manęs.

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Teatras visą laiką turi provokuoti dialogą. Norėjome pastatyti šį miuziklą ir papasakoti šią istoriją, kad pasikviestume žmones, ypač jaunus žmones, į teatrą ir išprovokuotume juos kalbėti, diskutuoti ir svarstyti, kas yra gerai, o kas – blogai.

Paradoksalu, tačiau, rodos, norint, kad kas nors atkreiptų dėmesį į blogus dalykus, reikia juos išryškinti, pabrėžti, rodyti juos esant dar blogesnius.

Taip. Dabar tokie laikai. Gyvename XXI amžiuje. Jauni žmonės daug ką pasiima iš televizijos, iš kino, iš kitų masinės informacijos priemonių. Visa tai, kas jiems pateikiama, yra nepaprastai užaštrinta. Tam, kad žmogus susimąstytų, turi jį sukrėsti, šokiruoti. Jei skaitysi maloniai paskaitas, viskas praeis kaip bangelės jūroje ir nieko neliks. Todėl turi stumti realybę iki grotesko, teatrinės ribos. Teatre nėra tikro kraujo, niekas nieko neužmuša, tačiau žmonės, stebėdami situaciją, išeina iš miuziklo šviesesni ir geresni. Jie išsineša žinutę: pyktis nėra išeitis.

Pas mus, Lietuvoje, visuomenėje, yra daug neapykantos vienas kitam, labai daug pykčio, agresijos. Pas mus labai mažai tolerancijos. Noriu, kad šis kūrinys parodytų, koks neigiamas rezultatas gali būti, jei neišmoksime vienas kitam šypsotis ir vienas kito neišnaudoti. Daugiau šilumos…

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Provokavote diskusiją ne tik teatre, bet ir viešojoje erdvėje. Reklaminiuose lauko stenduose įmontuotas besisukantis kraujuotas pjūklas susilaukė prieštaringų reakcijų.

Kokia yra reklamos funkcija? Mano manymu, gera reklama turi atvesti į renginį. Mes pakviečiame į labai aukštos kokybės reginį, labai aukštos kokybės spektaklį. Žmogus ateina, girdi operinį dainavimą, S. Sondheimo kūrybą, vieno fantastiškiausių Amerikos kompozitorių muziką ir mato nepaprastai kinematografišką vaizdą.

Jei reklama palieka žmones abejingus arba nuobodžiai pateikia informaciją – ji nereikalinga. Reklama XXI amžiuje privalo turėti ryškų veidą ir provokuoti, intriguoti.

Be to, „Svynio Todo“ reklamoje buvo daug juodojo humoro. Labai liūdna, kad Lietuvoje daugeliui žmonių jis nesuprantamas. Kodėl jo nepripažįstantieji nesiekia uždrausti visų lietuvių liaudies pasakų vaikams? Pradėti reikėtų nuo Joniuko ir Grytutės, Eglės – Žalčių karalienės, jau nekalbu apie mūsų nacionalinius herojus, tokius kaip Tadą Blindą... Ironija čia, aišku.

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Miuziklais Lietuvoje dažna vadinami renginiai, kurių metų aktoriai ar dainininkai dainuoja ir šoka, pasakodami tam tikrą istoriją.  Bet ar tai iš tikrųjų gali būti vadinama miuziklu? Kuo ypatingas ir išskirtinis šis žanras?

Tai, ką yra parašęs S. Sondheimas ar Leonardas Bernšteinas, – tikri, sudėtingi miuziklai. To, kas statoma Lietuvoje, nedrįsčiau vadinti miuziklais. Lietuvoje tikrų, rimtų miuziklų dar nebuvo, „Svynis Todas: demonas kirpėjas“ – pirmoji kregždė.

Pramoginis miuziklas – kitoks žanras. Pastatyti gerą pramoginį miuziklą yra nepaprastai sudėtinga. Pramoginiuose miuzikluose sujungiamos aukščiausio lygio technologijos ir aukščiausio lygio atlikimas. Londono Vestende, Niujorko Brodvėjuje statomų miuziklų biudžetai prasideda nuo 6 mln. svarų.

Lietuvoje daugelį dalykų iš biednystės supaprastiname, darome bet kaip. Niekas čia neturi tų 6 mln. svarų ir nėra miuziklų aktorių, jie tik pradedami rengti. Klaidinga manyti, jog dainuojantis aktorius ar popžvaigždė gali vaidinti miuzikle. Jie neturi nei baletinio pasirengimo, nei geba dainuoti. Lietuvoje pramoginis miuziklas dar negreit bus pastatytas.

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Kas buvo svarbu dirbant su šio miuziklo medžiaga?

Svarbiausia yra dramos, muzikos, scenografijos, kostiumų, garsų ir šviesos sintezė. Miuzikle sujungiami puikūs aktoriniai sugebėjimai, svarbus tekstas, tartis, muzikinis atlikimas. Viskas tampa darnia visuma. Čia negali būti vieno prioriteto – miuziklas yra simfonija, kur kiekvienas elementas turi savo liniją ir savo vietą. Dėl to režisieriai miuziklą laiko sudėtingiausiu statyti kūriniu. Pasaulyje miuziklus režisuoja nepaprastai patyrę režisieriai. Jaunas žmogus, neturėdamas patirties, nestatys miuziklo, nes nepajėgtų suvaldyti tiek daug vadžių.

Su šiuo miuziklu dirbome ilgai ir sunkiai – keturi mėnesiai juodo darbo dienomis ir naktimis. Solistai pasakytų, dirbdavome po 14–16 valandų per parą. Reikia daug kantrybės.

Mano darbo patirtis teatre, operoje yra didelė, režisuoju dvidešimt penkerius metus. Per tiek laiko išmoksti daug dalykų, tad miuziklas – natūrali progresija.

Berta Tilmantaitė, Kristina Urbaitytė

Bertos Tilmantaitės nuotraukos